E. Kūris. Teismai kaip valstybės valdžia
Kaip esame pranešę, sausio 24 d. Seime buvo paminėtas Lietuvos apeliacinio teismo ir apygardų teismų įsteigimo 30-metis. Renginyje pranešimą skaitė ir buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas, Vilniaus universiteto profesorius dr Egidijus Kūris. Skelbiame jo pranešimo tekstą.
Gerbiamas Apeliacinio teismo pirmininke, garbūs teisėjai, kiti šio iškilmingo renginio dalyviai,
Pirmiausia, dėkoju už pakvietimą. Kalbėdamas iš šios tribūnos, turiu galimybę prisiliesti prie dalykų, kurie sudaro didelį mano profesinės biografijos tarpsnį. Nebesu teisėjas jau beveik metus, bet čia turbūt tinka tas posakis, kurį vartojame kitame kontekste: ,,buvusiųjų nebūna“. Teisėjai, nori jie to ar ne, išsiugdo tam tikrą specifinį požiūrį į įvairias problemas, ir jis dažnai yra nesuprantamas kitų profesijų atstovams (pavyzdžiui, istorikams).
Vienas teisėjas, Louisas Brandeisas, vienas iš garsiausių Amerikos teisėjų, išėjęs į „atsargą“, jau senatvėje, apie tą profesinį antspaudą pasakė frazę, kuri man labai patinka, ar bent jau jam ji priskiriama. Originalo kalba ji skamba taip: sometimes I wake up in the morning and have a feeling that everything around is unconstitutional – ,,Kartais prabundu ryte ir jaučiuosi taip, tarsi viskas aplinkui prieštarautų Konstitucijai.
Kuo teisėjo požiūris skiriasi nuo kitų profesijų atstovų? Pavyzdžiui, jei kyla kokia nors problema, ekonomistas klausia, kaip ją išspręsti mažiausiais kaštais, mažiausiomis sąnaudomis. Psichologas klausia, kaip ją išspręsti taip, kad visi patirtų kuo mažiau streso. Istorikas turbūt paklaustų, kaip ji būdavo sprendžiama prieš daugelį metų. Politikas klausia, kaip pasiekti, kad dėl sprendimo privalumų laurai atitektų jam, o dėl neigiamų padarinių (kurių, be abejo, visada būna) kalti liktų kiti. O teisėjas klausia, kaip ta problema turi būti išspręsta pagal teisę.
Bet teisėjams, kitaip nei kitų profesijų atstovams, neleidžiama vieno dalyko – jiems neleidžiama pripažinti, kad problema apskritai gali neturėti gero sprendimo. Galbūt jokio. Pavyzdžiui, gydytojas gali pasakyti, kad liga yra nepagydoma. Inžinierius – kad taisyk netaisęs, prietaisas neveiks, reikia jį išmesti ir įsigyti kitą. Ekonomistas gali pasakyti, kad sprendimo, kad ir koks jis būtų, kaina bus didelė. Politikas gali prisidengti žinoma Lordo Palmerstono teze, kad politika yra galimybių menas: jei neįmanoma pasiekti norimo rezultato, vadinasi, neįmanoma, tad siekime to, kas įmanoma. Palmerstoną gana ciniškai yra patikslinęs Otto von Bismarckas, pasakęs, kad politika yra ne šiaip galimybių menas, bet menas siekti rezultato, kuris būtų antras pagal gerumą. Pirmojo neįmanoma pasiekti, o pasiekti antrąjį pagal gerumą – štai tai ir yra politikos menas.
Teisėjas neturi tokios prabangos – siekti tokio rezultato, kuris būtų antras pagal gerumą. Jis negali pareikšti, kad nepriims gero sprendimo, nes gero sprendimo nėra. Negana to, jis privalo priimti ne šiaip gerą, o patį geriausią sprendimą. O geriausias sprendimas pagal apibrėžimą yra vienas – teisingas sprendimas. Visi kiti yra blogi, nes neteisingi, kadangi ne visiškai teisingas sprendimas vis tiek yra neteisingas. Jei teismas priimtų neteisingą sprendimą, jis įvykdytų ne teisingumą, o kažkokią teisingumo priešybę, ir šitaip jis prarastų ir legitimumą, ir savo raison d’être.
Teismo misija – ne šiaip išspręsti ginčą, bet jį išspręsti tam tikru būdu. Kokiu? Taip, kad būtų įvykdytas teisingumas. Konstitucijoje žodžiai „teisingas“ ir „teisingumas“ (įvairiomis gramatinėmis formomis) pavartoti dešimt kartų. Antai jie yra preambulėje, kur rašoma apie teisingą visuomenę, Iš tų dešimties kartų penkis jie pavartoti tame kontekste, kur rašoma apie teismą ir teisėją. Konstitucijos 109 straipsnyje yra žodelis „tik“: ,,Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.“ Teisingumo vykdymas yra tik teismo misija, niekino kito.
Tiesa, kartais politiniame, viešajame diskurse primenama, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas prisiekia (taigi įsipareigoja) būti visiems lygiai teisingas. Bet būti visiems lygiai teisingu ir vykdyti teisingumą – ne tas pats. Respublikos Prezidentas neprivalo būti „teisingas“ pagal kažkokią absoliučią, mistinę teisingumo sampratą. Jis turi būti tik lygiai teisingas visiems. Ne teisingas kiekvienu konkrečiu atveju, bet lygiai teisingas. Nuskambės eretiškai, bet pasakysiu: Respublikos Prezidentas formaliai nenusižengtų Konstituciniam imperatyvui būti visiems lygiai teisingu, jei kiekvienu atveju būtų šiek tiek neteisingas visuomenės požiūriu, bet visiems seikėtų tuo pačiu saiku, būtų truputėlį neteisingas, bet visiems vienodai.
Kodėl tai nebūtų nusižengimas? Todėl, kad spręsdamas, kas teisinga ar ne, Respublikos Prezidentas, kaip ir bet kuris kitas sprendimų priėmėjas, vadovaujasi savo nuomone, o jo nuomonė neprivalo sutapti su visuomenės daugumos nuomone arba su jo vertintojų nuomone. Jis yra žmogus, taigi gali klysti. Bet klysti gali ir jo vertintojai, jie taip pat neturi teisingumo sampratos monopolio, nes niekada pasaulyje nebuvo, nėra ir nebus vienos visiems laikams ir visiems kraštams tinkamos, absoliutistinės teisingumo sampratos. Su manim turbūt nesutiktų Imanuelis Kantas, bet jis turi labai daug oponentų, o jie apie tai yra prirašę daug tomų.
Taigi iš teisėjo reikalaujama kur kas daugiau nei iš Respublikos Prezidento. Kitaip nei šis, teisėjas sprendimą, kurį visuomenė pripažintų teisingu, turi priimti kiekvienu atveju, kiekvienoje byloje. Ir tas sprendimas tai turi būti ne antras pagal gerumą ir ne toks, kuris yra tiek pat teisingas kaip kiti, bet idealus. Teisėjui privaloma siekti idealo. Jis yra teisiškai, taigi formaliai, įpareigotas siekti geriausio, vienintelio teisingo sprendimo, net jei jo neįmanoma pasiekti. Tai absoliutistinis reikalavimas, absoliutistinis visuomenės lūkestis. Jis retai gali būti įgyvendintas, nes idealas pagal apibrėžimą yra tai, kas nepasiekiama. Ir vis dėlto teisėjas yra įpareigotas jo siekti.
Tai štai, kad teisėjo sprendimas būtų kitų pripažįstamas teisingu, jis negali būti – pavartosiu lotynišką žodį – fiat. Fiat – tai ne tik itališko automobilio markė. Išvertus iš lotynų kalbos šis žodis reiškia ,,tebūnie“. Ar čia yra žmonių, kurie važinėja fiatais? Ne? Labai gerai. Nes dar įdomesnis yra jo vertimas į hebrajų kalbą. Hebrajiškai fiat yra amen. Tai – juokauju – gal gerai, kad nevažinėjate fiatais, idant nebūtų amen.
Kad teismo sprendimas nebūtų fiat, arba amen, jis turi būti deramai argumentuotas. Daugelio šalių, taip pat ir Lietuvos, teismų jurisprudencijoje įtvirtinta teismo pareiga nuodugniai ir aiškiai išdėstyti sprendimų motyvus. Ne visada taip buvo. Lietuvoje prieš devyniolika metų – atrodo taip seniai, bet iš tikrųjų tik prieš devyniolika metų – atsisakyta tokios praktikos, kai įstatymai leido teisėjui pirmiau paskelbti priimtą sprendimą, o po to per porą savaičių surašyti jo argumentus, kitaip tariant, juos pritempti prie sprendimo, kuris gal būtų buvęs kitoks, jei argumentai būtų surašyti iš anksto, prieš jį priimant.
Ką reiškia „deramai argumentuoti“ teismo sprendimą? Tai, kad turi būti išdėstyti jo teisiniai argumentai. Sprendimas turi būti pagrįstas galiojančia teise, tik tai tada jis pats taps teise.
Ant Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo pastato frontono iškalta: Equal justice under the law – ,, Lygus teisingumas pagal teisę“. Tiesą sakant, po kai kurių paskutiniųjų sprendimų galima galvoti, kad tai tik iškaba, bet tai būtų atskira tema. Tačiau šioje geroje sentencijoje žodis ,,teisingumas“ – tai ne kažkoks absoliutas, o siekinys, kurio turinį nulemia taikomos teisės kūrėjas. Ne pats teismas, ne teisėjas, o tas, kas sukūrė tą teisę, kurią teismas turi taikyti. Tačiau teisingumas pagal teisę ne visuomet atitinka visuomenėje vyraujančią teisingumo sampratą. Visuomenė gali manyti, kad teisinga yra visai kas kita nei tai, kas nustatyta įstatyme.
Tad svarbu, ar įmanoma kaip nors sumažinti atotrūkį tarp teisės ir teisingumo. Mechanizmai, kurie leidžia jį sumažinti, yra. Pavyzdžiui, konstitucinė kontrolė. Arba galimybė teisėjui plečiamai arba siaurinamai aiškinti taikomą teisę ar net priimti sprendimą contra legem. Vienas iš mechanizmų teismų instancinė sistema, kurios reformos sukaktį šiandien minime.
Iškart pasakysiu, kad, mano manymu, žodis ,,reforma“ šiandien yra šiek tiek devalvuotas, nes reformomis vadinami bet kokie pertvarkymai. Įvedamas arba išbraukiamas koks nors egzaminas iš mokyklų programos, ir tai vadinama reforma. Kalbant apie teismus, tikrų teismų reformų Lietuvoje per nepriklausomybės metus buvo trys.
Pradėsiu nuo pabaigos – eisiu laiku į praeitį. Trečioji reforma – tai teismų stambinimas, dar vadinamas taip pat šiek tiek devalvuotu žodžiu „optimizavimas“. Tas stambinimas vyksta dabar. Jo naujas etapas (nežinau ar paskutinis) prasidėjo šių metų sausio 1 dieną. Ką galiu pasakyti apie šią reformą? Reikėjo tikrai didelės fantazijos tikėtis, kad paprastas žmogus supras tokias geografines abrakadabras, kaip… čia turiu perskaityti, nes nesugebėčiau pats ištarti. Tad perskaitysiu: ,,Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai Kupiškyje“, ,,Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai Švenčionyse“, ,,Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai Joniškyje“… Tikrai reikėjo fantazijos ne tik tai sugalvoti, bet ir tikėtis, kad kas nors supras. Tiesą sakant, jei jau apie tai prakalbau, tai kodėl nepasekta kad ir amerikietišku pavyzdžiu, kai apygardos sunumeruojamos: pirmoji apygarda, antroji apygarda ir t. t. Sutrumpėja pavadinimas. O dabar – žmogus nuvažiuoja į Mažeikius, pamato, kad ten yra Telšių rūmai, sako ,,apsirikau“ ir važiuoja namo. Buvo tokių atvejų, žinome. O jei kalbėsime apie esmę, tai ši reforma dar vyksta ir, išskyrus šiuos filologinius-geografinius dalykus, ją dar anksti vertinti.
Antroji, vidurinė, reforma buvo įvykdyta 1999 m., kai buvo įsteigti administraciniai teismai. Iš pradžių jie nebuvo visiškai atsieti nuo bendrosios kompetencijos teismų, todėl ši reforma buvo pati netrukus, po poros metų, reformuota, vietoj Apeliacinio teismo skyriaus ir Aukštesniojo administracinio teismo (kurio nebėra) įsteigus Vyriausiąjį administracinį teismą. Vytas Milius užsiminė apie kai kuriuos šios reformos aspektus. Galiu tai pakartoti ir patvirtinti, kad tada „grupė draugų“ labai aktyviai agitavo, buvo išvystę kampaniją už Vyriausiojo administracinio teismo panaikinimą ar bent jau subordinavimą Aukščiausiajam Teismui. Bet ta kampanija žlugo.
Šias dvi vėlesnes reformas nustelbė pirmoji, pati svarbiausia, kurios trisdešimtmetį šiuo metu minime. Tai 1994–1995 m. reforma, kai buvo sukurtos keturios teismų grandys vietoj dviejų. Taigi dvejus metus, nuo 1992-ųjų lapkričio 2 dienos, kai įsigaliojo dabartinė Konstitucija, iki 1995 m. sausio 1 d. (taigi net ilgiau nei dvejus metus) mūsų teismų sistema formaliai neatitiko Konstitucijos. Ji buvo antikonstitucinė. Konstitucija skelbia, kad yra keturios teismų grandys, o realiai buvo tik dvi. Negana to, Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo bylas pirmąja instancija. Tiesą sakant, nežinau, kodėl kai kuriose labai rezonansinėse bylose advokatai nepabandė kaip nors patempti laiko. Pavyzdžiui, „Vilniaus brigados“ byloje (Boriso Dekanidzės ir kitų). Tai pati 1994 m. pabaiga. Negi advokatai negalėjo truputėlį „pažaisti“ ir sulaukti, kol atsiras keturios grandys? Viskas būtų „užsisukę“ iš naujo. Na, bet kas buvo, buvo.
Ar buvo galima išvengti tos antikonstitucinės situacijos? Buvo galima, jei Konstitucijoje būtų pereinamųjų nuostatų, kuriose būtų numatyti terminai, per kuriuos ir įstatymai, ir valstybės institucijų sistema, taip pat ir teismai, turėjo būti suderinti su Konstitucija. Bet Konstitucijoje beveik nėra pereinamųjų nuostatų. Todėl Konstitucija, vos įsigaliojusi, buvo sau, o tikrovė – sau. Iš Konstitucijoje numatytų institucijų, kurių 1992 m. lapkričio 2 d. nebuvo, greitai buvo įsteigta tik viena – tai buvo Konstitucinis Teismas. Bet tai nulėmė ne kokie nors teisiniai sumetimai, o politinis procesas. Ką turiu galvoje? Tai, kad Konstitucinio Teismo pirmininkas arba, jei jo nebūtų, teisėjas turėjo priimti Respublikos Prezidento, kuris netrukus turėjo būti išrinktas, priesaiką. Būtų buvęs baisus skandalas: išrinktas Respublikos Prezidentas, o nėra kam priimti jo priesaiką. Tad reikėjo skubiai įsteigti Konstitucinį Teismą. Iki priesaikos buvo suspėta paskirti tik vieną teisėją; Juozas Žilys, kai priėmė priesaiką, buvo dar ne pirmininkas – jis buvo teisėjas. Bet suspėta – ši institucija buvo sukurta. Antraip nežinia, ar Konstitucinis Teismas būtų įkurtas anksčiau nei, pavyzdžiui, sukurta keturių pakopų teismų sistema. Kitų institucijų įsteigimo reikėjo laukti. Konstitucijoje yra Apeliacinis teismas, o realiai jo nėra. Joje yra Seimo kontrolieriai, o realiai jų nėra. Konstitucijoje įrašyta peticijos teisė, bet septynerius metus truko priimti Peticijų įstatymą. O kiek truko pakeisti ar bent oficialiai paskelbti anksčiau priimtus teisės aktus. Konstitucinis Teismas 2003 m. konstatavo, kad laikotarpis, per kurį tai buvo galima padaryti, turėjo būti „protingai trumpas“, bet jau yra pasibaigęs. O juk tuo metu, praėjus daugiau negu dešimtmečiui po Konstitucijos įsigaliojimo, buvo taikoma gausybė žinybų aktų, kurie nebuvo niekur paskelbti – gulėdavo kokioje nors ministerijoje ant lentynos, nieko ten slapto, bet jie nėra paviešinti. Galiausiai, imkime tokią didžiulę spragą kaip žinybinio arba savivaldos aktų teisėtumo patikros nebuvimas. Konstitucinis Teismas apie ją parašė kitame nutarime 2006 m. Kadangi nebuvo administracinių teismų, nebuvo kaip ginčyti ministro įsakymą ar savivaldybės tarybos sprendimą. Buvo tik šiokios tokios Konstitucinio Teismo doktrinos užuomazgos, kur nurodoma, kad teismai neturėtų vadovautis tokiais aktais, jei abejoja jų konstitucingumu. Bet tol, kol nebuvo įsteigti administraciniai teismai, jie jais nekritiškai vadovavosi.
Kodėl Konstitucijoje beveik nebuvo pereinamųjų nuostatų? Todėl, kad jos galutinis projektas buvo parašytas per kelias dienas ir naktis. Skirtingi to proceso dalyviai nurodo skirtingą dienų ir naktų skaičių: mažiausias yra trys, didžiausias – šešios. Pasaulyje tokie projektai taip nerašomi, bet tuometinės parlamentinės krizės situacijoje buvo taip. Dėl to į tą projektą pamiršta įrašyti ne tik pereinamąsias nuostatas, bet ir kai kurias kitas nuostatas, kurios ten tikrai turėjo būti. Vos ne paskutinę minutę buvo pastebėta, kad kai kurių nuostatų nėra, nors jos turi būti, tad jos greitai buvo „įkištos“ į Įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įgaliojimo tvarkos“, kuris buvo priimtas kartu su Konstitucija. Taip jame atsirado, pavyzdžiui, Seimo nario priesaikos tekstas. Bet ką bendro Seimo nario priesaikos tekstas turi su Konstitucijos įsigaliojimo tvarka? Nieko. Bet nebuvo kaip jį įrašyti į Konstituciją, tai įbruko ten.
Vis dėlto daugelio pereinamųjų nuostatų niekur nebuvo galima įbrukti. Žinoma, šitaip skubiai rengtoje Konstitucijoje yra terminijos nenuoseklumų, prieštaringų formuluočių, net kalbos klaidų. Tai nėra gerai, bet tai kažkiek pataisoma aiškinant Konstituciją konstitucinės justicijos bylose.
Kita priežastis, dėl kurios Konstitucijoje neatsirado pereinamųjų nuostatų, yra ta, kad tuo metu rūpėjo iš esmės vienintelis dalykas: kokia bus valdymo sistema – prezidentinė ar parlamentinė? O kažkoks teisinis nuoseklumas, sistemiškumas buvo trečiaeiliai klausimai, apie juos net nebuvo itin daug galvojama.
Bet ne mažiau svarbu buvo tai, kad visuomenei, taip pat ir teisinei bendruomenei reikėjo laiko suvokti tam, kad būtų suvokta Konstitucijos vieta teisės sistemoje. Konstitucija yra aukščiausia teisė ir kartu – tiesiogiai taikomas aktas. Tačiau kurį laiką mažai buvo kreipiama dėmesio į tai, kas joje parašyta.
Štai pora pavyzdžių iš 1992 m. pabaigos, iš 1993 m. 1992 m. išrenkamas naujas Seimas. Jo pirmajame posėdyje vienas Seimo narys atsisako prisiekti toje pačioje salėje su kitais Seimo nariais. Tiesiog atsisako. Pagal Konstitucijos 59 straipsnį tas Seimo narys turėjo netekti Seimo nario mandato. Ir ką? Ir nieko. Jam pasakoma:- ,,Gerai, nenori prisiekti čia, tai prisieksi kitur“. Jam buvo leista prisiekti vėliau, kitoje patalpoje.
Kitas pavyzdys. Sudaroma pirmoji po 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo Vyriausybė – Bronislovo Lubio Vyriausybė. Skaitome jos sudėtį ir matome, kad joje yra ministras be portfelio. O juk pagal Konstitucijos 98 straipsnį ministras privalo vadovauti ministerijai. Negali būti ministro be portfelio. Na nieko, pabuvo be portfelio, kol buvo ta Vyriausybė. Turėjome ministrą be portfelio – iš esmės antikonstitucinį ministrą. Kas buvo, buvo.
Tai ko stebėtis, kad keturių grandžių teismų sistema sukurta tik po dvejų metų? Bet ir tai reformai buvo priešinamasi, šiandien tai jau minėta. Pavyzdžiui, buvo inicijuota byla Konstituciniame Teisme. Nesu tikras, kad šiandien ta byla būtų išspręsta taip pat. Bet jei kas nors sako, kad tada Teismas priėmė ne patį geriausią sprendimą, tai aš sakyčiau, kad jis priėmė antrą pagal gerumą sprendimą. Nes pagal formalią teisę turbūt geriausias sprendimas būtų toks, kai svarbūs reformos elementai būtų paneigti vardan teisingumo triumfo regimybės – pagal principą pereat mundus, fiat iustitia – „Tepražūva pasaulis, tegyvuoja teisingumas“. Tik šioje sentencijoje (o ji labai skambi, dažnai kartojama ir patinka žmonėms) vis dėlto slypi vienas klausimas: kur, kokioje vietoje tas teisingumas gyvuotų, jei pasaulis būtų pražuvęs? Kur būtų tas teisingumo triumfas? Toje byloje Konstituciniam Teismui teko pripažinti, kad jo galimybės pasirinkti yra ribotos.
Arba štai kita byla – taip pat iš ankstyvojo laikotarpio, iš 1994 m. jurisprudencijos. Ji buvo dėl to, kad buvo reformuota Vyriausioji rinkimų komisija. Cituoju iš nutarimo: ,,Seimo sprendimas priimtas tokiomis aplinkybėmis, kai buvo ignoruojami Aukščiausiojo Teismo sprendimai ir nerandama teisinių būdų priversti tuos sprendimus įvykdyti, vertindamas kaip neišvengiama priemonė, nes juo buvo įveiktas teisminės valdžios galių ignoravimas“. Lyg ir už teisės ribų, bet – kitos išeities nėra.
Kai antras pagal gerumą sprendimas būtų pripažįstamas teisingu, reikia tinkamai parodyti, įrodyti, argumentuoti, kad Teismo pasirinkimo galimybės tikrai yra ribotos. Ar tai įtikinamai parodoma visose bylose? Aišku, ne.
Alfredas Bumblauskas kalbėjo apie Q, W ir X. Mano manymu, tose bylose Konstitucinės Teismas to neįrodė – du kartus. Kalbu atvirai – reaguoju į Alfredo kalbą. Kai Teismo buvo dukart paklausta, ar Lietuvos piliečiai nėra diskriminuojami arba privilegijuojami, buvo gautas atsakymas be jokių argumentų: ne, ne, viskas tvarkoje. Konstitucijos 29 straipsnis nepažeistas.
Tai štai dabar turime tokią situaciją. Jei aš panorėčiau rašyti savo pavardę ,,Qris“ (su Q – įsivaizduokime, kad mano protėviai taip rašėsi, tai netiesa, bet tarkime), kad galėčiau tai daryti, turėčiau registre įsiregistruoti kaip tautinės mažumos atstovas. Mažumą galiu susigalvoti pats. Turiu išsilietuvinti! Jeigu koks nors lietuvis Vėberis (pažinojau tokį, o yra ir Vagneriai, ir Vagnoriai, ir pan.) nori į pavardę įsirašyti savo protėvių W, jis turi išsilietuvinti.
Sakau tai ministro akivaizdoje. Šį projektą parengė Teisingumo ministerija – ankstesnioji, tiksliau, ankstesnės ministrės vadovaujama. Ir štai ta pati ministerija neseniai pateikė, o Seimas priėmė Tautinių mažumų įstatymą. Kitas klausimas, ar jis apskritai reikalingas. Bet Tautinių mažumų įstatyme matome puikią nuostatą: niekas neturi būti verčiamas atskleisti savo tautinę tapatybę, iš nieko neturi būti reikalaujama ją nurodyti. Labai gera nuostata, nes tautybė – kaip religija, kaip politiniai ar kitokie įsitikinimai, negalima lįsti žmogui į „dūšią“ ir klausti apie juos. Tad niekas neturi būti verčiamas nurodyti savo tautinę tapatybę. Bet jei aš noriu įsirašyti į savo pavardę W arba X, aš privalau ne šiaip ją nurodyti, o įsiregistruoti kaip tautinės mažumos atstovas. Ta pati ministerija kaire ranka daro viena, dešine – kita.
Tokia teisėkūra. Jovalas čia, ne teisėkūra.
Tiek to. Grįžtu prie savo temos.
Reikėjo laiko suvokti ne vien Konstitucijos vietai teisės sistemoje. Reikėjo laiko tam, kad būtų suvoktas teisminės valdžios visavertiškumas. Konstitucijos 5 straipsnyje išvardytos institucijos, kuriuos vykdo valstybės valdžią. Teismas – viena iš jų. Teismas yra visavertė valstybės valdžia. Buvimas visaverte reiškia, kad Teismas yra ne menkesnė valdžia nei įstatymų leidžiamoji arba vykdomoji.
Šiandien teisminės valdžios doktrina yra viena iš labiausiai išplėtotų oficialiosios konstitucinės doktrinos dalių. Tai nulėmė, be kito ko, neproporcingai dažnos ir išradingos abiejų kitų, politinių, valdžių iniciatyvos menkinti teismus ir teisėjus.
Kadangi kalbu apie tą laiką, pacituosiu kai ką iš 1996 m. Seimo posėdžio stenogramų. Kalba pora Seimo narių. Vienas sako: „Visiems aišku, jog per anksti duota teisėjams visiška laisvė, ir tai parodė gyvenimas“. Kitas pritaria: „jau tokia mūsų priedermė, kad mes čia Seime … turėtume … ieškoti galimybių ir būdų, kaip tą mūsų visuomenę [t. y. teisėjų bendruomenę] pereinamuoju, iš tiesų sudėtingu laikotarpiu kažkiek sudrausminti, suveržti … galbūt tos varžtus mes galėsime atleisti po dešimties ar penkiolikos metų“.
Kokiame kontekste tai pasakyta? Tai pasakyta svarstant iniciatyvą, įstatymo projektą, pagal kurį teisėjui turėjo būti keliama drausmės byla, jei aukštesnis teismas tris kartus panaikino jo sprendimą. Prisimenate vadinamąją Kubertavičiaus pataisą? Trys kartai – ir keliauji lauk.
Pagal tokią logiką, jei Seimo narys tris kartus balsavo už įstatymą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir jį turėtume varyti lauk. Labai jau griežtai: trys kartai. Krepšininkas iš aikštelės pašalinamas tik po penktos pražangos, o čia – po trečios. Tokių iniciatyvų buvo daug. Ši konkreti iniciatyva įstatymu, ačiū Dievui, netapo, bet kai kurios kitos tapdavo ir jas tirdavo Konstitucinis Teismas – ir kartais „nugesindavo“.
„Nugesindavo“, deja, ne visas. Pavyzdžiui, labai gaila, kad nebuvo kaip antikonstitucinė diskvalifikuota Andriaus Kubiliaus Vyriausybės 1999 m. nutarimo nuostata, pagal kurią ,,atsižvelgiant į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“ buvo nurėžti teisėjų atlyginimai. Ta būklė buvo laikina, o atlyginimai nurėžti neterminuotai. Bet manykime, kad būtent tai, būtent šitas nurėžimas ir padėjo šaliai ir jo šauniajai Vyriausybei išklipti iš ekonominės duobės, į kurią ją buvo įstūmę – kas gi kitas? – pinigų pertekę teisėjai. Linkėjimai komisarui.
Bet buvo diskvalifikuota daug kitų novelų. Neturiu galimybės jų visų neturiu galimybės čia pavardinti. Kartais tas diskvalifikavimas paskatindavo naujas iniciatyvas, įskaitant vieną labai kuriozišką. 2006 m. Seimo narių grupė Konstituciniame Teisme užginčijo Konstitucinio Teismo įstatyme įtvirtintą reguliavimą, pagal kurį Konstitucinis Teismas yra teismas. Tiesiog šitaip: Konstitucinis Teismas nėra teismas, ir taškas. Jų logika buvo paprasta. Logika kabutėse, tad pavadinkime taip: mintis. Jei Konstitucinis Teismas nėra teismas, vadinasi, jis nevykdo valstybės valdžios. O jei nevykdo valstybės valdžios, jo sprendimų galima nepaisyti. Bet kažkodėl jiems nekilo mintis, kaip galima ginčyti Konstituciniame Teisme Seimo išleistą įstatymą ir tikėtis, kad Konstitucinis Teismas iš jo atims teisinę galią, nes juk Seimas tai tikrai vykdo valstybės valdžią. Kaip Konstituciniais Teismas, kuris atseit nevykdo valstybės valdžios, atims teisinę galią iš valstybės valdžios institucijos išleisto akto? Negana to, jei galima nepaklusti Konstituciniam Teismui, tai tada galima ignoruoti ir jo sprendimą, kurio jie taip norėjo – kad Konstitucinis Teismas nėra teismas. Abrakadara.
Man jau reikia artėti prie pabaigos. Tad negaliu daug ko aptarti, kaip antai įvairių tos labai turtingos oficialiosios konstitucinės doktrinos aspektų – teisėjų profesionalumo, nešališkumo, nepriklausomumo, savivaldos ir t. t. Bet vieną aspektą vis dėlto turiu paminėti.
Teisėjas, kitaip nei kurios nors politinės valdžios atstovas, neturi aukštesnės valdžios. Paprastai, buitiškai tariant, jis neturi viršininko. Ministras turi Premjerą, yra dar ir Respublikos Prezidentas, ir Seimui reikia atsiskaityti. Ir Premjeras su visa Vyriausybe privalo jausti Seimo kontrolę, priežiūrą. O teisėjas to neturi.
Ir gerai, kad neturi jokio viršininko. Valstybės valdžia yra kiekvienas teisėjas, kuris nagrinėja bylą. Ne kolegijos pirmininkas. Ne teismo pirmininkas. Ir visa teisminė valdžia neturi jokių viršininkų – ji turi tik savivaldą. Tai vienas iš svarbiausių dalykų mūsų konstitucinėje doktrinoje. Tik po to, kai tai buvo joje įrašyta, pagaliau atsirado Teisėjų taryba kaip būtent teisėjų taryba, kaip ir reikalauja Konstitucija. Bet, deja, pirmininko vaidmuo dažnai per daug sureikšminamas. Vytas Milius jau kai ką pacitavo kai ką, o aš pasakysiu nuo savęs. Nepaisant geros Konstitucinės doktrinos mes Lietuvoje vis dėlto turėjome – vadinkime daiktus savo vardais – du aukštųjų teismų pirmininkų pozicijos uzurpavimo atvejus. Du asmenys (vienas buvo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o kitas – Konstitucinio Teismo pirmininkas), pasibaigus pirmininkavimo terminui, nepasitraukė iš šių pareigų ir veikė, kad jose liktų kiek galima ilgiau. Noriu tikėtis, kad tai jau istorija, bet iškart prisimenu savo mėgstamą Williamo Faulknerio sentenciją the past is never dead, it’s not even past – ,,Praeitis niekada nėra mirusi, ji net nėra praeitis“. Iš praeities reikia mokytis.
Ir dar viena mintis. Teisminė valdžia kartais vadinama mažiausiai pavojinga valdžios šaka – the least dangerous branch. Tai ne mano žodžiai. Tai Federalisto užrašuose prieš du su puse šimtmečio parašė Alexanderis Hamiltonas – ir paaiškino, kodėl ši valdžia mažiausiai pavojinga.
Visos valdžios pavojingos, visos jos yra pavojaus šaltinis, Civilinio kodekso terminija būtų „didesnio pavojaus šaltinis“ (mano studijų laikais buvo sakoma „padidinto pavojaus šaltinis“). Visos jos tokios, todėl jos turi viena kitą subalansuoti. Bet kodėl ši yra mažiausiai pavojinga? Pagal Hamiltoną, pirmiausia todėl, kad ji neturi kariuomenės, kitaip tariant, neturi materialios jėgos, prievartos aparato. Antra, ji nevaldo piniginės. Tiesa, per piniginę kartais galima pabandyti pavaldyti ją.
Taigi teisminė valdžia „pati iš savęs“ yra labai negalinga valdžia. Jos galia priklauso nuo to, kiek ją pripažįsta ir gerbia kitos valdžios, ir, žinoma, visuomenė. O šio pripažinimo negalima pasiekti vien teisinėmis priemonėmis. Reikia mentaliteto, kultūros, geros valios ir t. t.
Be to, teismai yra dar ir tylioji valdžia. Su visuomene jie kalba savo sprendimais. Jie negali atsikirtinėti į kiekvieną insinuaciją, kurių „jutūbinės“ post-tiesos eroje be galo daug.
Nenoriu vardyti pavyzdžių. Pažiūriu įvairias laidas… Na gerai, pasakysiu vieną pavardę: Remigijus Žemaitaitis. Šiandien tai garsiausiai, dažniausiai kartojama pavardė. Sėdi studijoje ir sako: ,,Konstituciniame Teisme – šeši konservatoriai“. Aš skaičiavau, lenkiau pirštus, kol supratau, kad turbūt nebemoku suskaičiuoti iki šešių, o gal net iki dviejų. Ar yra koks nors korektiškumas? Ne, nėra.
Kodėl tai sakau? Todėl, kad Teismui būti pripažįstamam legitimia ir lygiaverte kitoms valdžioms reikia ir tų kitų valdžių, ir visuomenės, ir žiniasklaidos brandos. O mes jos stokojame. Apie tai nesiplėtosiu.
Bet – ir tai turbūt paskutinė mintis, kurią noriu pasakyti, – tokiam pripažinimui reikia ir pačių teismų, pačių teisėjų brandos. Teismai vykdo vadinamąją teisminę politiką – judicial policy. Nepainiokime jos su politics, su partine politika. Būčiau labai dėkingas, jei Valstybinė lietuvių kalbos komisija kada nors sugalvotų policy atitinkantį terminą, kad Lietuvoje nebūtų painiojama policy su politics. Teismams negalima susisaistyti su politics, bet policy jie vykdo. Jie turi teisminę politiką: kaip spręsti bylas, kaip planuoti laiką, kada plačiai aiškinti teisę, kada siauriau, ir t. t. Tai štai: teisminė politika, kurią nedeklaruodami vykdo visi pasaulio teismai, ji bus legitimi tik tada, jei neišeis už racionalių ribų. Tos ribas yra trijų rūšių.
Pirma – teisės tekstas. Teisėjas turi laisvę jį interpretuoti. Kita vertus, tekstas jį varžo. Kartais labai sunku išlaviruoti: tekstas suvaržo, bet turi būti interpretuojamas taip, kad, pakitus sąlygoms, pats netaptų anachronišku. Tokios tos Scilė ir Charibdė, tarp kurių reikia išlaviruoti. Dėl to yra neišvengiamas tam tikras teismo aktyvizmas, bet jis turi būti ribotas, negali būti beribis.
Antroji riba – valdžių padalijimas. Teismo valdžia – viena iš visaverčių valdžių, vadinasi, lygiavertė kitoms. Ji nebūtų joms lygiavertė, jei teismas imtų spręsti tai, kas priklauso ne jam, o kitoms valdžioms. Tai nereiškia, kad teismai negali ad hoc užpildyti spragų, kurias jų nustatytame reguliavime paliko kitos valdžios, ar negali pakeisti esamos praktikos. Bet teismai turi tai daryti tik tikrindami, ar kitos valdžios neperžengė teisės ribų, neveikė ultra vires, o ne iš anksto turėdami tikslą sureguliuoti tai, kas nesureguliuota arba, jų manymu, geriau sureguliuoti tai, kas, jų manymu, sureguliuota blogai.
Trečioji riba – vadinamasis teisėjų susivaržymas – judicial self restraint, dar kartais vadinamas teisėjų kuklumu – judicial modesty (labai gražus žodis). Ką tai reiškia? Ne viską galima išspręsti teisės pagalba. Viena iš teisinio mąstymo ydų yra ta, kad atrodo, jog jei yra problema, mes ją išspręsime teisės pagalba. Bet ne viską galima išspręsti teisės pagalba. Sakoma, kad jei esi plaktukas, tau visos problemos atrodo kaip vinis: sukali, sukali, sukali, sukali. Bet, ne visos problemos yra vinys, o teisėjas – ne plaktukas. Plaktukas neabejoja, o geras teisėjas visada abejoja. Jei kuris nors teisėjas pasakys, kad niekad nesuklydo ar neabejoja dėl nė vieno savo sprendimo, jisai neturėtų būti teisėjas. Aš sprendžiu ir pagal save. Abejoju, galvoju, kad galima buvo spręsti kitaip, galima buvo spręsti geriau, sprendimas davė ne tokius rezultatus, kokių tikėjausi, ir pan. Abejonės reiškia, kad teisėjai neišvengimai turi susivaržyti. Jos nereiškia, kad jie neturi būti aktyvūs, nesiekti nustatyti objektyvią tiesą (kiek tai įmanoma). Bet jiems reikia atsargumo. Jie negali sakyti, kad „mes sprendžiame taip, nes turime diskreciją“.
Jie turi diskreciją. Žodis „diskrecija“ šiandien yra labai išpopuliarėjęs, nors dar prieš kokius dvidešimt metų beveik nebuvo vartojamas. Bet jis vartojamas kaip papuola, į kairę ir į dešinę, ir iš esmės reiškia savivalės sinonimą. ,,Mes turime diskreciją“. Bet tai, apie ką kalbama, yra ne diskrecija, o savivalė daryti, ką norime.
Teismo diskrecija nieko neturi bendro su jo aktyvizmu. Teismo aktyvizmas kyla iš to, kad tam tikrais atvejais reikia tekstą pritaikyti prie pakitusių sąlygų. O diskrecija – tai laisva nuožiūra. Kalbėdamas apie teismo diskreciją, grįžtu prie ištakų. O ištakos yra puiki daug kam žinomo Aharono Barako knyga ,,Teisėjo diskrecija“ – Judicial discretion. Skaitome: teismas turi diskreciją tik tada, kai turi pasirinkti vieną iš dviejų (kartais daugiau) teisiškai pagristų sprendimų. Galima spręsti vienaip – ir tai bus teisiškai pagrista, bet galima ir kitaip – ir tai irgi būtų teisiškai pagrįsta. Teismo diskrecija – tai ne tik ir ne tiek teisė kokį nori pasirinkti sprendimą, kiek pareiga pasirinkti geriausią sprendimą ir deramai argumentuoti, kodėl jis geriausias. Gal tai neįtikins, gal kitiems tas sprendimas atrodys ne geriausias, o antras pagal gerumą, gal trečias pagal gerumą, bet tai vertinimo dalykas.
Jei paisoma šių teisminės politikos ribų, teismas tikrai yra mažiausiai pavojinga valdžios šaka. O jei jų nepaisoma, jos peržengiamos (kartais matome, kad bandoma tai daryti), ši šaka gali tapti net labai pavojinga. Šiandien nematau požymių, kad Lietuvoje būtų prielaidų tokiam posūkiui. Bet kitų Europos valstybių – ir netolimų, ir tolimesnių – pastarojo meto patirtis rodo, kad kartais ten, kur nieko nebuvo, kažkas ima ir atsiranda. Kaip per didįjį sprogimą: nieko nebuvo, bet staiga atsirado viskas.
Tikėkimės, kad šiuo atveju bent jau taip neįvyks.
Ačiū už dėmesį ir kantrybę. Visus sveikinu su jubiliejumi. Linkiu teisėjams sėkmės vykdant jų kilnią misiją.
