A. Šekštelo. Sankcijų reguliavimas ES – lis pendens taisyklė panaikinta?
Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 269/2014 dėl ribojamųjų priemonių, taikytinų atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kenkiama Ukrainos teritoriniam vientisumui, suverenitetui ir nepriklausomybei arba į juos ketinamasi („Reglamentas“) reguliuoja Europos Sąjungos („ES“) autonomiškai taikomas ribojamąsias priemones Reglamento I priede įvardytiems asmenimis, kurie, ES Tarybos vertinimu, vienaip ar kitaip remia ar prisideda prie karo Ukrainoje vykdymo ar rėmimo.
Reglamento 2 straipsnio 1 dalis numato pareigą įšaldyti Reglamento I priede išvardytų fizinių ar juridinių asmenų, subjektų ar organizacijų ar su jais susijusių subjektų lėšas ir ekonominius išteklius.
Reaguodami į ES taikomas sankcijas, Rusijos teismai pradėjo priiminėti nepalankius ES esančių asmenų turto atžvilgiu. Tai įvyko po to, kai 2020 metais Rusija pakeitė savo civilinio proceso kodeksą ir numatė, kad Rusijos teismai turi išimtinę jurisdikciją dėl su sankcijomis susijusių ginčų, kai šaliai yra taikomos sankcijos ar ji yra paliesta sankcijų (Rusijos civilinio proceso kodekso 248, 248.1 ir 248.2 straipsniai). Toks mechanizmas numatė, inter alia, ir kreipimąsi į Rusijos teismą pagal pareiškėjo gyvenamąją ar buveinės vietą su pareiškimu uždrausti pradėti ar tęsti bylinėjimąsi užsienio teisme, tarptautiniame arbitraže, kurie yra už Rusijos Federacijos ribų (Rusijos civilinio proceso kodekso 248.2 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Rusijos teismai net turi teisę priteisti iš tokio reikalavimo nesilaikančio asmens piniginę sumą, kuri gali būti lygi užsienio teisme ar arbitraže pareikštiems reikalavimams kartu su patirtomis kitomis (pvz., bylinėjimosi) išlaidomis (Rusijos civilinio proceso kodekso 248.2 straipsnio 10 dalis).
Atitinkamai reaguodama, ES Taryba 2024 m. birželio 24 d. reglamente (ES) 2024/1739 įvedė nuostatą, kurios tikslas yra suteikti galimybę valstybių narių piliečiams ir bendrovėms gauti kompensaciją iš Rusijos asmenų ir subjektų, padariusių jiems žalą. Tai apima jiems priklausančioms ar jų valdomoms įmonėms padarytą žalą, susijusią su sutartimi ar sandoriu, kurių vykdymą paveikė Reglamentu nustatytos priemonės, su sąlyga, kad atitinkamas valstybės narės pilietis ar bendrovė neturi praktinės galimybės pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis, pavyzdžiui, pagal atitinkamą dvišalę investicijų sutartį. Tokios kompensacijos gali būti reikalaujama valstybės narės teismuose pagal atitinkamas Sąjungos ir valstybės narės teisės nuostatas dėl jurisdikcijos ir teismo proceso civilinėse ir komercinėse bylose, įskaitant nuostatas dėl laikinųjų apsaugos priemonių procedūrų (Reglamento (ES) 2024/1739 preambulės (5) punktas).
Todėl ES Taryba įterpė į Reglamentą 11 a straipsnį, kuris skamba taip: „Bet kuris 17 straipsnio c arba d punkte nurodytas asmuo teismo procesuose kompetentinguose valstybės narės teismuose turi teisę į žalos, įskaitant teisines išlaidas, atlyginimą, kurią tas asmuo patyrė dėl ieškinių, kuriuos teismams trečiosiose valstybėse pareiškė 11 straipsnio 1 dalies a ar b punktuose nurodyti asmenys, subjektai ir įstaigos, ir kuri yra susijusi su bet kokia sutartimi arba sandoriu, kurių vykdymui tiesioginį arba netiesioginį, visapusišką arba dalinį poveikį turėjo šiuo reglamentu nustatytos priemonės, su sąlyga, kad atitinkamas asmuo neturi veiksmingos galimybės naudotis teisių gynimo priemonėmis pagal atitinkamą jurisdikciją.““. Reglamento 11 straipsnio 1 dalies ar ir b punkte nurodyti asmenys, kuriems yra taikomos ES sankcijos. Reglamento 17 straipsnio c ir d punktai apibrėžia Reglamento taikymą ad personam: Reglamentas taikomas visiems ES teritorijoje arba už jos ribų esantiems asmenims, kurie yra valstybių narių piliečiai (Reglamento 17 straipsnio c punktas) ir visiems ES teritorijoje arba už jos ribų esantiems juridiniams asmenims, subjektams ar įstaigoms, kurie yra įregistruoti ar įsteigti pagal valstybių narių teisę (Reglamento 17 straipsnio d punktas).
Taigi, Reglamento 11a straipsnis numato papildomą teisinę apsaugą ES subjektams kaip svertą į Rusijos pakeitimus savo civilinio proceso kodekse. Kitaip tariant, Reglamento 11a straipsnis nustato, kad nepaisant to, jog ginčas vyksta Rusijos teismuose, ES subjektai gali reikšti ieškinius dėl žalos ES teismuose su prielaida, kad (a) ES teismai turi kompetenciją nagrinėti ginčą ir (b) nėra kito efektyvaus mechanizmo pažeistoms teisėms apginti (pvz., pagal dvišalę investicijų apsaugos sutartį).
Pagrindinė lis pendens funkcija yra užtikrinti, kad vykstant tapatiems ar susijusiems procesams skirtingose valstybėse, nebūtų prieštaringų teismų sprendimų. Paprastai, lis pendens taisyklė vyksta pagal principą „pirmas laike, pirmas teisėje“, kas reiškia, kad tas teismas, kuris pirmas pradėjo nagrinėti bylą, turi ją ir išnagrinėti, su sąlyga, kad jis turi kompetenciją ginčui išspręsti.
Jeigu prisimintumėme kitą Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentą (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo („Briuselis Ibis Reglamentas“), jis savo 29-34 straipsniuose numato bendrąsias lis pendens taisykles. Pagrindinė Briuselis Ibis Reglamento reforma dėl lis pendens buvo ta, kad jis numatė lankstų mechanizmą, kuriuo valstybių narių teismams būtų sudaryta galimybė atsižvelgti į trečiųjų valstybių teismų žinioje esančias bylas, ypač atsižvelgiant į tai, ar trečiojoje valstybėje priimtas teismo sprendimas gali būti pripažintas ir vykdomas susijusioje valstybėje narėje pagal tos valstybės narės teisę, ir į tinkamą teisingumo vykdymą (Briuselis Ibis Reglamento preambulės (23)-(24) punktai, 33-34 straipsniai).
Briuselis Ibis Reglamento 34 straipsnyje yra įtvirtintas lis pendens mechanizmas numato, kad ES valstybės narės teismas gali, bet neprivalo, sustabdyti bylą, jei tapati ar susijusi byla jau yra nagrinėjama trečiosios valstybės teisme. Tačiau ES valstybės teismas turi vertinti, ar (a) tikslinga susijusias bylas nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti galimo skirtinguose teismo procesuose priimtų sprendimų nesuderinamumo; (b) tikimasi, kad trečiosios valstybės teismas priims sprendimą, kurį galima pripažinti ir prireikus vykdyti toje valstybėje narėje; ir (c) ES valstybės narės teismas yra įsitikinęs, kad būtina sustabdyti bylos nagrinėjimą siekiant tinkamai vykdyti teisingumą. Svarbu paminėti, kad net sustabdęs bylą, ES valstybės narės teismas gali ją atnaujinti, jei, pvz., mato, kad būtina tęsti bylos nagrinėjimą siekiant tinkamai vykdyti teisingumą (Briuselis Ibis Reglamento 34 straipsnio 2 dalies d punktas).
Reglamento 11a straipsnio atsiradimas keičia lankstų lis pendens mechanizmą, numatytą Briuselis Ibis reglamento 34 straipsnyje. Tiksliau, panaikina lis pendens taikymą su sankcijomis susijusiose bylose dėl žalos atlyginimo. Pirma, Reglamento 11a straipsnis yra lex specialis Briuselis Ibis Reglamento atžvilgiu (Briuselis Ibis Reglamento 67 straipsnis). Antra, lis pendens taisyklės tikslas – išvengti nesuderinamų teismų sprendimų, kai kelių skirtingų valstybių teismai nagrinėja tapačias ar susijusias bylas nustatant mechanizmą, kurios valstybės teismas turėtų „palaukti“ su sprendimu. Dabartinis reguliavimas tiek Rusijos civilinio proceso kodekse, tiek Reglamente, leidžia teigti, kad jei Rusijos teismas nagrinėja su sankcijomis susijusią bylą dėl žalos atlyginimo ir tai daro žalos subjektui ES valstybėse narėse, ES valstybės teismai gali nagrinėti, kai kuriais atvejais net tapačius (pvz., dėl padarytos žalos) reikalavimus nepaisydami to, kad trečiosios valstybės (Rusijos) teismas nagrinėja tapatų ar susijusį ginčą.
Kaip aptarėme, toks Reglamento 11a straipsnio reguliavimas yra suprantamas. Tai yra atsakas į Rusijos civilinio proceso kodekso atitinkamus pakeitimus įtvirtinant išimtinę Rusijos teismų jurisdikciją su sankcijomis susijusioms byloms. Taigi, tai yra ne tarptautinės privatinės teisės, o politinis sprendimas quid pro quo pagrindu atsisakyti lis pendens taisyklių taikymo tokio pobūdžio bylose. Iš vienos pusės, tai atveria galimybes efektyviai gintis ES valstybėse narėse nuo subjektams daromos žalos dėl sankcijų įgyvendinimo. Iš kitos pusės, toks reglamentavimas sudaro prielaidas prieštaringų teismų sprendimų egzistavimui ir cirkuliavimui.
Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos Motieka Audzevičius partneris, VU Teisės fakulteto partnerystės docentas
