A. Šekštelo. ES Sankcijų reglamento 11a straipsnis – teisė į kompensaciją gali būti neįgyvendinta vien dėl jurisdikcinių kliūčių ir kaip šią problemą išspręsti

Tęsiame Teisė.pro straipsnių ciklą apie ES Reglamento Nr. 269 11a straipsnio taikymą. Dėl kai kurių lis pendens taisyklių aspekto kalbėjome ankstesnėje publikacijoje.

Trumpai priminsime, kad, reaguodama į Rusijos civilinio proceso kodekso pakeitimus, kuriais yra pripažinta Rusijos teismų išimtinė jurisdikcija dėl su sankcijomis susijusių bylų, ES Taryba XIV sankcijų pakete įvedė quid pro quo priemones ir Reglamento Nr. 269 11a straipsnyje įtvirtino, kad „Bet kuris 17 straipsnio c arba d punkte nurodytas asmuo teismo procesuose kompetentinguose valstybės narės teismuose turi teisę į žalos, įskaitant teisines išlaidas, atlyginimą, kurią tas asmuo patyrė dėl ieškinių, kuriuos teismams trečiosiose valstybėse pareiškė 11 straipsnio 1 dalies a ar b punktuose nurodyti asmenys, subjektai ir įstaigos, ir kuri yra susijusi su bet kokia sutartimi arba sandoriu, kurių vykdymui tiesioginį arba netiesioginį, visapusišką arba dalinį poveikį turėjo šiuo reglamentu nustatytos priemonės, su sąlyga, kad atitinkamas asmuo neturi veiksmingos galimybės naudotis teisių gynimo priemonėmis pagal atitinkamą jurisdikciją“.

Dabar paanalizuokime kai kuriuos jurisdikcinius 11a straipsnio taikymo aspektus. Reglamento Nr. 269 11a straipsnis numato aiškią jurisdikcijos taisyklę – valstybės narės teismas privalo turėti kompetenciją nagrinėti ginčus dėl žalos, įskaitant teisines išlaidas, atlyginimą. Bet ne bent kurios žalos, o tokios žalos, kurią (1) ES valstybėje narėje esantis subjektas (Reglamento Nr. 269 17 straipsnio c ir d punktai) reikalauja priteisti iš (2) į Reglamento Nr. 269 I priedą įtrauktų ar jų valdomų/kontroliuojamų subjektų (Reglamento Nr. 269 11 straipsnio 1 dalies a ir b punktai) žalą, kuri (3) yra susijusi su bet kuriuo sandoriu, kurio vykdymui turėjo Reglamento Nr. 269 įtvirtintos ribojamos priemonės, (4) su sąlyga, kad nėra kitų prieinamų pažeistų teisių gynimo priemonių, kaip antai investuotojų apsauga pagal dvišalę investicijų apsaugos sutartį. Šios sąlygos reikalauja detalesnės analizės, kurią galėsiu atlikti vėlesnėse publikacijose, pvz., kalbame apie deliktinę, ar sutartinę atsakomybę. Dabar pakalbėkime tik apie ES valstybių narių teismų kompetencijos turėjimą.

Įdomu, kad Reglamento Nr. 269 11a straipsnis per se nenustato ES valstybių narių teismų kompetencijos nagrinėti tokius ginčus. Jis kaip tik reikalauja, kad ES valstybių narių teismai turėtų kompetenciją. Vadinasi, vien iš Reglamento 269 11a straipsnio kildinti ES valstybių narių teismo kompetencijos neišeina. Paprastai, ES valstybių narių teismų jurisdikciją nustato Briuselis Ibis Reglamentas. Tačiau yra niuansas. Briuselis Ibis Reglamentas neturi universalaus taikymo taisyklės, kaip, pvz., kiti ES instrumentai, tarkime Roma II Reglamentas (žr. Roma II Reglamento 3 straipsnį). Tai reiškia, kad Briuselis Ibis Reglamento nuostatos dėl jurisdikcijos yra taikomos tik tuo atveju, kai abiejų šalių gyvenamosios ar buveinės vietos yra ES valstybėse narėse (žr. šio Reglamento 4 straipsnį, 5 straipsnio 1 dalį).

Atitinkamai, Briuselis Ibis Reglamento 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikcija, laikantis Briuselis Ibis Reglamento 18 straipsnio 1 dalies (vartotojų ginčai), 21 straipsnio 2 dalies (darbuotojų ginčai), 24 (išimtinė jurisdikcija) ir 25 straipsnių (sutartinė jurisdikcija), nustatoma pagal tos valstybės narės teisę. Ką tai reiškią? Tai reiškia, kad, pvz., Lietuvos teismų kompetenciją nagrinėti ginčus prieš Rusijos subjektus pagal Reglamento Nr. 269 11a straipsnį nustatoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias tarptautinį civilinį procesą, atsižvelgiant į išimtinę jurisdikciją, nustatytą Briuselis Ibis Reglamento 24 straipsnyje ar sutartinę jurisdikciją (Briuselis Ibis Reglamento 25 straipsnis).  Ginčai, nurodyti Reglamento Nr. 269 11a straipsnyje, nebūtinai patenka į išimtinę ES valstybių narių teismų kompetenciją pagal Briuselis Ibis Reglamento 24 straipsnį, kuris, pvz., reglamentuoja ginčus su nekilnojamu turtu, juridinio asmens statusu, viešųjų registrų duomenimis, patentų, prekės ženklų, pramoninių pavyzdžių registravimu ES valstybėje narėje. Nes, pvz., žala gali atsirasti ir Rusijos teritorijoje dėl turto, kuris nėra Lietuvoje. Briuselis Ibis Reglamento 25 straipsnis bus aktualus, tik jei žala kilo iš sandorio, kur šalys susitarė dėl ES valstybės narės teismo kompetencijos nagrinėti iš sandorio kylančius ginčus. Visais kitais atvejais būtų taikomos konkrečios valstybės tarptautinio proceso nuostatos. Nacionalinių tarptautinio proceso nuostatų taikymą numato tiesiogiai ir Reglamento Nr. 2024/1739 preambulės (15) punktas, kuriuo paaiškinamas Reglamento 11a turinys, aiškiai nurodo, kad „kompensacijos gali būti reikalaujama valstybės narės teismuose pagal atitinkamas Sąjungos ir valstybės narės teisės nuostatas dėl jurisdikcijos ir teismo proceso civilinėse ir komercinėse bylose, įskaitant nuostatas dėl laikinųjų apsaugos priemonių procedūrų“.

Kadangi Lietuva denonsavo dvišalę sutartį su Rusiją dėl teisinės pagalbos ir tokia sutartis nebegalioja nuo 2025 m. sausio 25 d., jeigu Lietuvos teismai, atsižvelgdami į Briuselis Ibis Reglamento 6 straipsnio 1 dalį, nagrinėtų savo jurisdikcijos klausimą pagal Reglamento Nr. 269 11a straipsnį, jie savo kompetenciją turėtų nustatyti pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso („CPK“) VII dalį „Tarptautinis civilinis procesas“, įvertinę į tai, ar nėra išimtinio ar sutartinio teismingumo pagal Briuselis Ibis Reglamento 24 ir 25 straipsnius.

CPK VII dalyje nustatoma bendra taisyklė, kad teismingumas nustatomas pagal atsakovo gyvenamąją ar buveinės vietą arba pagal jo turto buvimo vietą ar paskutinę žinomą gyvenamąją vietą Lietuvoje (CPK 787 straipsnis, 783 straipsnio 3 dalis). Yra ir išimtinio teismingumo taisyklės, numatytos CPK 786 straipsnyje dėl daiktinių teisinių santykių, susijusiu su Lietuvoje esančiu nekilnojamuoju turtu. Kitaip tariant, Lietuvos teismai nagrinėja ginčus su tarptautiniu elementu, kai (1) atsakovas ieškinio įteikimo metu yra Lietuvoje arba turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą ar gyvena (šios normos turinys suponuoja, kad kalbame apie atsakovą – fizinį asmenį); (2) atsakovas turi Lietuvoje turto ar jam priklauso turtinės teisės; (3) ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, Lietuvoje esantis palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje (CPK 787 straipsnis). Šios CPK nuostatos neužtikrina Lietuvos teismų jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 269 11a straipsnį ir Lietuvos teismas, neradęs nuostatų, pagrindžiančių jo jurisdikciją CPK, negalės nagrinėti ginčų pagal Reglamento Nr. 269 11 a straipsnį.

Žinoma, Lietuva dar turi dvišalę sutartį su Rusija dėl investicijų apsaugos ir subjektai, kurių teisės yra pažeistos Rusijoje, galės teoriškai kreiptis pagal tokią sutartį (Reglamento Nr. 2024/1739 preambulės (5) punktą). Tačiau yra vienas didelis „BET“. Lietuva denonsuoja sutartį dėl investicijų apsaugos su Rusija ir tokia sutartis nustos galioti 2025 m. spalio 15 d. Vadinasi, nuo 2025 m. spalio 15 d. Lietuvoje gyvenamąją vietą ar buveinę turintys asmenys, kurie patyrė žalos pagal Reglamento 269 11a straipsnį, turės sunkumų tokias teises ginti pagal dvišalę investicijų apsaugos sutartį. Nors tokios sutarties 14 straipsnio 5 dalyje yra taip vadinama „sunset“ nuostata, kad „Investicijoms, atliktoms pagal šią Sutartį iki šios Sutarties galiojimo pabaigos ir kurioms taikoma ši Sutartis, visų kitų šios Sutarties straipsnių nuostatos galioja dešimt metų pasibaigus šios Sutarties galiojimo laikui“, šios nuostatos taikymas praktikoje gali būti problematiškas, atsižvelgiant į tai, kad pati Europos Sąjunga nesilaiko atitinkamos nuostatos pagal Energetikos Chartijos Sutartį.

Vadinasi, be papildomų legislatyvinių intervencijų, Reglamento Nr. 269 11a straipsnio taikymas gali būti problematiškas dėl ES valstybių narių, pvz., Lietuvos, teismų jurisdikcijos stokos. Paprasčiausias kelias būtų įtraukti, pvz., į CPK 787 straipsnį arba į Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių ES ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymą papildomą nuostatą, kad Lietuvos teismai turi (išimtinę) kompetenciją nagrinėti ginčus pagal Reglamento Nr. 269 11a straipsnį, jei ieškovo nuolatinė gyvenamoji vieta ar buveinė yra Lietuvoje. Priešingu atveju, gali kilti Reglamento Nr. 269 11a straipsnio taikymo kliūčių vien dėl problemų nustatyti Lietuvos teismų teismingumą.

Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos Motieka Audzevičius partneris, VU Teisės fakulteto partnerystės docentas