Naujausiose LAT nutartyse apie viešojo pirkimo procedūrų nutraukimo pagrindus, nepagrįsto praturtėjimo institutą ir draudžiamuosius įvykius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje dėl viešojo pirkimo procedūrų nutraukimo pagrindų, kai tokį sprendimą priima perkančioji organizacija, pabrėžta, kad, atsižvelgiant į viešųjų pirkimų principų imperatyvų pobūdį ir ginčui aktualios redakcijos VPĮ 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatytų principų pažeidimas suponuoja perkančiosios organizacijos pareigą nutraukti pradėtas pirkimo procedūras nepriklausomai nuo pažeidimo atsiradimo priežasties. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažino teisiškai pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad ši perkančiosios organizacijos pareiga negali būti paneigiama motyvuojant tuo, jog susiklosčiusią situaciją nulėmė pačios perkančiosios organizacijos neteisėti veiksmai. VPĮ 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta perkančiosios organizacijos pareiga nutraukti viešojo pirkimo procedūrą siejama su sąlyga, kad dėl padaryto pažeidimo atitinkamos padėties negalima ištaisyti. VPĮ nenustatyta, ką reiškia terminas „atitinkamos padėties negalima ištaisyti“, taip pat nenurodyta, kokia yra ta padėtis. Teisės doktrinoje nurodoma, kad padėtis arba situacija, kurios negalima ištaisyti, turėtų būti siejama su dviem pagrindiniais testais, kurie taikomi viešųjų pirkimų praktikoje. Pirma, ar, jeigu tokia padėtis nebūtų buvusi, yra realių prielaidų teigti, kad viešajame pirkime galėjo būti didesnė ir intensyvesnė konkurencija, jame būtų dalyvavę daugiau tiekėjų. Antra, ar, jeigu tokia padėtis nebūtų buvusi, yra realių prielaidų teigti, kad viešajame pirkime dalyvavę tiekėjai (pirkimo dalyviai) būtų pateikę kitokius pasiūlymus, t. y. ar padarytas perkančiosios organizacijos pažeidimas galėjo arba realiai turėjo įtakos pirkimo dalyvių ekonominiam elgesiui. Paprastai, jeigu atsakymai į nurodytus klausimus yra teigiami, tai yra padėtis, kurios negalima ištaisyti kitaip, kaip tik nutraukiant pirkimą ir inicijuojant naują, pašalinus neigiamas priežastis ir jų padarinius (Biliūnaitė, Ž., ir kt. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo komentaras. Vilnius (2020), p. 341).
Byloje nesant ginčo dėl to, kad esamame Pirkimo procedūrų etape nei Perkančioji organizacija gali patikslinti Pirkimo sąlygas, nei tiekėjai gali patikslinti galutinius pasiūlymus, teisėjų kolegija pripažino pagrįstu atsakovės argumentą, kad atitinkamos padėties nėra galimybės ištaisyti nenutraukus Pirkimo procedūrų. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad neįtraukus į Pirkimo sąlygas nuostatų, yra realių prielaidų, jog Pirkime galėjo būti didesnė ir intensyvesnė konkurencija, jame būtų dalyvavę daugiau tiekėjų; taip pat yra pagrindas daryti prielaidą, kad tokiu atveju viešajame pirkime dalyvavę tiekėjai (pirkimo dalyviai) būtų pateikę kitokius pasiūlymus. Konstatuota, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir antroji VPĮ 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga – dėl padaryto pažeidimo susidariusios atitinkamos padėties ištaisymo negalimumas.
_____
Nutartyje dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo, kai šalis sieja sutartiniai santykiai, priminta, kad jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos, tačiau kasacinis teismas jau yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas. Kai šalis sieja teisiniai santykiai ir, vykdydama iš šių teisinių santykių kylančią prievolę, šalis ją įvykdo didesne apimtimi, nei reikalauja prievolės pobūdis, tai viršijantis prievolės apimtį įvykdymas neturi teisinio pagrindo, nepaisant to, jog jį atlikdamas asmuo išreiškė savo valią dėl būtent tokios įvykdymo apimties. Šiuo atveju kaip teisinis turto gavimo pagrindas vertintinas ne pats prievolės įvykdymo sandoris (lėšų pervedimas, turto perdavimas ar pan.), bet tas teisinis pagrindas, kuris lėmė atitinkamą prievolės įvykdymo apimtį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami šalių ginčą ir darydami išvadą, jog atsakovė gali savo teises apginti kitais gynybos būdais, neanalizavo ir tinkamai nekvalifikavo ginčo teisinių santykių, nurodydami, jog atsakovė savo teises galėjo ginti remdamasi sutarčių teisės normomis reikšdama reikalavimą dėl nuostolių pagal sutartį atlyginimo ar civilinės atsakomybės ieškovei taikymo. Teismai, nesutikdami su atsakovės argumentais dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo byloje, turėjo kvalifikuoti ginčą pagal pateikto priešieškinio ribas, o ne formaliai atmesti priešieškinį nevertindami byloje atsakovės nurodytos ir teismų nustatytos aplinkybės, kad atsakovė faktiškai nuomojo mažesnį, nei nuomos sutartyje aptartą, patalpų plotą. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nebuvo teisinio pagrindo spręsti, kad atsakovės mokėjimai, viršijantys sutartinius įsipareigojimus, ieškovei buvo atlikti šalių sudarytos nuomos sutarties pagrindu.
_____
Byloje kilo ginčas dėl šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatos, reglamentuojančios draudžiamąjį įvykį, aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai nurodė, kad Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ieškovei pateiktos rekomendacijos skersti paukščius dėl neefektyvaus gydymo ir galimo jų gerovės pažeidimo nėra nurodymas priverstinai paskersti paukščius Draudimo taisyklių prasme, ir dėl šios priežasties laikė pagrįsta draudikės išvadą, jog įvykis nepriskiriamas prie draudžiamųjų įvykių. Kasacinio teismo teisėjų kolegija laikė tokią išvadą nepagrįsta, padaryta netinkamai aiškinant teisės normas.
Draudimo sutartis yra rizikos sutartis, draudimo sutarties sąlygas nulemia rizika, jos pobūdis. Įvertinti, ar rizika yra draudžiama, bei nustatyti rizikos draudimo sąlygas yra draudiko teisė. Draudimo rizika yra tikėtinas pavojus, gresiantis draudimo objektui. Draudžiamasis įvykis yra tos tikimybės, pavojaus realizavimasis tikrovėje. Draudimo rizika, lemdama draudimo sąlygas, daro įtaką ne tik draudžiamiesiems ir nedraudžiamiesiems įvykiams, bet gali nulemti ir draudimo apsaugos išlygas. Nagrinėjamu atveju šalys draudimo riziką siejo ne tik su tam tikros aplinkybės atsiradimu (gyvūnų užsikrėtimu užkrečiamąja liga), bet ir su valstybės institucijos (viešojo administravimo subjekto) sprendimu (jo forma). Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo sutarties tikslų, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų neatitinka situacija, kad draudimo išmokos išmokėjimas priklauso vien nuo trečiųjų asmenų valinių veiksmų (jų išraiškos formos), šiuo konkrečiu atveju valstybės institucijai priskirtų viešojo administravimo funkcijų atlikimo (neatlikimo). Todėl byloje konstatavus, kad draudžiamasis įvykis (ieškovės gyvūnai susirgo užkrečiamąja liga, dėl jos reikėjo juos paskersti) įvyko, konstatuotina, kad atsakovė nepagrįstai įvykį kvalifikavo kaip nedraudžiamąjį ir atsisakė išmokėti draudimo išmoką, remdamasi vien netinkama valstybės institucijos sprendimų išraiškos forma.
