D. Mecelytė. Italijos Konstitucinio Teismo sprendimas dėl tos pačios lyties porų tėvystės pripažinimo: šalies progresyvėjimo link

Dar nenutilus Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimo dėl partnerystės atgarsiams, aktualu tai, kad Italijos Konstitucinis Teismas 2025 m. gegužės 22 d. priėmė reikšmingą tos pačios lyties porų bendruomenei sprendimą – pripažino tėvystės teises tos pačios lyties moterims [1]. Švelnėjanti Europos valstybių pozicija rodo vis progresyvesnį vakarų požiūrį į LGBTQ+ bendruomenės teisių pripažinimą bei tai, jog socialinė tikrovė sparčiai keičiasi ir įstatymų leidėjai į tai privalo atsižvelgti.

Italijos visuomenė, kaip daugiausiai katalikiška bendruomenė, istoriškai susiformavo gana konservatyvi. Nors Italijos parlamentas 2016 m. įteisino tos pačios lyties asmenų civilinę sąjungą, Giorgio Meloni vadovaujama vyriausybė laikosi gana griežtos pozicijos, pavyzdžiui, surogacijos bei dirbtinio apvaisinimo klausimais ir aktyviai teisiniu reguliavimu diegia tradicines vertybes. 

Aptariamoje konstitucinės justicijos byloje moterų pora užsienio valstybėje atliko heterologinį apvaisinimą [2] pagal tos valstybės teisės aktų reikalavimus, kadangi dirbtinio apvaisinimo procedūra Italijoje yra leidžiama atlikti tik heteroseksualioms poroms. Italijos teisės aktai tuomet tėvystės teises suteikė tik biologinėms vaiko motinoms bei tėčiams, todėl kompetentingos institucijos atsisakė vaiko gimimo liudijime kaip motiną įtvirtinti vaiko biologinės mamos partnerę, dar kitaip vadinamą socialinę vaiko mamą, kuri sutiko su apvaisinimu ir prisiėmė tėvystės atsakomybes vaikui.

Italijos Konstitucinis Teismas nusprendė, jog teisinis reguliavimas, kuriuo neleidžiama į naujagimio, gimusio vykdant dirbtinį apvaisinimą, gimimo liudijimą įrašyti ne biologinę (socialinę) mamą, yra antikonstitucinis. Tai reiškia, kad šis teisinis reguliavimas netenka galios ir dirbtinio apvaisinimo būdu susilaukusios vaiko moterys abi gali būti pripažintos vaiko mamomis ir turėti lygias tėvystes teises, o vaikas turėti abu tėvus (abi mamas).

Konstitucinis Teismas savo sprendimą motyvavo iš esmės vaikų interesų apsaugos užtikrinimo  svarba.

Visų pirma, Italijos teisiniu reguliavimu, draudžiančiu vaiko gimimo liudijime įrašyti ne biologinę mamą, buvo pažeistas Konstitucijos 2 straipsnis, ginantis asmens identitetą, kadangi antikonstituciniu pripažintas teisinis reguliavimas neužtikrino vaiko stabilaus teisinio statuso nuo jo gimimo momento. Be to, šio Konstitucijos straipsnio pažeidimą galima sieti ir su pačios socialinės mamos, vykdančios iš tėvystės teisinių santykių kylančias pareigas vaikui, orumo pažeidimu, užkertant kelią būti pripažintai ir laikomai pilnaverte vaiko mama.

Antra, galiojusiu teisiniu reguliavimu buvo pažeistas ir Konstitucijos 3 straipsnis, užtikrinantis asmenų lygybę, kadangi diskriminavo tos pačios lyties porų vaikus.

Be kita ko, Konstitucinis Teismas, vertintą teisinį reguliavimą pripažino neatitinkančiu ir Konstitucijos 30 straipsnio, įtvirtinančio tėvų, nors ir nesusituokusių, pareigas vaikams, t. y. išlaikyti, užtikrinti vaiko nuoseklų ugdymą, auklėjimą ir kitokią teisinę bei socialinę apsaugą, atitinkančią teisėtos šeimos narių teises.

Nagrinėjamu atveju buvo susidariusi išties paradoksali situacija: viena vertus, vaiko mama, sutinka su dirbtiniu apvaisinimu, tokiu būdu prisiimama visas tėvystės atsakomybes, tačiau valstybė iš jos tas atsakomybes tarsi atima; kita vertus, tokiu būdu ir iš vaiko valstybė atima teisę į stipresnę socialinę apsaugą, t. y. teisę turėti abu tėvus, nors faktiškai jie abu egzistuoja ir atlieka Konstitucijos nustatytas tėvystės pareigas.

Ankstesnis teisinis reguliavimas išties nepakankamai užtikrino vaikų teisių apsaugą. Biologinės motinos mirties atveju, kildavo rizika jos partnerei prarasti vaiką arba skyrybų atveju, socialinei motinai nelikdavo jokio teisinio pagrindo vykdyti tėvystės pareigas vaikui po skyrybų su jo biologine motina arba su vaiku palaikyti ryšius, nors tokie ryšiai faktiškai egzistavo. Toks emocinio ryšio, grįsto prisirišimu ir meile, nutraukimas vaikui gali padaryti neatitaisomą emocinę žalą. Iki šio Konstitucinio Teismo sprendimo, socialinės motinos, norėdamos įgyti tėvystes teise turėdavo iš esmės įsivaikinti savo vaiką, t. y. pereiti neproporcingai visokeriopai sudėtingus procesus.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas neabejotinai laikytinas istoriniu, tačiau bendro visuomenės „pulso“ esmingai nekeičia, o visuomenėje toliau aktyviai diegiamos tradicinės vertybės.

Konstitucinio Teismo nutarimas, nors ir suteikė dirbtinio apvaisinimo būdu gimusiam vaikui turėti dvi mamas, teisinio reguliavimo, susijusio su teise homoseksualioms poroms atlikti dirbtinį apvaisinimą, nekeičia, todėl toks draudimas išlieka.  Be kita ko, subrogacija Italijoje yra draudžiama, o nuo 2024 m. už jos atlikimą užsienyje vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Paminėtina ir tai, kad surogacijos pagrindu gimę vaikai negali būti Italijoje registruojami, o jau užregistruotųjų atveju, jų gimimo liudijimai ir kiti su tuo susiję dokumentai aktyviai ginčijami kompetentingų institucijų, ginančių viešąjį interesą.

Be to, po aptariamo Konstitucinio Teismo išaiškinimo, vis tik kyla tam tikrų neaiškumų, pavyzdžiui, ar galimybė įteisinti tėvystę būtų suteikta ir tos pačios lyties tėčiams? Šiuo požiūriu turima mintyje tai, kad viena vertus, surogacija Italijoje yra draudžiama, kita vertus, tėvystės teisės suteikimas tos pačios lyties moterims, bet nesuteikimas tos pačios lyties vyrams, neabejotinai sudaro sąlygas lyčių diskriminacijai.

Deimantė Mecelytė yra VU Teisės fakulteto doktorantė

_______

[1] Italijos Konstitucinio Teismo 2025 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 68 galima rasti čia: Sentenza n. 68/2025.

[2] Heterologinis apvaisinimas – tai dirbtinis apvaisinimas, panaudojant lytines donorines ląsteles.