Specialus „Review of Central and East European Law“ numeris skirtas Lietuvos konstitucionalizmo problematikai

Išėjo specialus tarptautinio teisės mokslinio žurnalo Review of Central and East European Law numeris (48 tomo 2 numeris). Bendradarbiaudama su Graco (Austrija), Tartu (Estija) ir Leideno (Nyderlandai) universitetais, šį žurnalą leidžia viena pasaulyje labiausiai pripažintų teisinės literatūros leidyklų – Brill Academic Publishers (Nyderlandai); jis įtrauktas į Scopus ir Web of Science duomenų bazes ir turi cituojamumo rodiklį.

Leidinys skirtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo veiklos 30-mečiui. Lietuvos teisės mokslui ir lyginamajai konstitucinei teisėtyrai šis leidinys reikšmingas, be kita ko, dėl to, kad jis yra pirmasis anglų kalba leidžiamo recenzuojamo tarptautinio mokslinio žurnalo numeris, visas skirtas moderniam Lietuvos konstitucionalizmui. Specialusis numeris yra orientuotas pirmiausia į užsienio skaitytoją, kurį pasiekia ne tiek jau daug Lietuvos teisės problematikai skirtų publikacijų, todėl straipsniuose nagrinėjami klausimai yra aptariami platesniame kitų, daugiausia – bet ne tik – Vidurio ir Rytų Europos, šalių kontekste. Tačiau tyrimai, kurių rezultatai yra šiame leidinyje paskelbti penki straipsniai, neabejotinai bus įdomūs ir konstitucionalizmo problematika besidominčiam Lietuvos skaitytojui.

Leidinyje skelbiamų straipsnių autoriai – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkai: prof. dr. (HP) Egidijus Kūris, doc. dr. Haroldas Šinkūnas, dr. Dovilė Pūraitė-Andrikienė, dr. Agnė Juškevičiūtė-Vilienė ir dr. Karolina Bubnytė-Širmenė. Specialiojo numerio redaktoriai ir įžanginio straipsnio „Trisdešimt Lietuvos Konstitucijos metų“ (Thirty Years of the Constitution of Lithuania – Introduction to the Special Issue) autoriai – E. Kūris ir D. Pūraitė-Andrikienė.

E. Kūrio straipsnis „Doktrininis eksperimentavimas su Konstitucija Lietuvoje: Apie Konstitucijos struktūrą, konstitucinių nuostatų nekeičiamumą ir „virškonstitucinių“ aktų teisinę galią“ (Doctrinal Experimenting with the Constitution in Lithuania: On the Structure of the Constitution, the Non-Amendability of Constitutional Provisions, and the Legal Force of ‘Pre-Constitutional’ Acts) skirtas daugiausia konstitucinės teisės sampratai, susiformavusiai nuo 1993 m., kai Lietuvoje pradėta vykdyti teisės aktų konstitucingumo kontrolė, taip pat labai specifiniams Lietuvos Konstitucijos struktūros ypatumams. Autorius aptaria Konstitucijos projekto rengimą ir Konstitucijos priėmimą, leisdamas skaitytojui susidaryti gilų ir išsamų vaizdą apie šio proceso prieštaringumą, detaliai aptaria per 30 metų padarytas Konstitucijos pataisas, taip pat tai, kaip Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atskleidžiamas Konstitucijos nuostatų (kurių ne visų tekstinė išraiška yra nepriekaištinga) turinys. Straipsnyje nuodugniai aptariamas vadinamųjų konstitucinių įstatymų (numatytų Konstitucijos 69 str. 3 d.) institutas ir pagrindžiama, kad šio instituto turinys neatitinka jo pavadinimo. Atskleidžiama Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta konstitucinės teisės kaip aukščiausiosios teisės samprata, kurios susiformavimas reiškė paradigminį pokytį Lietuvos teisinėje sistemoje, ir parodoma, kad ši samprata leidžia Konstituciją, kurią sudaro ne vienas, bet keli įvairiu metu priimti atskiri aktai, traktuoti kaip vieningą teisinę tikrovę –  „vientisą aktą“ (kaip ir skelbiama Konstitucijos 6 str. 1 d.). Šiame kontekste kritiškai analizuojama Konstitucinio Teismo 2014–2020 m. plėtota Konstitucijos pataisų doktrina, kurioje suformuluoti materialieji ir procesiniai Konstitucijos keitimo apribojimai. Autorius atskleidžia, kad, viena vertus, atitinkamų apribojimų „išvedimas iš Konstitucijos“ leidžia tirti ir Konstitucijos pataisų konstitucingumą (tai atitinka tendencijas kitose šalyse); kita vertus, Konstitucijos pataisų doktrina siejama su 2020 m. postuluota vadinamųjų „ikikonstitucinių“ ir tuo pat metu „virškonstitucinių“ aktų koncepcija, kaip obiter dicta sukurta aiškinant vadinamųjų konstitucinių įstatymų institutą, ir įtikinamai parodoma, jog pastaroji kelia didelių abejonių dėl savo nekoherentiškumo ir su Lietuvos konstitucinės teisės samprata, ir su kai kuriomis referendumui teikto Konstitucijos projekto rengimo faktinėmis aplinkybėmis, tad prašosi pakoreguojama taip, kad atitiktų visuotinai pripažintus Konstitucijos aiškinimo kanonus.

D. Pūraitės-Andrikienės straipsnis „Link efektyvios Konstitucijos Lietuvoje: Konstitucinio Teismo vaidmuo“ (Towards an Effective Constitution in Lithuania: The Role of the Constitutional Court) skirtas Konstitucijos efektyvumo problematikai. Autorė Konstitucijos efektyvumą ypač susieja su Konstitucinio Teismo vaidmeniu aiškinant Konstituciją bei šalinant iš teisės sistemos antikonstitucines nuostatas ir šitaip ginant konstitucines vertybes. Šis šiaip jau „lietuviškai temai“ skirtas straipsnis yra ir lyginamasis, nes aptariami klausimai „įpinti“ į platų Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucinį jurisprudencinį kontekstą. Atliekamas tyrimas grindžiamas prielaida, kad Konstitucinio Teismo veiklos rezultatyvumą lemia ne vien jo paties galių apimtis, bet ir visuomeninė, politinė bei teisinė aplinka, kurioje jis veikia. Išryškinama jurisprudencinės („gyvosios“) Konstitucijos“ reikšmė. Autorė daro išvadą, kad konstitucinės teisės svarbos augimui įtaką padarė ne vien tai, kad nemažai tiriamų aktų Konstitucinio Teismo yra pripažįstama prieštaraujančiais Konstitucijai, bet ir tai, kad (ir kaip) Teismas nuolat plėtoja oficialiąją konstitucinę doktriną, kuri pati yra tapusi Konstitucijos oficialaus aiškinimo šaltiniu. Parodoma, kad Teismo plėtojama oficialioji konstitucinė doktrina padeda užtikrinti tai, jog Konstitucija, būdama stabili, tuo pat metu pajėgia prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų visuomenėje ir valstybėje; nepaisant pasitaikančių jurisprudencijos netolygumų, oficialiosios konstitucinės doktrinos plėtojimas leidžia konstitucinės kontrolės raidą Lietuvoje apskritai vertinti kaip sėkmės istoriją. Autorės manymu, prie šios sėkmės nemažai prisidėjo ir tai, kad Konstitucinio Teismo galios stiprėjo palaipsniui, jam savo jurisprudencijoje jo įgaliojimų konstitucinę sampratą tolydžio aiškinant taip, kad ji atitiktų konstituciocentrinę teisės sistemos sampratą. Teismo įgaliojimai buvo dar labiau praplėsti 2019 m., Seimui padarius Konstitucijos pataisas, kuriomis Lietuvos teisėje buvo įvestas individualaus konstitucinio skundo institutas. Laipsniškas Konstitucinio Teismo galių stiprėjimas yra vienas veiksnių, lemiančių, kad jis yra viena iš didžiausią visuomenės pasitikėjimą turinčių institucijų Lietuvoje. Tad nors Teismas nuolat patiria naujų iššūkių, taip pat ir susijusių su spaudimu iš politinių valdžių pusės, kurios ypač sustiprėja krizių (ekonominių, epidemiologinių ir kitų) laikotarpiu, šis spaudimas nebūna toks ryškus ir intensyvus kaip kai kuriose kitose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse.

H. Šinkūno ir D. Pūraitės-Andrikienės straipsnyje „Valdžių padalijimo principas: Lietuvos atvejis“ (The Principle of Separation of Powers: The Case of Lithuania), be kita ko, aptariami tam tikri valdžių padalijimo principo, kaip vieno iš demokratinio valdymo pagrindų, pažeidimo atvejai, kuriuos yra tekę nagrinėti Konstituciniam Teismui. Šis tyrimas irgi yra lyginamojo pobūdžio, nes „lietuviška problematika“ yra nagrinėjama iššūkių, kuriuos valdžių padalijimo principas patiria kitose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse, kontekste. Autoriai parodo, kad nors Lietuvai pavyko išvengti tokių drastiškų išpuolių prieš valdžių padalijimą kaip, pvz., Lenkijoje ar Vengrijoje, iš analizuojamos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos matyti, kad šis konstitucinis principas būna pažeidžiamas ir Lietuvoje. Dažniausiai jį pažeidžia Seimas – įstatymų leidžiamoji valdžia. Šie pažeidimai daugiausia būna nukreipti prieš tokį esminį valdžių padalijimo elementą kaip teismų – profesiniu, o ne politiniu pagrindu formuojamos valstybės valdžios atšakos ­– nepriklausomumas . Kita vertus, kitaip nei Lenkijoje ir Vengrijoje, kur tokio pobūdžio išpuoliai yra sukėlę net permanentines valdžių padalijimo krizes, užtikrinant teismų nepriklausomumą Lietuvoje itin svarbų vaidmenį suvaidino Konstitucinis Teismas. Autoriai prieina prie išvados, kad saugant konstitucinį valdžių padalijimo principą labai svarbus yra ir kitų teismų vaidmuo, nes būtent jie, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą dėl Seimo  priimtų aktų atitikties Konstitucijai patikros, prisideda prie to, kad įstatymų leidėjo ir vykdomosios valdžios institucijų veikla neprieštarautų Konstitucijai.

K. Bubnytės-Širmenės straipsnyje „Europos žmogaus teisių konvencija ir Lietuvos Konstitucinis Teismas: EŽTK formalus statusas, poveikis ir Konstitucinio Teismo bei EŽTT sąveika“ (The European Convention on Human Rights and the Lithuanian Constitutional Court: the ECHR’s Formal Status, Impact and Interaction Between the Court and the ECtHR) nagrinėjama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos vertinimo Lietuvos konstitucinėje jurisprudencijoje evoliucija nuo Konstitucinio Teismo įsteigimo 1993 m. iki šių dienų. Konvencijos statusas Lietuvos teisėje ir poveikis Lietuvos konstitucinei jurisprudencijai atskleidžiami keliant klausimą, ar Lietuvos teisinėje sistemoje esama galimybių Konvencijos garantuojamų teisių plėtrai. Autorė parodo, kad didelis Konvencijos poveikis buvo juntamas jau ankstyvųjų metų konstitucinėje jurisprudencijoje, kai Konvencijos teise buvo remiamasi kaip pagalbiniu Konstitucijos aiškinimo šaltiniu; vėlesniais metais Konvencijos teisė buvo vis labiau internalizuojama taip, kad Konvencijos standartams buvo suteikiama ir konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos standartų galia ir reikšmė. Ilgainiui, išaugus konstitucinės jurisprudencijos kokybei ir kiekybei, Konstitucinis Teismas ėmė vadovautis tuo, ką autorė vadina maksimizavimo nuostata, pagal kurią Europos Žmogaus Teisių Teismo įdiegti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos standartai yra traktuojami kaip konstituciškai būtinas minimumas, tačiau nacionaliniai standartai žmogaus teisių ir laisvių apsaugos standartai gali būti ir aukštesni nei įtvirtintieji Konvencijos teisėje. Tačiau nėra nieko, kas neleistų Konstituciniam Teismui nustatyti ir tokius autonominius nacionalinis standartus, kurie nebūtų aukštesni nei įtvirtintieji EŽTK, – tokiais atvejais atitinkamų žmogaus teisių bei kitų konstitucinių vertybių pusiausvyrą leidžia pasiekti vadinamoji europinė priežiūra, kurią vykdo Strasbūro Teismas. Autorė parodo, jog tai skatina jurisprudencinį dialogą tarp Konstitucinio Teismo ir EŽTT – šis dialogas ne tik yra abipusis, bet ir yra naudingas abiem teismams.

A. Juškevičiūtės-Vilienės straipsnyje „Tiesiant tiltą tarp efektyvios ekonomikos ir aplinkos apsaugos pagal Lietuvos Konstituciją“ (Bridging Between an Effective Economy and Environmental Protection under the Lithuanian Constitution) klausiama, ar Lietuva (ir kitos ES valstybės narės) yra pasirengusi „žaliam ekonomikos etapui“ – pereiti prie naujo verslo vystymo būdo, suderinamo su aplinkos apsauga ir tvariu ribotų gamtos išteklių naudojimu, atsižvelgiant į vieną didžiausių iššūkių žmogaus teisėms XXI a. – klimato kaitą (visuotinį atšilimą). Straipsnyje nagrinėjamas dviejų nelengvai suderinamų konstitucinių vertybių – aplinkos apsaugos ir asmens ūkinės veiklos laisvės bei rinkos ekonomikos – santykis eksplicitinėse Konstitucijos nuostatose ir oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje, aptariamas Lietuvos konstitucinėje teisėje įtvirtintą ūkinės veiklos reguliavimo modelis, atskleidžiami Konstitucijoje įtvirtinti aplinkos apsaugos pagrindai ir juos aiškinanti oficialioji konstitucinė doktrina, įvairiapusiškai analizuojama, kaip konstituciniai asmens ūkinės veiklos laisvės pagrindai brėžia gaires Lietuvos ekonominei politikai ir kokią įtaką jai daro Konstitucijos kūrėjų pasirinkta socialinio teisingumo samprata. Autorė prieina prie išvados, kad Lietuvos konstitucinis eksplicitinis reguliavimas ir jį aiškinanti oficialioji konstitucinė doktrina leidžia siekti tvarios pusiausvyros tarp efektyvios ekonomikos ir aplinkos apsaugos: Konstitucija yra „tiltas“, padedantis rasti pusiausvyrą tarp minėtų konstitucinių vertybių, padėti suderinti verslo laisvę ir aplinkos apsaugos reikalavimus; ji leidžia šaliai įgyvendinti Europos Sąjungos nuostatą vykdyti klimato atžvilgiu neutralią ekonominę politiką – iki 2050 m. tapti pirmuoju klimato neutraliu kontinentu pasaulyje ir pereiti į kitą ekonomikos etapą, kai valstybės narės skatintų kurti ir plėtoti verslą, atitinkantį klimatui neutralios ekonomikos pagrindus. Kartu numatomi ir šioje srityje kilsiantys nauji iššūkiai.

Apibendrinant pasakytina, kad visi leidinyje paskelbti straipsniai yra giliai analitiniai, juose keliami reikšmingi probleminiai klausimai, Konstitucinio Teismo jurisprudencija analizuojama objektyviai ir kritiškai, teoriniai požiūriai koreliuoja su konkrečių konstitucinių nuostatų ir oficialiosios doktrinos analize. Autoriams pavyko išvengti kai kurioms Lietuvos konstitucinės teisės publikacijoms būdingo dogmatiško, apologetinio Konstitucijos ar Konstitucinio Teismo jurisprudencijos komentavimo. Tad šis specialus vieno prestižiškiausių tarptautinių teisinių akademinių žurnalų numeris nėra vien Lietuvos (ar Vilniaus universiteto Teisės fakulteto) teisininkų konstitucionalistų proginis, jubiliejinis „pristatymas“ platesniam skaitytojų ratui, bet ir – pirmiausia – dalinis „spragos užpildymas“, reikšmingas indėlis į lyginamąją konstitucinę teisėtyrą, kurios daugeliui atstovų kitose šalyse Lietuvos konstitucionalizmas vis dar nėra pakankamai gerai žinomas, nors tam tikrais atžvilgiais yra apmąstytinas ir pamokomas.

Leidinys prieinamas čia.

Tekstą parengė dr. Johanas Baltrimas bei dr. Vigita Vėbraitė