LAT: visišką civilinį veiksnumą įgijęs nepilnametis baudžiamosios teisės prasme nelaikytinas suaugusiu žmogumi
Vasario 22 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje E. N. nuteistas dėl pelnymosi iš nepilnamečio asmens prostitucijos. Byloje buvo keliamas klausimas, ar nukentėjusioji, kuri nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametė, t. y. jai nebuvo suėję 18 metų, tačiau buvo sudariusi santuoką ir taip įgijusi visišką civilinį veiksnumą, gali būti laikoma vaiku baudžiamosios teisės prasme.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad emancipuotas nepilnametis (Civilinio kodekso 2.9 straipsnis) arba nepilnametis, kuriam įstatymo nustatyta tvarka buvo sumažintas santuokinis amžius ir kuris sudarė santuoką (Civilinio kodekso 2.5 straipsnio 2 dalis ir 3.14 straipsnis), įgyja visišką civilinį veiksnumą, tačiau tai nereiškia, kad baudžiamojoje teisėje automatiškai jis laikomas suaugusiu asmeniu.
Baudžiamosios teisės specifika lemia tai, kad tiek emancipuotam nepilnamečiui, tiek nepilnamečiui, kuriam įstatymo nustatyta tvarka buvo sumažintas santuokinis amžius ir kuris sudarė santuoką, baudžiamojo proceso metu turi būti taikomos nuostatos, reglamentuojančios vaiko (ir nepilnamečio) teisinį statusą. Tai atitinka tarptautinių bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas prekybos žmonėmis ir kovos su vaikų seksualiniu išnaudojimu ir seksualine prievarta prieš juos srityje, taip pat formuojamą kasacinės instancijos teismo praktiką šios kategorijos bylose.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad emancipuotas nepilnametis arba nepilnametis, kuriam įstatymo nustatyta tvarka buvo sumažintas santuokinis amžius ir kuris sudarė santuoką, neįgyja ir tų teisių bei pareigų, kurių atsiradimą viešoji ir privatinė teisė sieja su tam tikro amžiaus suėjimu, pvz., jam neatsiranda pareigos atlikti privalomą karinę tarnybą, jis neįgyja rinkimų teisės, teisės vairuoti transporto priemones ir pan. Todėl teisėjų kolegija pritarė apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad nors nukentėjusioji po santuokos sudarymo ir įgijo visišką civilinį veiksnumą, nusikalstamos veikos padarymo metu jai nebuvo suėję 18 metų, todėl baudžiamosios teisės požiūriu ji buvo vaikas ir nepilnametė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat padarė išvadą, kad E. N. buvo pagrįstai išteisintas dėl to, kad pardavė vaiką, žinodamas ir siekdamas, kad jis būtų išnaudojamas prostitucijai (Baudžiamojo kodekso 157 straipsnis), nes jo veiksmuose nenustatytas šios nusikalstamos veikos sudėties požymis – pardavimas. Teisėjų kolegija pritarė apeliacinės instancijos teismo argumentams, kad užsiimti prostitucija ir gauti iš šios veiklos pajamų buvo E. N. ir nukentėjusiosios bendras sumanymas, prostitucijos veiklą koordinavo tiek E. N., tiek nukentėjusioji, abu į interneto pažinčių portalus kėlė skelbimus apie už atlygį teikiamas seksualines paslaugas ir susirašinėjo su potencialiais klientais dėl seksualinių paslaugų teikimo tvarkos bei sąlygų, E. N. veždavo nukentėjusiąją į susitikimus su klientais, klientai pinigus už nukentėjusiosios suteiktas seksualines paslaugas sumokėdavo pačiai nukentėjusiajai, o ši pagal susitarimą pinigus pasidalydavo su E. N. Tačiau nukentėjusioji kiekvienu jos seksualinių paslaugų teikimo atveju nebuvo parduodama, t. y. iš E. N. kontrolės perleidžiama į seksualinių paslaugų klientų kontrolę, o pastarieji įgijo galimybę elgtis su nukentėjusiąja savo nuožiūra, daryti įtaką jos judėjimo laisvei ir jos valiai, spręsti dėl nukentėjusiosios išnaudojimo ir tolesnio disponavimo ja. Teisėjų kolegija konstatavo, kad E. N. veiksmai atitinka tik pelnymosi iš kito asmens prostitucijos ir sąvadavimo prostitucijai (Baudžiamojo kodekso 307 straipsnis) požymius.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
