S. Vilkelytė. Tėti, tėti, kaip gera į tave žiūrėti
Daugelis gerai prisimena Tele Bim Bam Meilės dainą tėčiui[1], kuri buvo vienas gražiausių priminimų tėčiams apie jų svarbų vaidmenį vaiko gyvenime. Šiandien tikrai galime pasidžiaugti ne tik sekmadienį pilnomis kino salėmis „savaitgalinių“ tėčių, bet ir tėčiais, besirūpinančiais vaikais kasdieną, net ir tais atvejais, kai tėčiai negyvena kartu su vaiko mama.
Gegužis buvo pilnas šeimos švenčių – Mamos diena, Šeimos diena, nauja data švenčiama Vaiko diena ir tylomis jas prisivijusi Tėčio diena birželio pirmąjį sekmadienį. Kodėl tėčiai vis dar laikomi antraeiliais vaikų auginime? Arba kodėl jie vis dar noriai naudojasi tokia padėtimi?
Vienareikšmiško atsakymo nėra. Tačiau šį kartą norėčiau pateikti teismų praktikos analizę dėl bendros vaiko globos arba 50:50 bendravimo su vaiku tvarkos nutrūkus santuokai ar tėvų tarpusavio santykiams ir baudų už vaiko bendravimo tvarkos pažeidimus, skiriamų ir vaikų mamoms, su kuriomis nustatyta vaikų gyvenamoji vieta.
Kas yra 50:50 bendravimo su vaiku tvarka?
50:50 bendravimo su vaiku tvarka yra terminas naudojamas Lietuvos teismų praktikoje, nes taikydami ir aiškindami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 3.169 straipsnį, teismai yra linkę spręsti, kad vaiko gyvenamoji vieta, net ir bendru tėvų sutarimu, negali būti nustatoma su abiem tėvais, gyvenančiais skyrium, todėl tuo atveju, jei tėvai, jiems gyvenant skyrium, ir toliau pageidauja dalytis vaiko priežiūra po lygiai, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, su kitu nustatant 50:50 bendravimo tvarką. Iš esmės tai yra ta pati dviguba gyvenamoji vieta (angl. k. dual residence), kuri taikoma santuokos nutraukimo bylose jau daugiau nei 40 metų. Žinoma, kaip rodo tyrimai[2], ji labiausiai yra paplitusiu Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos kultūrose, kuriose lygus vaiko priežiūros dalinimasis nutrūkus poros santykiams įgyja vis didesnę reikšmę dėl propaguojamos lyčių lygybės, didesnio moterų įsitraukimo į darbo rinką ir didėjančio vyrų supratimo apie jų atsakomybę už vaiko ugdymą bei besikeičiančio požiūrio į tėvystę apskritai.
Pažymėtina, kad skirtingose šalyse dviguba gyvenamoji vieta suprantama skirtingai, varijuojant nuo 25 iki 50 proc. kartu su vaiku praleidžiamo laiko. Įvairūs tyrimai rodo, kad dalinimasis vaiko priežiūra nuo mažumės, santykio su tėčiu kūrimas ne tik, kai vaikas jau gali išbėgti su kamuoliu į futbolo aikštelę, bet kai jis guguodamas gali paimti tėtį už barzdos, sukuria sąlygas vaikui džiaugtis lygiaverte tėvyste ir tais atvejais, kai tėtis ir mama nebegali gyventi drauge kaip pora, tačiau gali ir toliau būti lygiai taip pat svarbūs vaikui ir šalia jo vienodą laiko tarpą.
Žinoma, vaiko gyvenimas šeimoje, kurioje vaiku rūpinasi abu tėvai, sukelia vaikui mažiau problemų nei gyvenimas išsiskyrusioje šeimoje. Tačiau net ir tėvų gyvenimas skyrium gali užtikrinti ryšio išsaugojimą ne tik su vienu iš tėvų (dažniausiai mama), bet abiejų tėvų socialinių, emocinių, o ne tik finansinių išteklių prieinamumą. Tyrimai atskleidė, kad vaikai, gyvenantys išsiskyrusiosiose šeimose, bet turintys dvigubą gyvenamąją vietą arba 50:50bendravimo su abiem tėvais tvarką, susiduria su mažiau problemų nei vaikai, gyvenantys tik su vienu iš tėvų. Žinoma, tokia vaiko bendravimo su tėvais tvarka paprastai galima tais atvejais, kai nėra besitęsiančio ilgalaikio tėvų tarpusavio konflikto, kai tėvai sugeba bendradarbiauti ir kai vaikai yra vyresni nei ketverių metų amžiaus.
50:50 bendravimo su tėvais tvarką nustačius jaunesnio amžiaus vaikams galimas vaiko nesaugus prieraišumas, nes itin jauno amžiaus vaikai dėl atminties ir kalbos gebėjimų dar negali suprasti pasikartojančio išsiskyrimo ar nuspėti galimo susijungimo.
Nesibaigiantys tėvų tarpusavio konfliktai daro didelę žalą vaikui. Tyrimuose, kuriuose buvo apklausiami patys vaikai ir paaugliai, šie atkleidė, kad esant tėvų tarpusavio konfliktams jie jaučiasi kaip pagauti spąstuose, kas dažnai sukelia vaikų ir paauglių elgesio ir psichosocialines problemas. Tačiau naujausi tyrimai atkleidė tai, kad net ir esant konfliktiškiems tėvų tarpusavio santykiams, dviguba vaikų gyvenamoji vieta leidžia užtikrinti geresnį vaiko santykį su abiem tėvais ir taip užtikrinti jam didesnę paramą ir palaikymą.
Įdomu tai, kad tėvai, kurie sutinka su dviguba vaiko gyvenamąja vieta, paprastai yra labiau išsilavinę ir turintys didesnes pajamas. Tačiau pastaruoju metu pastebimas šių socialinių ekonominių skirtumų mažėjimas, nes ir kitos asmenų grupės pradeda vis labiau taikyti tokį vaikų gyvenimo modelį tėvų tarpusavio santykiams nutrūkus.
50:50 bendravimo tvarkos Lietuvoje ypatumai
CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė).
Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).
Pažymėtina, kad šiuo atveju yra analizuojami tik tie per pastaruosius pusę metų priimti teismų sprendimai ir nutartys, kuriuose sprendžiami tėvų tarpusavio ginčai. Tuo tarpu tie atvejai, kai tėvai susitaria tarpusavyje ir kreipiasi į teismą dėl 50:50 bendravimo su vaiku tvarkos patvirtinimo šiuo atveju nėra analizuojami.
Pagal CK 3.161 straipsnio nuostatas, viena iš vaiko teisių įvardinta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu kur tėvai gyvena (CK 3.170 straipsnio 2 dalis).
Kaip matyti iš žemiau pateiktų pavyzdžių, Lietuvoje teismai nevengia nustatyti 50:50 bendravimo tvarką ir jaunesniems vaikams, ir esant itin konfliktiškiems tėvų tarpusavio santykiams, kas rodo, jog teismai vaiko teisę į šeimos ryšius ir teisę bendrauti su abiem tėvais supranta progresyviai, įgalindami ne tik mamas, bet ir tėčius rūpintis vaiku.
Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-702-340/2024 pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytai laikinai bendravimo su vaiku tvarkai pagal 50:50 bendravimo modelį, nurodydamas, kad byloje nenustatyta, kad vaiko motina nesirūpina vaiku tinkamai, tuo tarpu yra būtina užtikrinti 5 m. amžiaus vaiko ryšį su abiem tėvais. Tuo atveju tėvų tarpusavio konfliktai buvo itin dideli, tačiau tai nebuvo priežastimi teismams savo inciatyva nenustatyti 50:50 bendravimo su vaiku tvarkos.
Kitoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2024 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-582-643/2024 patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo nustatyta laikina dar ketverių metų neturinčio berniuko bendravimo su tėvais tvarka pagal 50:50 bendravimo modelį. Teismas nesutiko su motinos argumentais, kad tai būtų per ilgas vaiko išsiskyrimas su mama, nes iki šiol vaikais praleisdavo su kiekvienu iš tėvų po 4 dienas ir jautėsi gerai, be to, byloje buvo nustatyta, kad vaiko santykis su abiem tėvais yra teigiamas ir vaikas noriai leidžia laiką abiejų tėvų draugijoje. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad teismai nustatė, jog poroje susiklostę itin konfliktiški santykiai iš esmės kyla dėl vaiko, t. y. dėl noro kartu leisti laisvalaikį, kuomet kitas vaiko tėvas taip pat turi tam tikrų ketinimų tuo pačiu metu būti su vaiku.
Panašios pozicijos Vilniaus apygardos teismas laikėsi ir 2024 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-498-643/2024 spręsdamas dėl truputį vyresnės nei trejų metų mergaitės laikinos bendravimo su tėčiu tvarkos. Nors vaiko mama prašė nustatyti bendravimo tvarką 6 dienos/4 dienos, teismas sprendė, kad skyrium gyvenančio tėvo ir vaiko bendravimas yra intensyvus, reguliarus, atsakovas su dukra bendrauja ženkliais laikotarpiais, todėl bendravimo tvarkos (50/50 modeliu) nustatymas iki tol, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje, užtikrins šalių ir jų nepilnametės dukters bendravimo tvarkos tęstinumą, padėties stabilumą ir nepilnametės dukters interesų apsaugą (turėti bendravimą su abiem tėvais). Be kita ko, teismas pažymėjo nesutinkantis su mamos pozicija, kad vien dėl amžiaus vaikas turėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu ženkliai mažiau nei su vaiku bendrauja ji.
Šioje byloje taip pat pakankamai ryškiai atsiskleidžia poros konflikto priežastys, kurios būdingos daugeliui panašių bylų, t. y. kai vaikas tampa priemone išspręsti poros tarpusavio nesutarimus ir nuoskaudas. Ieškovė, vaiko mama, nurodė, kad susitarimas tarp šalių galimas tik tada, kai jis tinkamas atsakovui, o jei jis netinkamas – atsakovas vienašališkai pasielgia taip, kaip jam atrodo tinkama, visiškai ignoruodamas ieškovės nuomonę ir neatsižvelgdamas į tai, kad klausimas, visgi, sprendžiamas dėl mažamečio vaiko ir turėtų labiausiai atspindėti jo interesus. Tai iš esmės atspindi ir tam tikrus kultūrinius ypatumus, kai mūsų visuomenė vis dar linkusi manyti, kad 1) mama geriau žino, kas tinkama vaikui, 2) vyras užima vadovaujančią poziciją poroje, 3) moteris, vaiko mama, siekdama geriausio savo vaikui, turėtų sutikti su vyro, tėvo, siūloma bendravimo tvarka ar bent jau geriau ieškoti kompromiso nei įrodinėti, kad tėtis su vaiku elgiasi netinkamai, nepraleidžia su juo pakankamai laiko ir pan.
Pirmiau apžvelgtos nutartys rodo, kad nustatant 50:50 bendravimo tvarką svarbus ankstesnis vaiko ryšys su abiem tėvais ir kiek kiekvienas iš jų dalyvavo vaiko gyvenime. Priešingu atveju, Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2723-855/2023, atsižvelgdamas į vaiko amžių, ankstesnį tėvo nebendravimą su vaiku tokiu intensyvumu ir tėvo faktinės gyvenamosios vietos laikinumą, pakeitė pirmosios instancijos teismo nustatytą suminę 50:50 bendravimo tvarką.
Tarptautiniai tyrimai, atlikti dėl dvigubos vaiko gyvenamosios vietos, taip pat parodo, kad tokios bendravimo su vaiku tvarkos dažniausiai norima tais atvejais, kai abu tėvai vienodai aktyviai dalyvavo vaiko auginime ir auklėjime ir iki tėvų tarpusavio santykių nutrūkimo. Todėl tokios socialinės politikos priemonės, kurios įteisina tėvystės atostogas vaikui gimus ir privalomas (neperleidžiamas) vaiko priežiūros atostogas abiem tėvams skatina abiejų tėvų vienodą įsitraukimą į vaiko auginimą, kas tikėtina pakeis ir nusistovėjusį supratimą, kad vaikas „priklauso“ mamai, tik kuri viena gali geriausiai užtikrinti vaiko interesus.
Šiuo klausimu Lietuvoje vis dar dažnai susiklosto gana dviprasmiška situacija, kai vaikų mamos teigia, kad jos atsakingai, su didele meile, šiluma ir rūpesčiu augina bei prižiūri vaikus, tarp jų yra susiformavęs ypač glaudus tarpusavio ryšys, tuo tarpu tėtis staiga „užsimanęs“ bendrauti su vaiku pusę laiko pakeis nusistovėjusią tvarką, prie kurios vaikas yra pripratęs, t. y. jo stabilų gyvenimo ritmą, kas neatitinka nepilnamečio vaiko interesų. Tačiau kai tėčiai dingsta iš vaikų gyvenimo arba lieka tik „savaitgaliniais“ tėčiais, tuomet vėl pastebimas nepasitenkinimas dėl per menko ryšio, paramos ir palaikymo vaikui. Pažymėtina, kad tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kurie labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus. Todėl kiekviena situacija, sprendžiant kokia bendravimo tvarka būtų vaikui geriausia, turi būti vertinama individualiai, nepamirštant, kad lygiavertė tėvystė turėtų būti siekiamybė.
Pavyzdžiui, tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į mažą vaiko amžių ir galinčius jam kilti sunkumus atsiskirti nuo motinos, gali būti nustatoma pereinamoji bendravimo su tėčiu tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-109-855/2024, spręsdamas dėl 2 metų amžiaus vaiko bendravimo su tėčiu tvarkos, didino kartu su tėčiu praleidžiamų dienų, o tiksliau nakvynių skaičių priklausomai nuo vaiko amžiaus. Teismas taip pat pažymėjo, kad bendravimo tvarka, kuomet iš esmės kiekvieną darbo savaitės vakarą vaikas turėtų bendrauti / praleisti vis su kitu iš tėvų, būtų tiek pačiam vaikui, tiek ir jo tėvams pernelyg intensyvi ir varginanti, nes tai neabejotinai būtų susiję su vaiko kilnojimu iš vienos vietos į kitą, užprogramuotų papildomas konfliktines situacijas tarp tėvų, tuo pačiu reikštų neracionalų laiko su vaiku naudojimą, kuomet nemažą laiko dalį tėvams reikėtų praleisti vien kelionėse (vežant vaiką iš vieno pas kitą) ir pan. Be kita ko, Teismas nurodė, kad 50:50 procentų laiko skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku tvarką teismas gali nustatyti tik konstatavęs, jog būtent ji geriausiai atitinka vaiko interesus, o tam teisiškai reikšmingomis pripažintinos tokios aplinkybėms, kad kiekvieno iš vaiko tėvų gyvenamoji vieta, vaiko ugdymo įstaigų vieta, vaiko socialiniai ryšiai su kiekvieno iš tėvų gyvenamosiose vietose ar šalia jų gyvenančiais kitais asmenimis, kiekvieno iš tėvų užimtumas, jų galimybė pristatyti vaiką į ugdymo įstaigas ir paimti iš jų.
Pažymėtina, kad vaiko gyvenamoji vieta paprastai nustatoma su vienu iš tėvų, nenurodant konkrečios vietovės, tačiau tuo atveju, kai nustatoma 50:50 bendravimo su vaiku tvarka, preziumuojama, kad abu vaiko tėvai gyvena toje pačioje vietoje ir tokia bendravimo tvarka bus realiai įgyvendinta.
Taigi kiekvieną kartą sprendžiant dėl vaiko bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiu tėčiu (mama) turėtų būti įvertinamos tokios aplinkybės, kaip vaiko amžius, abiejų tėvų dalyvavimas vaiko ugdyme iki tėvams pradėjus gyventi skyrium, tėvų galimybės bendradarbiauti tarpusavyje, jų gyvenamoji vieta ir pan.
Vaiko norai ar vaiko poreikiai?
Pažymėtina, kad dažnai vaikų mamos prieštarauja vaikų bendravimo su tėčiais dažnumui, motyvuodamos vaiko nenoru. Tačiau kasacinis teismas prieš dešimtmetį yra pažymėjęs, kad vaiko kompetencija priimti sprendimą, šiuo atveju – atsisakyti bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), ir už jį atsakyti paprastai didėja su amžiumi ir vaiko branda, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skyrybų atveju abu tėvai – tiek tas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tiek skyrium gyvenantis, turi dėti visas pastangas, kad vaikas jaustų bendrą ir vienodą abiejų tėvų globą ir rūpestį. To siekdami vaiko tėvai turėtų kiek galima greičiau spręsti savo asmenines emocines problemas, likusias po skyrybų, kurios dažniausiai ir būna pagrindinė nesusitarimo dėl vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tarp tėvų priežastis. Būtent nesibaigiantys tėvų konfliktai dažniausiai lemia ir vaiko norą atsitraukti, dingti iš konflikto zonos, t. y. nebendrauti. Tačiau toks atsitraukimas neužtikrina vaiko interesų, todėl jei nėra kitų objektyvių aplinkybių, dėl ko galėtų būti ribojamas vaiko bendravimas su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), o tik vaiko prieštaravimas, teismas gali neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir nustatyti, jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkančią bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).
Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-110-896/2024, 2024 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-615-775/2024 vaikų mamos paprastai elgdavo taip, kad tą savaitgalį, kai vaikų tėtis turėdavo vaikus paimti iš ugdymo įstaigos, jų į ugdymo įstaigą neatvesdavo, nurodydavo, kad vaikas nenori išeiti iš namų, o jei tėtis nori įrodyti priešingai, turi ateiti su antstoliu ir pan., kad vaikų mamos atsisako bendrauti ir bendradarbiauti su gerovės centrų psichologais, socialiniais darbuotojais, nurodydamos, kad tik jos turi dėti pastangas, tuo tarpu tėčiai tik terorizuoja jas ir vaiką. Be kita ko, tokiose bylose jau yra buvęs ne vienas ikiteisminis tyrimas dėl tariamo tėčio smurto prieš vaiką ir pan. Vis dėlto, teismai, įvertinę bylos aplinkybes, dažniausiai skiria mamoms už bendravimo tvarkos pažeidimus baudas, nurodydami, kad jos turi aktyviai įgyvendinti bendravimo su vaikais tvarką, o vaiko nenoras neatitinka vaiko poreikių ir geriausių interesų sukurti/išsaugoti ryšį ir su skyrium gyvenančiu tėčiu.
Žinoma, gyvenime būna daug įvairių situacijų, taip pat ir smurtaujančių prieš vaikus tėčių ar savo meilę vaikui pradedančių demonstruoti tėčių, kurie vaiką kaip priemonę naudoja siekdami įskaudinti buvusią partnerę ir pan., tačiau dažniausiai tėvų konfliktinės situacijos susiklosto per ilgą laiką, kai vaikai kaip karšta bulvė mėtomi iš vienų rankų į kitas, kviečiamos policijos, vaikai tampomi po vaiko teisių apsaugos įstaigas, gerovės centrus ir pan., ko pasėkoje vaikai nori tik susigūžti ir slėptis nuo bet kokio tėčio skambučio ir pasirodymo prie namų durų. Ir vietoje to, kad vaikai žaistų, džiaugtųsi vaikyste ir laiku su tėčiu, mama bei draugais, jie patiria stresą ir nuolatinį bandymą įrodyti, kuris tėtis ar mama yra geresnis ar blogesnis.
Tėvystė yra gyvenimo kelionė, kuriai reikalinga ne tik kantrybė ir pasišventimas, bet taip pat ir noras bei gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių vaiko poreikių ir aplinkos. Būdami tėvais mes ne tik rūpinamės vaikų kasdiena, bet formuojame jiems ir tam tikras gyvenimo vertybes, elgsenos modelius, todėl vargu, ar norėtume, kad užaugę vaikai prisimintų tik nesibaigiančius tėvų tarpusavio konfliktus ir matavimąsi, kuris jų vaikui buvo geresnis (blogesnis), kai vaikui tereikėjo vieno – būti apkabintam ir išklausytam, kad ir tėtis, ir mama būtų šalia tada, kai vaikui jų labiausiai reikia.
Simona Vilkelytė yra VU Teisės fakulteto lektorė, advokatų profesinės bendrijos HITUS Legal advokato padėjėja
[1] https://www.youtube.com/watch?v=XZRo0BfoIyg
[2] Toliau komentare bus remiamasi R. Berman ir K. Daneback straipsniu Children in dual-residence arrangements: a literature review, žr. https://www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/13229400.2020.1838317
