S. Vilkelytė. Tėveli, ką man paliksi?
Gyvenimo virsmas, klausimas, iš kur mes esame ir kas liks po mūsų, visada buvo aktualus. Būtent todėl paveldėjimo santykių reguliavimas ilgą laiką buvo viena stabiliausių teisės šakų, atspindėjusių kiekvienos šalies kultūrinį ir vertybinį pamatą.
2024 m. vasario 15 d. baigėsi penkiolika metų trukusi muzikinė drama, turėjusi duoti atsakymą, ar vaikai turi teisę į tėvų turtą jiems išėjus ir ar tėvai turi teisę nuspręsti, kad vaikai neturi teisės paveldėti jų turto.
Istorija yra apie du garsius Prancūzijos muzikos kompozitorius Maurice Jarre ir Michel Colombier, kurie daugiau nei dvidešimt paskutinių gyvenimo metų praleido JAV ir visą savo turtą perdavė patikos fondams, trusts, kurių naudos gavėjais paskyrė savo paskutiniąsias sutuoktines.
Šiuo atveju pasirinkau analizuoti vieno iš jų istoriją detaliau, t. y. Maurice Jarre[1], kuris yra laimėjęs net tris Oskarus, o man pačiai geriausiai žinomas iš tokių filmų kaip Daktaras Živago, Vaiduoklis, Jėzus iš Nazareto ar Mirusių poetų draugija, kuriems jis kūrė muziką.
Maurice Jarre vyriausias sūnus Jean Michel Jarre yra ne mažiau garsus muzikas, dažnai pristatomas elektroninės muzikos Krikštatėviu[2]. 2019 m. išleidęs biografinę knygą „Melancholiškas Rodeo“, Jean Michel Jarre atskleidė ir savo vaikystės išgyvenimus dėl prarasto ryšio su tėvu, kuris sūnų paliko sulaukusį vos penkerių ir vėl su juo susitiko, kai šiam buvo aštuoniolika, apie tai, kad garsusis kompozitorius niekada nebuvo atėjęs į sūnaus koncertą ar kalbėjęs su juo apie muziką. Negana to, Jean Michel Jarre neteko teisės į bet kokį tėvo turtą, taip pat ir į jo sukurtus kūrinius.
O prasidėjo viskas 1984 m., kai Maurice Jarre vedė ketvirtą kartą Fui Fong Khong ir persikėlė visam laikui į JAV. 1987 m. sudarytame testamente jis nurodė paliekąs visą savo intelektinę nuosavybę ir teisę gauti iš jų naudą savo sutuoktinei. 1991 m. pora pagal Kalifornijos įstatymus įsteigia patikos fondą, trust, kuriuo kiekvienas iš jų yra ir patikos davėjas, trustor, ir patikėtinis, trustee. Į Jarre Family Trust buvo perduotas nekilnojamasis turtas, esantis JAV, ir Maurice Jarre autorinės teisės, registruotos Prancūzijoje. 1995 m. Maurice Jarre kartu su sutuoktine pagal Prancūzijos įstatymus įsteigia nekilnojamojo turto bendriją (société civile immobilière (SCI), kurioje yra Prancūzijoje esantis nekilnojamasis turtas ir kurios 90 proc. priklausė Maurice Jarre, o 10 proc. jo sutuoktinei. 2000 m. pora įgyja nekilnojamąjį turtą Šveicarijoje, kurio savo dalį 2002 m. testamentu Maurice Jarre paliko sutuoktinei. 2008 m. sudarytu testamentu, kuris yra trust priedas, Fui Fong Khong tapo vienintele viso Maurice Jarre priklausančio turto, įneinančio į Jarre Family Trust, naudos gavėja.
2009 m. kovo 29 d. Maurice Jarre, eidamas 84-uosius metus, mirė. Visos paveldėjimo procedūros pagal Kalifornijos įstatymus ir Jarre Family Trust taisykles buvo pradėtos tik JAV. Pasak spaudos, Jean Michel Jarre apie tėvo mirtį sužinojo tik iš laikraščių.
Neilgai trukus Jean Michel Jarre kartu su seserimi iš antrosios Maurice Jarre santuokos Stéphanie Jarre pradeda teisminę kovą dėl jų teisės į privalomą palikimo dalį pagal Prancūzijos įstatymus.
Kas yra privaloma palikimo dalis?
Privaloma palikimo dalis yra valstybės nustatyta tam tikra palikimo dalis, skirta atitinkamiems įpėdiniams, kuriems palikėjas testamentu nepaliko savo turto. Ji įvesta įgyvendinant ekonominę, socialinę ir politinę paveldėjimo funkciją, siekiant užtikrinti tam tikrų šeimos narių interesus ir išlaikyti tam tikrą turtą šeimoje.
Privaloma palikimo dalis iš esmės riboja testatoriaus laisvę pasirinkti, kam kokį turtą palikti. Galima išskirti tris sistemas, įtvirtinančias testatoriaus laisvės ribojimą: 1) nustatanti neliečiamą palikėjo turto dalį, privalomai atitenkančią atitinkamiems įpėdiniams, jei jie kreipiasi dėl palikimo priėmimo (prancūziškasis modelis); 2) nustatanti atitinkamų įpėdinių teisę reikalauti privalomos palikimo dalies iš paskirtų testamentinių įpėdinių, jei jiems reikalingas išlaikymas (germaniškasis, iš dalies angliškasis modelis); 3) nustatanti kokybinę testamento kontrolę ir teisę ginčyti testamentą kaip neatitinkantį tikrosios testatoriaus valios („amerikietiškasis“ , taip pat prancūziškasis, germaniškasis ir angliškasis modelis)[3].
Vis dėlto net ir griežčiausia testatoriaus laisvės ribojimo sistema, kelis šimtmečius gyvavusi Prancūzijoje, per pastaruosius 20 m. kito. Visų pirma, po 2000-05-01 Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) priimto sprendimo byloje Mazurek prieš Prancūziją, buvo panaikinta nelygybė tarp santuokinių ir nesantuokinių vaikų paveldėjimo teisių. 2006 m. pakeisti įstatymai, reguliuojantys privalomą palikimo dalį, išbraukiant iš jos gavėjų sąrašo palikėjo tėvus ir įtraukiant sutuoktinį. O 2011 m. buvo panaikinta teisė į kompensaciją – un droit de prélèvement compensatoire, kuri galiojo nuo 1819 m. ir buvo neatskiriama Prancūzijos paveldėjimo sistemos dalis.
Lietuvoje teisę į privalomą palikimo dalį turi palikėjo vaikai, sutuoktinis ir tėvai, jei jiems reikalingas išlaikymas. Privalomos palikimo dalies dydis yra pusė įstatymo nustatytos šiems įpėdiniams tenkančios palikimo dalies (CK 5.20 straipsnis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 15 punktas).
Lietuvoje yra nustatytas germaniškasis testatoriaus laisvės ribojimo modelis, leidžiantis valstybei skirti tam tikrą palikimo dalį tam įpėdiniui, kuriam palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas. Nors bylų dėl privalomosios palikimo dalies nėra gausu, tačiau esamos rodo, jog teismai pakankamai griežtai vertina tiek privalomosios palikimo dalies gavėjų turtinę, socialinę padėtį, tiek aplinkybes, dėl kurių jie atsidūrė sunkioje materialinėje padėtyje. O vien faktas, kad asmuo yra palikėjo vaikas, nėra pakankamas reikalauti privalomosios palikimo dalies.
Vis dėlto, Prancūzijoje galioja kitokia sistema, pagal kurią testatorius gali laisvai paskirstyti tik konkrečią dalį savo turto, neliesdamas dalies, kuri turi atitekti privalomosios palikimo dalies gavėjams.
Problema kyla tuomet, kai palikėjas paskirsto savo turtą ne pagal Prancūzijos įstatymus ir paveldėjimas nepatenka nei į Prancūzijos jurisdikciją, nei reguliuojamas pagal Prancūzijos teisę. Tokiu atveju, ilgus metus puoselėta palikėjo vaikų teisė į privalomą palikimo dalį gali būti pamiršta, kas laikoma priešinga Prancūzijos vertybinei sistemai.
Kas yra teisė į kompensaciją pagal Prancūzijos įstatymus – un droit de prélèvement compensatoire?
Būtent todėl dar 1819 m. priimtu įstatymu buvo nustatyta išimtinė taisyklė taikoma tais atvejais, kai pagal užsienio teisę įpėdinis, Prancūzijos pilietis, netenka teisės į privalomą palikimo dalį. Tokiu atveju jam buvo nustatyta teisė į kompensaciją – un droit de prélèvement compensatoire į palikėjo Prancūzijoje esantį turtą. Taigi šios droit de prélèvement galėjo reikalauti visi Prancūzijos piliečiai, pagal Prancūzijos įstatymus turintys teisę į privalomą palikimo dalį, į palikėjo turtą, esantį Prancūzijoje, jei pagal užsienio teisę jie neturėjo teisės į privalomą palikimo dalį.
Ilgus metus ši droit de prélèvement buvo vienas labiausiai bauginančių elementų, planuojant palikimą kitose šalyse, ypač tose, kuriose teisė į privalomą palikimo dalį nėra pripažįstama (amerikietiškojo modelio valstybės). Būtent jos pagrindu į Prancūzijos teismus kreipėsi ir Jean Michel Jarre su seserimi Stéphanie, reikalaudami privalomos palikimo dalies į jų tėvo Maurice Jarre turtą, esantį Prancūzijoje. Tačiau kitoje analogiškoje Colombier byloje teismai kreipėsi į Konstitucinę tarybą, prašydami išaiškinti, ar ši droit de prélèvement atitinka Prancūzijos Konstituciją. Ir 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Konstitucinė taryba panaikino šią įstatymo nuostatą kaip prieštaraujančią Konstitucijai, nes ji gynė tik įpėdinius prancūzus, todėl pažeidė lygybės prieš įstatymą principą. Atitinkamai ir bylą nagrinėję Prancūzijos teismai sprendė negalį remtis panaikinta antikonstitucine nuostata, nustatant Jean Michel Jarre ir jo sesers dalį į privalomą tėvo palikimo dalį Prancūzijoje.
Be kita ko, teismai pažymėjo, kad šiuo atveju tiek paveldėjimo bylos jurisdikcija, tiek taikytina teisė nėra susijusi su Prancūzija, nes palikėjas Maurice Jarre kelis dešimtmečius iki mirties gyveno JAV, ten buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta ir pagal Kalifornijos teisę jis reguliavo savo gyvenimą, taip pat ir paveldėjimo santykius. Spręsdami, ar yra pagrindas taikyti viešosios tvarkos išimtį, t. y. pripažinti, kad Kalifornijos įstatymai, kuriais įpėdiniams nėra suteikiama jokia teisė į privalomą palikimo dalį, prieštarauja tarptautinei viešajai tvarkai, Prancūzijos teismai nurodė, kad tarptautinė viešoji tvarka yra tokios vertybės, kurios turi tarptautinę reikšmę, tačiau vaikų teisė į privalomą tėvų palikimo dalį jos neturi, todėl nepatenka į Prancūzijos tarptautinės viešosios tvarkos apibrėžtį. Be to, nei Jean Michel Jarre, nei jo sesuo nėra tokioje ekonominėje padėtyje, dėl ko būtų būtina ginti jų interesus, ribojant testatoriaus laisvę, o Maurice Jarre sprendimas nepalikti savo vaikams jokio turto iš esmės nepablogino jo vaikų gyvenimo sąlygų.
Vis dėlto, dar po dešimtmečio 2021 m. Prancūzija nusprendė grąžinti droit de prélèvement, tik šį kartą teisę į privalomą palikimo, esančio Prancūzijoje, dalį turi visi įpėdiniai, jei jie ar palikėjas gyveno (a) Prancūzijoje ar kitoje ES valstybėje narėje ar turi šių valstybių pilietybę. Tokiu būdu buvo pakeista diskriminacinė šios teisės nuostata, apsiribojusi tik įpėdiniais Prancūzijos piliečiais, dėl ko Konstitucinė taryba buvo panaikinusi šią teisę apskritai, ir į Prancūzijos paveldėjimo sistemą sugrąžinta prancūziška testatoriaus laisvės ribojimo sistema, nesusijusi su įpėdinių ekonomine padėtimi.
Kas yra patikos fondas, trust?
Europos Sąjungoje tik keliose šalyse veikia tokie teisiniai instrumentai kaip patikos fondai, trust[4]. Viename pirmųjų Europos Sąjungos teisingumo teismo sprendimų, analizuojančių trust byloje Nr. C‑646/15[5], nurodyta, kad bendrosios teisės (common law) šalyse sąvoka „patikos fondas“ (trust) iš esmės reiškia trikampį sandorį, kuriuo patikos fondo steigėjas perduoda valdyti turtą asmeniui – patikėtiniui – remdamasis patikos fondo steigimo aktu trečiojo asmens – naudos gavėjo – naudai. Patikos fondai, įsteigti specialių asmenų naudai, kartais vadinami settlements. Patikos fondams būdinga tai, kad turto, kuris juos sudaro, nuosavybė padalyta į teisinę nuosavybę ir ekonominę nuosavybę, kurios atitinkamai priklauso patikėtiniui ir naudos gavėjui. Turtas, kuris sudaro patikos fondą, netampa patikėtinio nuosavybe. Patikėtinis turi valdyti šį turtą kaip atskirą turtą, atskirtą nuo savo nuosavybės. Pagrindinė patikėtinio pareiga yra laikytis patikos fondo steigimo akte nustatytų sąlygų ir įpareigojimų ir apskritai teisės.
Paprastai šie fondai naudojami kaupiant šeimos turtą, kuris po asmens mirties perkeliamas į šeimos fondą, bet neperleidžiamas kitiems asmenims pagal paveldėjimą. Tai leidžia konsoliduoti pakankamai daug turto vienoje vietoje ir protingai jį investuoti[6].
Tarptautinį pripažinimą trust įgijo 1985 m. priėmus Hagos konvenciją dėl Patikos fondams, trusts, taikytinos teisės ir jų pripažinimo, šiuo metu galiojančią 14 pasaulio valstybių[7].
Lietuvoje patikos fondai nėra reglamentuoti, nepaisant to, kad ne maža dalis privatiems klientams turto valdymo ir paveldėjimo planavimo paslaugas teikiančių įmonių nurodo padedančios steigti ir patikos fondus.
Prancūzijoje tam tikra patikos fondo forma buvo įvesta 2007 m.[8], tačiau ji labiau atitinka turto administravimo institutą nei tokį trust, koks yra taikomas bendrosios teisės šalyse.
Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad praktikoje kyla vis daugiau tarptautinių teisės klausimų, taip pat ir susijusių su paveldėjimu, patikos fondų pripažinimas ar net jų platesnis taikymas, bus vargiai išvengiamas, todėl siekiant tinkamai valdyti savo turtą yra būtina numatyti ne tik galimybę tokį fondą įsteigti, bet ir įvertinti galinčias kilti rizikas dėl šio fondo veikimo ateityje.
Kokia interesų pusiausvyra yra teisinga?
Atsižvelgiant į tai, kad dar 2017 m. Prancūzijos kasacinis teismas nusprendė, jog Jean Michel Jarre ir jo sesuo neturi teisės į privalomą palikimo dalį, pareiškėjai kreipėsi į EŽTT, prašydami atsakyti, ar tai nepažeidžia jų nuosavybės teisės. EŽTT 2024 m. vasario 15 d. sprendime Jarre prieš Prancūziją[9] išdėstė, kad nuosavybės teisė pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį yra ginama tik to turto, kuris jau egzistuoja, atžvilgiu ir negarantuoja teisės į turtą ateityje paveldėjimo ar dovanų būdu. Vis dėlto, teismo nuomone, pareiškėjai turėjo teisėtą interesą tikėtis, kad bus pritaikyta jiems droit de prélèvement, nes jie atitiko jos taikymo sąlygas palikėjo mirties ir jų kreipimosi į teismą momentu. Nepaisant to, pasisakydamas dėl peticijos esmės, EŽTT nurodė, kad teismas niekada nebuvo pripažinęs besąlyginės ir bendros vaikų teisės paveldėti dalį tėvams priklausiusio turto, nepaisant to, kad privaloma palikimo dalis yra nustatyta daugelio valstybių. Be to, pareiškėjai nėra tokioje ekonominėje padėtyje, kuri būtų pagrindas taikyti viešosios tvarkos išimtį. EŽTT pabrėžė, kad testatoriaus laisvė turi būti gerbiama, o atsižvelgiant į tai, kad Jarre Family Trust yra galiojantis, įsteigtas pagal Kalifornijos įstatymus, nėra pagrindo nustatyti Jean Michel Jarre ir jo sesers nuosavybės teisių pažeidimo.
Šis sprendimas buvo ilgai lauktas, kad suteiktų teisinį aiškumą sprendžiant tarptautinius turto planavimo ir paveldėjimo klausimus. Pirma, jis nustatė, kad teisė į privalomą palikimo dalį nėra bendra žmogaus teisė, antra, kad privaloma palikimo dalis kaip viešosios tvarkos išimtis gali būti taikoma tik išimtinais atvejais, siekiant užtikrinti įpėdinių ekonominį saugumą. Be to, šiuo sprendimu patikos fondai, trusts, buvo pripažinti pilnaverčiu turto planavimo instrumentu net ir tais atvejais, kai jis nėra taikomas konkrečioje valstybėje.
Išvada, matyt, būtų tokia: tėvų pareiga yra užauginti vaikus ir išleisti juos į savarankišką gyvenimą. Tačiau toliau tėvai ir vaikai gyvena atskirus gyvenimus, planuoja juos ir neturi išskirtinių teisių į vienas į kito sukurtą gėrį. O svarbiausia, mylėti vaikus tuomet, kai jiems to labiausiai reikia, nes ir Jarre kova dėl palikimo buvo tik siekis kompensuoti prarastą su tėvu ryšį ir laiką, ko deja, po mirties neatstatysi.
Simona Vilkelytė yra VU Teisės fakulteto lektorė, advokatų profesinės bendrijos HITUS Legal advokato padėjėja
[1] https://www.theguardian.com/film/2009/mar/31/maurice-jarre-obituary
[2] https://www.jeanmicheljarre.com/biography
[3] S. Bronušienė „Testatoriaus laisvė ir jos ribos tarptautinio paveldėjimo byloje“, Teisė. 2019, t. 112, p. 145-171.
[4] https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/PDF/?uri=CELEX:52019XC1024(01)&from=FR
[5] https://curia.europa.eu/juris/liste.jsf?language=en&num=C-646/15
[6] Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/verslas/nuomones/daina-senapediene-patikos-fondas-populiarus-budas-protingai-valdyti-seimos-turta-82776417
[7] https://www.hcch.net/en/instruments/conventions/status-table/?cid=59
[8] https://www.notaires.fr/en/housing-tax-system/tax-system-real-estate-management/trust
[9] https://hudoc.echr.coe.int/eng#{%22itemid%22:[%22001-230875%22]}
