N. Gaubienė, A. Zelba. Kaip nesutartinė civilinė atsakomybė turėtų būti taikoma dirbtiniam intelektui?

Dirbtiniam intelektui (DI) vis labiau įsitvirtinant įvairiose mūsų gyvenimo srityse, tampa itin svarbu spręsti deliktinės civilinės atsakomybės, susijusios su DI, klausimą. DI sistemų pritaikymas yra labai įvairus – nuo autonominių transporto priemonių iki automatizuotų sprendimų priėmimo procesų įvairiose pramonės šakose. Vienas iš pagrindinių iššūkių šioje srityje – nustatyti, kas turėtų būti laikomas atsakingu, kai taikant DI sistemas atsiranda žalą. Ar tai turėtų būti DI technologijų kūrėjai, savininkai, ar naudotojai? Šis klausimas ne tik turi didelę reikšmę su DI susijusiai teisinei ir etinei sistemai bet taip pat tolimesniam DI technologijų vystymuisi.

Nesutartine civiline atsakomybe arba deliktine civiline atsakomybe, dažnai vadinama deliktų teise, paprastai siekiama užtikrinti žalos atlyginimą už vienos šalies kitai šaliai padarytą žalą, nesusijusią su sutartinėmis prievolėmis. Taikant ją DI atveju, iškyla keletas reikšmingų iššūkių. Tiesiogiai taikyti deliktinės atsakomybės principus DI atveju ne visada yra galima. Kaip pavyzdžiui, kalbant apie DI, nustatyti rūpestingumo pareigą ir pažeidimą gali būti sudėtinga, ypač jei DI veikia autonomiškai. Kitas dalykas, kad darbdaviai atsako už savo darbuotojų veiksmus. Kalbant apie DI, kyla klausimų, kas yra atsakingas – kūrėjas, naudotojas ar DI sistemos savininkas. DI sistemos, ypač tos, kurios „mokosi“, gali sugeneruoti rezultatus, kurie nėra visiškai nuspėjami jų kūrėjams ar sistemų valdytojams. Šis nenuspėjamumas apsunkina tradicinių atsakomybės principų taikymą.

Toliau apmąstant nesutartinės civilinės atsakomybės problematiką DI atžvilgiu, reikia suprasti šios problemos paveiktas sritis ir poveikį. Pradėkime nuo didžiausios paveiktos srities, tai yra verslas. Atsakomybės klausimas yra ypatingai svarbus verslams, yra vis pažymima, kad teisinė nežinomybė yra viena iš pagrindinių priežasčių DI technologijų nediegimo arba lėto vystymosi versluose. Teisinė nežinomybė verčia teismus remtis bendrais, nepritaikytais DI tematikai principais, ir iš to seka, kad pastoviai yra priimami ad hoc sprendimai, kurie dėl savo nevieningumo skatina teisinio netikrumo atsiradimą. Kita sritis yra tarptautinis reguliavimas. Europos Sąjungos pavyzdžiu, matome, kad nesant bendram reguliavimui, kyla nacionalinis reguliavimas, kas per se nėra ydinga, tačiau vystantis tarptautiniams santykiams kyla problemos dėl vieningumo nebuvimo, kurios sunkina sėkmingą teisinę gynybą pažeidimo atveju, ši problema ypač aktuali smulkiems ir vidutinio dydžio verslams. Galiausiai pažvelkime į ieškovo perspektyvą. DI technologija gali atrodyti gan bauginanti dėl ganėtinai neskaidraus veikimo principo, kurį dar vadina juodosios dėžės principu, teisinės nežinomybės bei dabartinio gan sunkaus įrodinėjimo proceso. Iš to seka, kad bylinėjimasis yra žymiai sunkesnis, bylinėjimosi išlaidos DI bylose būna didesnėmis nei kitų technologijų bylose, o svarbiausia tai gali sudaryti sąlygas nukentėjusiai pusei nesiimti veiksmų apginant savo teises. Dėl šių priežasčių ir vyksta dabartinės DI teisinio reglamentavimo iniciatyvos.

Vienas iš siūlomų požiūrių – sukurti griežtos atsakomybės sistemą, pagal kurią DI sistemų kūrėjai ar savininkai būtų atsakingi už bet kokią technologijos padarytą žalą, neatsižvelgiant į kaltę. Pagal šį požiūrį atsakomybė atsiranda už žalą, nereikalaujant įrodyti kaltės ar aplaidumo. Jis dažnai taikomas bylose, susijusiose su iš prigimties pavojinga veikla arba nekokybiškais produktais. DI gali būti laikomas iš esmės rizikinga technologija, galinčia pateisinti griežtąją atsakomybę. Šis požiūris galėtų užtikrinti aiškų ir nuspėjamą teisinį standartą, tačiau jis taip pat kelia susirūpinimą dėl inovacijų slopinimo ir nesąžiningos naštos kūrėjams ir įmonėms, investuojančioms į DI sistemų vystymą.

Kita perspektyva – taikyti rizika grindžiamą požiūrį, kai atsakomybė nustatoma atsižvelgiant į rizikos, susijusios su konkrečios DI technologijos diegimu, lygį. Taikant šį požiūrį būtų atsižvelgiama į tokius veiksnius, kaip DI sistemos autonomijos lygis, jos atliekamų užduočių pobūdis ir galimos žalos numatomumas. Be to, žmogaus dalyvavimo kuriant, diegiant ir prižiūrint DI vaidmuo taip pat gali būti lemiamas veiksnys nustatant atsakomybę. Įvertinus šiuos veiksnius, atsakomybę būtų galima paskirstyti teisingiau ir remiantis konkrečiomis kiekvieno atvejo aplinkybėmis.

Konkrečių su DI susijusių reglamentų ir gairių parengimas gali suteikti aiškumo ir nuoseklumo sprendžiant deliktinės civilinės atsakomybės klausimus. Juose gali būti nurodyta įvairių suinteresuotųjų subjektų, pavyzdžiui, DI kūrėjų, gamintojų ir naudotojų, atsakomybė mažinant riziką ir sprendžiant DI sistemų daromos žalos klausimus. Tai būtų plačiausią poveikį turinti priemonė, tačiau reikia atkreipti dėmesį į reglamentavimo kokybę ne tik jo priėmimo metu bet ir jau galiojimo. Norint toliau vystyti DI technologiją reikalingas subalansuotas reglamentavimas, kuris bus, kaip didžioji reglamentavimų dalis, pastoviai tobulinamas.

Siekiant veiksmingai taikyti nesutartinę civilinę atsakomybę DI atveju, paprastai išskiriami keli variantai. Pirmiausia, DI atsakomybės klausimus sureguliuoti atskiromis tarptautinėmis sutartimis, išdėstant aiškias atsakomybės taikymo taisykles. Iš to galėtų sekti ir privalomojo draudimo reikalavimai, pavyzdžiui, didelės rizikos DI sistemoms. Tokia iniciatyva yra siūloma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl nesutartinės civilinės atsakomybės taisyklių pritaikymo dirbtiniam intelektui (Atsakomybės už dirbtinį intelektą direktyva). Ši direktyva galėtų būti puiki priemonė, kuria būtų siekiama spręsti sudėtingas atsakomybės už DI sistemų padarytą žalą nustatymo problemas. Siūlomoje direktyvoje siekiama patobulinti teisinę sistemą, kad ieškovams būtų lengviau reikalauti atlyginti DI sistema padarytą žalą. Direktyva vadovaujasi minimalaus suderinimo principu ir taip leidžia valstybėms narėms integruoti į savo galiojančias civilinės atsakomybės sistemas direktyvos nuostatas su savo papildymais. Šiuo metodu siekiama suderinti atsakomybės taisykles visoje ES. Direktyvoje ypač pabrėžiama dokumentacijos ir atitikties svarba. Įmonės, kurios prekiauja DI produktais, turės tvarkyti išsamią dokumentaciją ir laikytis griežtų informacinių įpareigojimų. Direktyvoje yra numatyta prezumpcija, kad jei byloje atsakovas neatskleidžia reikiamos informacijos bei nepateikia dokumentacijos, preziumuojama, kad jis nevykdė reikalaujamos rūpestingumo pareigos, o tai dar labiau palengvina ieškovo įrodinėjimo naštą. Atsižvelgiant į konkrečias sąlygas, šioje direktyvoje numatyta ieškovams palanki nuginčijama priežastinio ryšio prezumpcija. Pagal šią prezumpciją nustatomas priežastinis ryšys tarp atsakovo pareigos elgtis rūpestingai pagal taikytiną teisę nesilaikymo (kaltės) ir atsakovo naudojamos DI sistemos sukurto rezultato arba tokios DI sistemos nesugebėjimo sukurti rezultatą, dėl kurio atsirado atitinkama žala. Nuginčijamos prezumpcijos tvarka skiriasi priklausomai nuo to, ar atsakovas yra DI sistemos teikėjas, ar naudotojas. Ji taip pat skiriasi priklausomai nuo to, ar atitinkama DI sistema yra didelės rizikos DI sistema. Didelės rizikos DI sistemos atveju, jei atsakovas įrodo, kad ieškovas turi pakankamai įrodymų ir žinių, kad galėtų įrodyti priežastinį ryšį, priežastinio ryšio prezumpcija nebus taikoma. Kitų DI sistemų atveju priežastinio ryšio prezumpcija taikoma tik tuo atveju, jei teismas nustato, kad ieškovui pernelyg sunku įrodyti priežastinį ryšį. Sėkmingas šios direktyvos įgyvendinimas yra labai svarbus siekiant sukurti tvirtą teisinę aplinką, skatinančią pasitikėjimą ir atskaitomybę visoje ES.

Kitas variantas – griežtas DI sistemų auditas ir akreditavimas, užtikrinant šių sistemų patikimumą ir saugumą visą technologijos gyvavimo laikotarpį. Tai galėtų būti ISO standartų pagrindu arba kitos alternatyvios konkrečiai DI sistemos atitiktį analizuojančios akreditavimo sistemos. Kartu galėtų būti numatomas, reikalavimas, kad nepriklausomos įstaigos reguliariai atliktų DI sistemų auditą ir sertifikavimą. Tačiau, yra keliami klausimai dėl technologinio tobulėjimo slopinimo bei komercinės paslapties atskleidimo. Kaip ir daugelyje sričių reikia surasti tinkamą balansą tarp kontrolės ir laisvo veiksmo. Šį balansą yra ypač sunku atrasti kaip yra kalbama apie naujas technologijas, nes dažnai balanso atradimui yra reikalinga technologijos įgyvendinimo praktika, o naujų technologijų atveju, jos nėra arba ji yra ribota. Taip pat, vis stipriau akcentuojant informacinį saugumą, šių griežtų priemonių įgyvendinimas gali atskleisti komercines paslaptis. Netgi Atsakomybės už dirbtinį intelektą direktyvoje, kur akcentuojama technologijos skaidrumo reikšmė, rašant apie įrodinėjimą, pažymimas informacijos rinkimo tikslingumas ir komercinės paslapties išsaugojimas. Taigi, reglamentavimo kūrėjo balanso vertinimas turės didelę ir į ateitį orientuotą reikšmę.

Apibendrinant galima teigti, kad DI toliau tobulėjant ir integruojantis į mūsų kasdienį gyvenimą, nesutartinės civilinės atsakomybės teisinė sistema turi būti pritaikyta, kad būtų užtikrinta atskaitomybė ir teisingumas su DI susijusios žalos atvejais. Tam reikia pritaikyto ir į ateitį orientuoto požiūrio, kuriuo atsižvelgiama į unikalias DI technologijų savybes ir kartu laikomasi pagrindinių civilinės atsakomybės principų.

Dr. Neringa Gaubienė yra VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros vyr. lektorė, Alna Zelba yra VU Teisės fakulteto studentas

_____

Šaltiniai:

1. Geistfeld, M., Karner, E., & Koch, B. A. (2022, November 7). Comparative Law Study on Civil Liability for Artificial Intelligence. De Gruyter, 1-184. doi: https://doi.org/10.1515/9783110775402-001.
2. Directorate-General for Justice and Consumers (European Commission). Liability for Artificial Intelligence and Other Emerging Digital Technologies. doi: 10.2838/573689.
3. Ziosi, M., Mokander, J., & Novelli, C. (2023, January). The EU AI Liability Directive: Shifting the Burden from Proof to Evidence. SSRN Electronic Journal. doi: 10.2139/ssrn.4470725.
4. Wagner, G. (2023, February). Liability Rules for the Digital Age: Aiming for the Brussels Effect. Journal of European Tort Law. doi: https://doi.org/10.1515/jetl-2022-0012.