E. Šileikis. Vokietijos ir Lietuvos konstitucinių teismų teisėjų kandidatūrų derinimas: kas iš ko galėtų kai ko pasimokyti?
Trijų naujų Vokietijos Federacijos Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų baigiamasis derinimas ir planuojamas išrinkimas 2025 m. liepos 7-11 d. – tai techniškai užtęstos ir politiškai įaudrintos procedūros kompromisų finišo tiesioji. Joje galbūt nebebus neįtinkančių kandidatūrų blokavimo ir alternatyvų ieškojimo pagal itin aukštą politinės kultūros standartą daugiapartinėje Vokietijos sistemoje.[1]
Visa tai – tarsi „namų darbų“ pavyzdinė atmintinė Lietuvos politikams ir juos remiančioms partijoms bei parlamentinėms frakcijoms. Pastarosios susitarė dėl detalesnio Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų pateikimo ir pristatymo Seime reglamentavimo, pvz., skrupulingai sureguliavo pristatymą pagal Seimo statuto 200 straipsnio naują (2025 m. birželio 5 d.) redakciją ir griežtai užkirto kelią kartotis šviesaus atminimo ambasadoriaus Maskvoje Zenono Namavičiaus objektyviai pateisinamam nedalyvavimui jo kandidatūros pristatyme 2002 m.[2]
Neaišku, ar Lietuvos politikai ir juos remiančios partijos bei frakcijos tarpusavyje derins arba nederins trijų Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras 2025 m. rugsėjo viduryje[3] (pagal senesnį daug metų galiojusį, bet nuo 2025 m. birželio 6 d. nebegaliojantį reguliavimą – būtų derinę arba nederinę 2025 m. gruodžio mėnesio viduryje),[4] kai liks vos šeši mėnesiai (pagal minėtą ankstesnį reguliavimą – kai būtų likę trys mėnesiai) iki Konstitucinio Teismo teisėjo ir pirmininko Gintaro Godos, taip pat teisėjų Daivos Petrylaitės ir Janinos Stripeikienės įgaliojimų pasibaigimo 2026 m. kovo trečiąjį ketvirtadienį.[5] Galbūt Seime nepasikartos politinis kataklizmas, kuris susidarė, kai Seimas 2020 m. pavasaryje slaptu balsavimu[6] atmetė visus tris pasiūlytus kandidatus, kurie nebuvo suderinti su tuometine Seimo dauguma.[7] O kaip Vokietijoje?
Jei trečdalio, t. y. trijų teisėjų iš 9 Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjų, neapribotų „senatvės amžiumi“ ir apribotų 9 metų įgaliojimų trukme, rotacija – įprastas 1993 m. sudaryto Lietuvos Konstitucinio Teismo sudėties atnaujinimas, vykstantis kas trejus metus (ir atitinkamai įvykęs 1996 m., 1999 m., 2002 m., 2005 m., 2008 m., 2011 m., 2014 m., 2017 m., 2020 m., 2023 m.), tai trijų teisėjų iš 16 Vokietijos Konstitucinio Teismo teisėjų, kurie po aštuonis dirba pirmojoje arba antrojoje nuolatinėje kolegijoje (vok. Senat) ir yra apriboti 12 metų įgaliojimų trukme bei fiksuotu „senatvės amžiumi“ (iki 68 m.), keitimas vienu metu – neįprastas ir gana retas politinis teisinis reiškinys.
Tokio fenomeno susidarymas Vokietijoje nulemtas specifinių aplinkybių viseto: 1) gerokai anksčiau, dar 2024 m. lapkričio pabaigoje (!), atsilaisvino maksimalaus teisėjo amžiaus, t. y. 68 m., sulaukusio teisėjo Josef Christ (einančio pareigas, kol bus paskirtas jo įpėdinis) „vieta“, kuriai užpildyti skirta ir politiškai suderėta nominacijos teisė tenka Vokietijos krikščionių demokratų sąjungai (CDU/CSU), tačiau jos pasiūlytas kandidatas, esantis kito Federacijos teismo teisėju, sulaukė kategoriško Vokietijos žaliųjų partijos (Die Grünen) pasipriešinimo dėl pretendento esą perdėto konservatyvumo, o tolesnį pradėtos procedūros greitą užbaigimą naujo kandidato „suradimu“ netrukus sujaukė pirmalaikiai Bundestago rinkimai 2025 m. vasaryje,[8] nepaisant procedūrą pagal įstatymą gelbėti bandžiusio Federacijos Konstitucinis Teismo atsakymo į vyriausiosios pagal amžių Bundestago specialios teisėjų rinkimų komisijos narės Renate Künast prašymą nurodyti neapsisprendžiančiam Bundestagui tris galimus itin autoritetingus asmenis: a) Federacijos darbo ginčų teismo teisėją Günter Spinner; b) Federacijos Aukščiausiojo Teismo pirmininkaujančią teisėją Eva Menges ir šio teismo teisėją Oliver Klein;[9] 2) netrukus atsilaisvins dar dvi teisėjų „vietos“, kurioms užpildyti skirta (politiškai suderėta) nominacijos teisė tenka Vokietijos socialdemokratų partijai (SPD), tačiau jos siūloma viena kandidatė (Frauke Brosius-Gersdorf), kuri yra garsi valstybinės teisės (vok. Staatsrecht) profesorė, dėstanti teisės paskaitas Potsdame, ir galimai būtų ne tik Konstitucinio Teismo vicepirmininkė (antrojo senato pirmininkė), bet ir viso teismo pirmininkė nuo 2030 m. (kai baigsis dabartinio pirmininko Stephan Harbarth įgaliojimai), sulaukė krikdemų nepalankumo dėl pretendentės esą perdėto kairumo (ir liberalumo), ypač atsakomybės už nėštumo nutraukimą reglamentavimo Baudžiamajame kodekse reformos ekspertinio vertinimo aspektu.
Pusė Vokietijos Federacijos Konstitucinio Teismo teisėjų (8 teisėjai) išrenkami Federacijos piliečių atstovybėje Bundestage, kita pusė (8 teisėjai) – Federacijos žemių atstovybėje Bundesrate. Lietuvoje, skirtingai nei Vokietijoje ar Lenkijoje, nėra antrųjų ar aukštesniųjų parlamento rūmų, nors jie buvo numatyti (siūlomi) tam tikruose Konstitucijos projektuose 1992 m. Taigi visi 9 teisėjai išrenkami Seime, nors teisė siūlyti kandidatus suteikta: a) Respublikos Prezidentui; 2) Seimo Pirmininkui; c) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui (žr. Lietuvos Konstitucijos 103 str. 1, 2 d.). Ar pastarieji įgalioji Lietuvos subjektai patys „suranda“ ir „užkalbina“ bei „įkalbina“ jų pasirinktus ar nužiūrėtus kandidatus kaip priimtinus idealus – tai politinio proceso, bet ne teisinio reglamentavimo dalykas. Teisės normos nedraudžia politinėms partijoms, teisininkų draugijoms ar universitetų teisės fakultetams teikti (siūlyti) tiems įgaliotiems subjektams galimų kandidatūrų variantus. Nebuvo, nėra ir tikriausia nebus Seimo ar Prezidentūros paskelbto „viešo konkurso“ (atrankos) Konstitucinio Teismo teisėjo vietai užimti, nors tai galima vertinti įvairiai, galbūt net kritiškai, įžvelgiant netgi procedūrines „džiungles“ pagal gerbiamos Liudvikos Meškauskaitės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės vaizduotę,[10] juo labiau remiantis Strasbūre veikiančio EŽTT ar Liuksemburge įsikūrusio ESTT teisėjų atrankos standartu. Tačiau analogiško viešo konkurso, kaip skaidrios atrankos, nėra ir tikriausia nebus ne tik Lietuvos ar Vokietijos Konstitucinio Teismo, bet ir JAV Aukščiausiojo Teismo (Supreme Court) teisėjo vietai užimti. Tai simbolizuoja, be kita ko, pastarojo teismo teisėjų parinkimų ir paskyrimų modelis, kuris pastarąjį dešimtmetį buvo grindžiamas minėtos valstybės atitinkamos teisininkų asociacijos pliuralistiniu siūlymu (maždaug penkių kandidatų nurodymu) ir valstybės prezidento suvereniu pasirinkimu.[11] Todėl gali susidaryti prieštaringas ir galbūt skubotas įspūdis, kad politikų nuožiūroje esanti aukščiausių teismų teisėjų atranka – justicijos achilo sausgyslė.[12]
Be to, fiksuota dalis Federacijos Konstitucinio Teismo teisėjų – po tris teisėjus kiekvienoje kolegijoje – turi būti ankstesnieji kitų Federacijos teismų teisėjai, pvz., „atėję“ iš Federacijos Aukščiausiojo Teismo (vok. Bundesgerichtshof) ar specializuoto Socialinių ginčų teismo (vok. Bundessozialgericht), Finansinių ginčų teismo (vok. Bundesfinanzhof), Darbo ginčų teismo (vok. Bundesarbeitsgericht) arba Administracinio teismo (vok. Bundesverwaltugsgericht). Todėl dabartinės vienos teisėjo laisvos „vietos“ susidarymo problematikos specifika susijusi su tuo, kad minėtas įgaliojimų netekęs teisėjas Josef Christ buvo ankstesnis kito Federacijos teismo teisėjas, todėl jo įpėdiniu negali būti universiteto teisės profesorius, t. y. politikams tenka derinti kito Federacijos teismo teisėjo (žaliesiems neįtikusio Robert Seegmüller, kuris yra Federacijos administracinio teismo pirmininkaujantis teisėjas, arba alternatyvią minėto Günter Spinner, kuris yra Federacijos darbo ginčų teismo pirmininkaujantis teisėjas) kandidatūrą. Beje, Lietuvoje nėra teisiškai fiksuotos buvusių Aukščiausiojo Teismo teisėjų dalies. Jų vienoje Konstitucinio Teismo teisėjų sudėtyje gali būti trys, kitoje – keturi ar penki. Patyliukais sakoma ar kalbama, kad trys ar keturi buvę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai Lietuvos Konstituciniame Teisme yra daugmaž gerai, bet daugiau – jau hipotetiškai blogai, nes buvusių „ordinarinių“ teismų teisėjų dauguma (5), pradedanti dominuoti iš 9 asmenų sudarytoje konstitucinės justicijos institucijoje, gali paversti ją „neekstraordinarine“.
- Skiriasi paprastos ir kvalifikuotos parlamentarų balsų daugumos reikalavimai. Jei Seimo nutarimas skirti Konstitucinio Teismo teisėją gali būti priimamas paprastąja balsų dauguma, pvz., 71 balso dauguma, jei balsuotų 141 Seimo narys, tai Bundestago analogiškam sprendimui priimti būtinas 2/3 (dviejų trečdalių) balsų minimumas. Jis, deja: a) nepasiekiamas nei dabartinėje Bundestago koalicinėje daugumoje, sudarytoje iš CDU/CSU ir SPD, nei prie jos pridėtoje Žaliųjų partijos paramoje, ir todėl galbūt įmanomas tik gavus Kairiųjų (Die Linke) paramą; b) Lietuvoje reikštų (atitiktų) konstitucinės daugumos reikalavimą, nes Lietuvos 1992 m. Konstitucijos atitinkamos nuostatos gali būti keičiamos Seime būtent 2/3 balsų (94 balsų) daugumos pagrindu (žr. Konstitucijos 148 str. 3 d.). Jei Seimo dauguma ir mažuma prireikus geba sutelkti 94 balsus priimti tris Konstitucijos pataisas viename Seimo posėdyje 2022 m. sausyje,[13] tai kodėl to paties nesugebėjus atlikti (sutelkti) tam, kad trys Konstitucinio Teismo teisėjai būtų paskirti analogiška 2/3 balsų dauguma? Juk Konstitucinio Teismo teisėjai atranda ir plėtoja „nematomą konstituciją“, kaip tarp Konstitucijos straipsnių ar jų rašytinių nuostatų slypinčią potekstę, tarsi Šarlio Lui de Monteskjė (Charles Louis de Montesquieu) „dvasią“,[14] todėl jų paskyrimas ir legitimacijos aiškinti bei plėsti Konstituciją suteikimas – tai tarsi Konstitucijos keitimas Seime 2/3 balsų dauguma. Žinoma, galima prisiminti „Nenuobodaus gyvenimo mozaiką“[15] ir ja remiantis teigti, kad Seimo dauguma 1993 m. niekaip nebūtų gebėjusi nei paskirti šviesaus atminimo Juozą Žilį Konstitucinio Teismo pirmininku, nei džentelmeniškai susitarti dėl kitų aštuonių šio teismo teisėjų paskyrimo, jei tuomet būtų galiojęs vokiškasis 2/3 balsų daugumos reikalavimas itin įaudrintoje situacijoje, kai tuometinė opozicija galbūt pernelyg „aršiai ardėsi“,[16] nors Seimo dauguma 1992–1996 m. visgi nusileido ir paskyrė du opozicijos remiamus kandidatus: a) šviesaus atminimo Stasį Stačioką 1993 m.; b) Egidijų Jarašiūną 1996 m.[17] Jei pavyko paskirti tokius du politiškai aktyvius teisėjus partijų ir frakcijų kompromiso pagrindu, kodėl nepavyktų paskirti kitus mažiau politiškai aktyvius teisėjus 2/3 parlamentarų balsų daugumos pagrindu?
Beje, Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų siūlymų politinis nederinimas – šių eilučių autoriaus jautriai išgyventas košmaras 2007 m. gruodyje, kai vienu metu sulaukta kvietimo atvykti pokalbiui tiek į Daukanto aikštę (pas valstybės vadovą), tiek į Gedimino prospekto 53 (pas parlamento vadovą). Kadangi pirmasis vizitas ir pasiūlymo išklausimas įvyko minėtoje aikštėje, kitą dieną vykusiame parlamento vadovybės vizitavime teko diplomatiškai išsisukinėti, kad reikia sulaukti galutinio valstybės vadovo pasirinkimo ir tik tuomet svarstyti analogišką parlamentinį pasiūlymą. Situacija buvo, švelniai tariant, nepadori (nekorektiška). Nutiesiamas vos ne raudonas kilimas į Seimo Pirmininko kabinetą, o juo žengus vėliau tenka priimantiems aiškinti, kad dar įspūdingesnis kilimas vakar galbūt buvo nutiestas Prezidentūroje. Patekus tarp girnų, teko džiaugtis nusišypsojusia laime, kad Seimo vadovybė išmintingai sutiko palaukti ir, kažkaip sužinojusi valstybės vadovo pasirinkimą, pasirinko kitą kandidatūrą. Antraip tą pačią dieną (2007 m. gruodžio trečiąjį ketvirtadienį) galėjo būti užregistruoti (destruktyviai „įkristi“) du besidubliuojantys projektai Seimo duomenų bazėje, t. y. valstybės vadovo ir parlamento pirmininko analogiški teikimai siūlyti šių eilučių autorių kandidatu būsimai Konstitucinio Teismo teisėjų rotacijai 2008 m. kovo viduryje. Toks variantas neįmanomas pagal teisėjų kandidatūrų politinio derinimo kultūrą Vokietijoje.
Jei Lietuva su meile kviečiasi ir priima Vokietijos brigadą[18] bei šios valstybės prezidentą Mindaugo karūnavimo dienos proga,[19] kodėl jai neperėmus Vokietijos Federacijos Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų siūlymo ir derinimo kultūros (daugiapartinę sistemą atitinkančios tradicijos) Bundestage? Juk Seime tradiciškai veikiančios ir nebūtinai dominuojančios trys ar keturios demokratinės partijos bei jas atspindinčios Seimo narių frakcijos prireikus geba susitarti dėl nacionalinio saugumo strategijos. Kodėl joms džentelmeniškai nesusitarus dėl Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų preliminaraus teikimo Respublikos Prezidentui ir Seimo Pirmininkui eiliškumo (ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, jei jis renkasi tik šio ar kito teismo teisėjų kandidatūras, bet ne Seimo narių kandidatūras, kurios, deja, mįslingai pateiktos 1996 m. ir 2023 m. pagal vadinamąjį minėto šviesaus atminimo Stačio Stačioko precedentą). Antai, Lietuvos socialdemokratai galėtų pagal susitarimą turėti pirmumo teisę siūlyti (o oponuojančios partijos – prireikus argumentuotai blokuoti) kandidatą Respublikos Prezidentui ir Seimo Pirmininkui 2025 m., konservatoriai – 2028 m., liberalai ar kitos „parlamentinės partijos“ – 2031 m. ir pan.
Tradicinė konstitucinės justicijos teisėjų kandidatų politinio parinkimo ir pasiūlymo bei toleravimo (neargumentuoto neblokavimo) formulė Vokietijoje „3–3–1–1“ nėra įtvirtinta Vokietijos Pagrindiniame Įstatyme (vok. Grundgesetz) ir šios šalies Konstitucinio Teismo įstatyme, tačiau turi savitą „norminį krūvį“, nes grindžiama ilgamečiu tradicinių šalies partijų ir parlamentinių frakcijų kompromisu bei jo laikymosi kultūra. Jos esmė gana paprasta: socialdemokratai ir krikščionys demokratai turi po tris nominacijos galimybes, o žalieji ir liberalai – po vieną nominacijos teisę kiekvienoje iš 8 teisėjų sudarytoje Federacijos Konstitucinio Teismo kolegijoje (vok. senatuose), nepriklausomai nuo siūlomų asmenų narystės atitinkamoje partijoje ar buvimo nepartiniais. Iškilaus ir nejaunesnio nei 40 metų teisininko (paprastai universiteto profesoriaus ar kito Federacijos teismo teisėjo arba retsykiais parlamentaro, ministro) kandidatūros pasiūlymas 2025 m. liepą turi būti suderintas ir neblokuotas iš 12 parlamentarų Bundestage sudarytoje „Federacijos Konstitucinio Teismo teisėjų rinkimų komisijoje“ (vok. Wahlausschuss).[20] Jos sprendimas oficialiai teikti aprobuotus kandidatus tvirtinti („išrinkti“) Bundestago plenariniame posėdyje iš principo yra lemiamas, o Bundestago plenarinio posėdžio pritarimas – formalus (determinuotas oficialaus teikimo). Likus trims mėnesiams iki teisėjo laisvos „vietos“ atsiradimo galėtų būti ir neretai būdavo anksčiausiai išrenkamas įpėdinis (to, deja, niekada nebuvo Lietuvoje 1996–2023 m., nes įpėdiniai tradiciškai išrenkami ir prisaikdinami kovo mėnesį – Seimo pavasario sesijos pradžioje – likus vos dienai ar kelioms dienoms iki laisvų „vietų“ atsiradimo atitinkamų metų kovo mėnesio trečiąjį penktadienį). Jei per keletą mėnesių nuo teisėjo laisvos „vietos“ susidarymo nepavyktų išrinkti įpėdinio partijų sutarimo pagrindu, Bundestago rinkimų komisija arba Federacijos Prezidentas prireikus paprašytų Federacijos Konstitucinio Teismo, kad jis nedelsdamas pasiūlytų tris kandidatūras į vieną vietą, o jei laisvos dvi vietos – keturias kandidatūras.
Žinoma, tvarus politinės avanscenos dalyvių susitarimas, kaip nerašytas įstatymas, įmanomas ir ilgainiui veiksmingas tik tada, kai jį inicijavusios ir suderinusios tradicinės demokratinės politinės partijos bei jas atspindinčios parlamentarų frakcijos: 1) nuolat yra veikiančios aukščiausiame atstovaujamosios demokratijos lygmenyje ir todėl retsykiais neiškrenta į politinio gyvenimo užribį pagal rinkimų rezultatus, kaip tai simbolizuoja Vokietijos liberalai (FDP), kurie tarsi „išbrokuoti“ dabartiniame Bundestage kaip neįveikę rinkimų barjero, t. y. nesurinkę 5 proc. rinkėjų balsų minėtuose pirmalaikiuose Bundestago rinkimuose 2025 m. vasaryje, nors formaliai ir tradiciškai turėtų Vokietijos Federacijos Konstitucinio Teismo teisėjo nominacijos teisę atitinkamais metais; 2) pripažįsta ir gerbia kitų autoritetingų subjektų (pvz., advokatūros, teisininkų draugijos, universitetų teisės fakultetų) natūralų polinkį ir profesinį interesą nebūti abejingais esant „laisvoms“ Konstitucinio Teismo teisėjų „vietoms“; 3) tvariai sutaria, kokios abejotinos reputacijos ir galimai nedemokratiškos (nepakankamai demokratiškos ar net slaptųjų tarnybų stebimos)[21] naujoviškos konkurentės neįgyja (neturi) gerbtinos ar toleruotinos konstitucinės justicijos teisėjų kandidatūrų preliminarios nominacijos teisės, kaip tai simbolizuoja tokios teisės Vokietijoje iki šiol politiškai neturinti (neįgijusi) Alternatyvioji partija (AfD) ir Kairiųjų partija (Die Linke), nors pastaroji viešai demonstruoja nepasitenkinimą ir reikalauja lygių partinių galimybių nominuojant teisėjų kandidatūras.[22]
Išeitų, kad buvusio Lietuvos kariuomenės vado Tutkaus galimai pagal Vokietijos radikalų kontrasto modelį kuriama Lietuvos alternatyvioji asociacija, kaip hipotetinė partija,[23] net ir įveikusi ateityje (kada nors) 5 proc. rinkimų barjerą daugiamandatėje Seimo rinkimų apygardoje, taip pat neturėtų politiškai įgyti Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų pirminio parinkimo ir pasiūlymo Seimo Pirmininkui ar Respublikos Prezidentui teisės pagal vokišką modelį
Jei valdžia – tai ne tik politinių (diskrecinių) sprendimų priėmimas, bet ir jų atitikties Konstitucijai patikrinimas bei tuo grindžiamas nuginčijimas, tai galbūt nieko keisto, kad Vokietijos politinėje sistemoje 2025 m. kultūringai leidžiamos strėlės ir laužomos ietys dėl ganėtinai ramiame ir atokiame Karlsruhe mieste įsikūrusio ar specialiai įkurdinto, t. y. iš valstybės sostinės demonstratyviai iškeldinto, Federacijos Konstitucinio Teismo sudėties „eilinio“ atnaujinimo „neeiliniame kontekste“ tuo aspektu, kad: 1) teisėjų sudėties atnaujinimas turės įtakos teismo pirmininko pasikeitimui nuo 2030 m., kai baigsis minėto dabartinio pirmininko Stephan Harbarth įgaliojimai; 2) šis itin ramus ir intelektualus teisėjas, kadaise geriausias Heildelbergo universiteto Teisės fakulteto atitinkamų metų absolventas ir garsus verslo advokatas bei ilgametis Bundestago narys, neabejotinai yra tikras Lietuvos Konstitucinio Teismo draugas, pagerbęs Vilnių ir Lietuvą jo vadovaujamų teisėjų delegacijų atvykimu buvusios Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkės Danutės Jočienės ir dabartinio pirmininko Gintaro Godos iniciatyva.[24]
Apibendrinimas
1. Konstitucinės justicijos institucijos sudėties atnaujinimo (derinimo) kultūra Vokietijoje – šios valstybės daugiapartinės sistemos tvarumo dalis. Federacijos Konstitucinis Teismas Bundestage suvokiamas ir atnaujinamas kaip valdžios institucija, kuri nėra ir neturi būti įprastas („tipiškas“) teismas. Nėra kitos Vokietijos Federacijos institucijos, kuri būtų taip eksperimentiškai įtvirtinta šios valstybės 1949 m. Pagrindiniame Įstatyme ir taip pasiteisinusi, kaip Vokietijos Federacijos Konstitucinis Teismas.
2. Anksčiau retsykiais pasitaikęs Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų nederinimas tarp jas Seimui teikti įgaliotų subjektų ir Seimo daugumos – Lietuvos daugiapartinės sistemos nestabilumo dalis, sudariusi prielaidas visų trijų kandidatų atmetimui Seime ir destruktyvios konstitucinės įtampos (krizės) susidarymui valstybėje 2020 m.
3. Vokietijos brigados ilgalaikis dislokavimas Lietuvoje ir integravimas į Lietuvos atitinkamą karinį vienetą (diviziją) sudaro prielaidas veiksmingai perimti ne tik karinį, bet ir doktrininį demokratinės bei teisinės valstybės gynimo modelį Vokietijos ir Lietuvos konstitucinių teismų partnerystės lygmenyje.
4. Laisvoji demokratinė santvarka ginama ne tik karinėmis, bet ir „teisminėmis“ doktrininėmis priemonėmis. Jų aiškinimo ir taikymo vokiškasis pokarinis patyrimas neįkainojamai vertingas Lietuvos Respublikos viešosios teisės sistemai. Jos plėtra konstitucinės teisės lygmenyje derintina su Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų išankstinio kompromisinio derinimo tarp politinių partijų ir parlamentinių frakcijų vokiškąja tradicija.
Dr. Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius
[1] Daugiau žr., pvz.: https://www.bundestag.de/dokumente/textarchiv/2025/kw28-de-richterwahl-top10-1098454 (žiūrėta 2025 m. liepos 7 d.); www.zdfheute.de/politik/deutschland/bundesverfassungsgericht; www.taz.de/Wahl-neuer-Verfassungsrichterinnen; 2025 m. liepos 1 d. (žiūrėta 2025 m. liepos 5 d.).
[2] Žr. Seimo statuto 200 straipsnio (2025 m. birželio 5 d. redakcija) 8 dalį („Kandidatai <…> turi dalyvauti Seimo posėdyje, kuriame jie pristatomi“) Plg. kandidatų į Konstitucinio Teismo teisėjus Z. Namavičiaus, K. Lapinsko, A. Abramavičiaus pristatymo Seimo posėdyje 2002 m. stenogramą.
[3] Žr. Seimo statuto 200 straipsnio (2025 m. birželio 5 d. redakcija // TAR, 10297) 1 dalį: „Seimo nutarimų dėl siūlomų kandidatų paskyrimo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjais projektai Seimo posėdžių sekretoriate registruojami ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki Konstitucinio Teismo teisėjų kadencijos pabaigos“.
[4] Žr. pakeistą ir negaliojantį reguliavimą, kuris buvo nustatytas Seimo 2016 m. gegužės 3 d. naujai suredaguoto Seimo statuto 200 straipsnio 5 dalyje („Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūros pateikiamos Seimui prieš tris mėnesius iki Konstitucinio Teismo teisėjų skyrimo procedūros.“).
[5] Šie trys Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjai buvo paskirti 9 metų kadencijai Seimo 2017 m. kovo 14 d. nutarimais (atitinkamai Nr. XIII-223, XIII-224, XIII-225).
[6] Žr. Seimo statutą („<…> slaptai balsuojama, kai sprendžiami klausimai dėl Konstitucinio Teismo teisėjų, Konstitucinio Teismo pirmininko paskyrimo <…>“; 115 str. 2 d.).
[7] Daugiau žr., pvz.: https://www.teise.pro/index.php/2020/04/26/e-sileikis-keturiu-kandidaturu-atmetimas-seime-izvalgos-apie-prielaidas-ir-padarinius/
[9] Daugiau žr., pvz.: https://www.tagesschau.de/inland/innenpolitik/verfassungsgericht-richterwahl-100.html (žiūrėta 2025 m. liepos 7 d.).
[10] Daugiau žr.: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/liudvika-meskauskaite-rasa-ragulskyte-markoviene-konstitucinio-teismo-teiseju-skyrimo-dziungles-84145757
[11] Daugiau žr., pvz.: https://www.faz.net/aktuell/feuilleton/debatten/stephan-bierling-ueber-die-praesidiale-macht-von-donald-trump-110243315.html
[12] https://www.faz.net/aktuell/politik/inland/richterwahl-die-achillesferse-der-justiz-18333368.html
[14] Žr.: Montesquieu. Apie įstatymų dvasią. Vilnius, 2004; plg. Lietuvos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimą („Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia <…> Tad priešpriešos negali būti ir nėra <…> tarp Konstitucijos dvasios ir Konstitucijos raidės: <…> Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio reguliavimo visuma <…>“).
[15] Č. Juršėnas. Nenuobodaus gyvenimo mozaika. Ketvirtas leidimas. Vilnius, 2024, p. 209-217.
[16] Žr.: Ten pat, p. 111.
[17] Žr.: Ten pat, p. 213-215.
[18] Daugiau žr., pvz.: https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/2570119/lrt-trumpai-vokietijos-brigada-lietuva-pagrindiniai-faktai
[19] Daugiau žr., pvz.: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2604009/lietuvoje-lankosi-vokietijos-prezidentas-dalyvaus-valstybes-dienos-renginiuose; https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000428030/vokietijos-prezidentas-vilniuje-jusu-laisve-yra-ir-musu-laisve;
[20] Daugiau žr., pvz.: https://www.bundestag.de/richterwahl
[22] Daugiau žr., pvz.: https://www.zeit.de/politik/deutschland/2025-06/jan-van-aken-linke-richter-wahl-vorschlag-recht
[23] Daugiau žr., pvz.: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2552688/buves-kariuomenes-vadas-tutkus-ikure-asociacija-alternatyva-lietuvai
