Rusijos Konstitucinis Teismas 2023 m. birželio 21 d. nutarimu sukūrė naujus konstitucinius principus

Kaip žinia, po karinės invazijos į Ukrainą Rusija priėmė Administracinių teisės pažeidimų ir Baudžiamojo kodeksų pataisas, kuriose numatė administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už viešą Rusijos „kariuomenės diskreditavimą“. Už pirmąjį tokį pažeidimą taikoma administracinė atsakomybė ir skiriama administracinė bauda (nuo 370 iki 12 300 JAV dolerių dydžio), ​​o už pakartotinį – jau taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal Rusijos Baudžiamąją kodeksą (galima sankcija iki 5 metų laisvės atėmimo). Iki šiol Rusijoje už „kariuomenės diskreditavimą“ buvo paskirta daugiau kaip 7000 administracinių nuobaudų ir 90 atvejų, kai buvo pritaikyta baudžiamoji atsakomybė.

Už kokius veiksmus yra baudžiami žmonės Rusijoje, siejant tai su „kariuomenės diskreditavimu“? Žmonės baudžiami tiek už įrašus socialiniuose tinkluose, tiek ir už viešus pasisakymus už taiką. Pavyzdžiui, vienas studentas Sachaline buvo nubaustas už ginčą dėl karinės invazijos Ukrainoje su savo dėstytoju. Kostromoje kunigas gavo baudą už pamokslą, kuriame citavo vieną iš dešimt Dievo įsakymų „nežudyk“. Maskvoje aktyvistas su plakatu „fašizmui ne“ viešoje vietoje buvo taip pat apkaltintas kariuomenės diskreditavimu, o vienas praeivis buvo nubaustas už Levo Tolstojaus knygos „Karas ir taika“ pavadinimo viešą demonstravimą. Pagaliau, vienas žurnalistas buvo nubaustas už žodžių „fronto linija“ vartojimą, pristatant „specialiąją karinę operaciją“.

Keletas iš asmenų, kuriems buvo pritaikyta administracinė atsakomybė už „kariuomenės diskreditavimą“, Rusijos Federacijos Konstituciniam Teismui pateikė individualų konstitucinį skundą, dėl kurio šis teismas priėmė nutarimą 2023 m. birželio 21 d. Žemiau pristatomas šio nutarimo komentaras, pateiktas Rusijos teisininko Konstantino Voropajevo.

Karas yra taika. Laisvė yra vergija. Nežinojimas yra galia. (G. Orwellas. „1984-ieji“).

Faktai

Rusijos Federacijos Konstitucinis Teismas šioje byloje nepritarė pareiškėjų argumentams, kuriais buvo ginčijami Rusijos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 20.3.3 straipsnio dėl Rusijos kariuomenės diskreditavimo konstitucingumas. Pastaroji nuostata Rusijos parlamento buvo priimta prasidėjus karui Ukrainoje ir numato baudas už viešus veiksmus, kuriais siekiama „diskredituoti“ Rusijos ginkluotųjų pajėgų panaudojimą vadinamojoje specialiojoje karinėje operacijoje.

Individualaus konstitucinio skundo autoriai savo skunde atkreipė dėmesį į minėtos Kodekso nuostatos diskriminacinį pobūdį, nes joje numatytos baudos gali būti taikomos ne už karo propagandą, o už pacifistinės nuomonės išsakymą. Tuo pačiu skunde buvo teigiama, jog Rusijos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 20.3.3 straipsnis prieštarauja daugeliui Rusijos Konstitucijos nuostatų, įskaitant teisę į sąžinės laisvę, teisę į minties laisvę ir saviraišką, teisę į susirinkimų laisvę ir draudimą valstybei įtvirtinti kurią nors vieną ideologiją.

Tačiau Konstitucinis Teismas laikėsi priešingos pozicijos. Teismo nuomone, šio Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnio taikymas šiuo metu yra tinkama priemonė, nes juo siekiama apsaugoti Rusijos Federacijos ir jos piliečių interesus, palaikant tarptautinę taiką ir saugumą. Taigi, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad vieši neigiami komentarai apie kariuomenės veiksmus gali trukdyti ryžtingam ir efektyviam kariuomenės iškeltų uždavinių įgyvendinimui bei karių motyvacijai ir taip pasitarnauti Rusijai priešingoms jėgoms. Iš kitos pusės, Teismas konstatavo, jog Kodekso 20.3.3 straipsnio nuostatos nedraudžia gyventojams pranešti apie kariuomenės veiklos trūkumus, jeigu tai nesusiję su nepagrįstu kariuomenės veiklos ir tikslų paneigimu, ir tokia informacija yra „grindžiama patikimais duomenimis“. Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamas Kodekso straipsnis neriboja asmens įsitikinimų laisvės, nes ši laisvė negali būti pateisinama teisės pažeidimų darymu.

Kur Teismas klysta savo samprotavimuose?

Kaip buvo minėta, pareiškėjai ginčijo Kodekso nuostatas, kaip nesuderinamas su Rusijos Konstitucijos 13 straipsniu (ideologijų įvairovės garantavimas), 15 straipsniu (Konstitucijos ir tarptautinės teisės viršenybė), 19 straipsniu (lygiateisiškumas), 28 straipsniu (sąžinės ir įsitikinimų laisvės), 29 straipsniu (minties ir saviraiškos laisvė), 31 straipsniu (susirinkimų laisvė) ir 55 straipsniu (žmogaus teisių ir laisvių garantijos bei jų ribojimo pagrindai). Vienas iš esminių klausimų šiuo atveju buvo saviraiškos arba žodžio laisvės principas, į kurį pareiškėjai čia atkreipė didžiausią dėmesį. Tačiau Teismas, atsakydamas į šį argumentą, konstatavo, kad Konstitucija neleidžia naudotis žmogaus ir piliečio teisėmis tokiu būdu, kuris prieštarauja Federacijos konstitucinei santvarkai.

Pasak Teismo, valstybė yra konstitucinė vertybė, kurią turi gerbti ir ginti visi Rusijos Federacijos piliečiai ir kiti asmenys, esantys Rusijos teritorijoje. Teismo nuomone, viena iš konstitucinės santvarkos stabilumo prielaidų yra visuomenės parama atitinkamiems valstybės sprendimams ir priemonėms. To pagrindas – visuomenės ir valstybės tarpusavio pasitikėjimo principas. Visgi, nei valstybės, kaip konstitucinės vertybės, nei visuomenės ir valstybės tarpusavio pasitikėjimo principai nėra tiesiogiai įtvirtinti Rusijos Konstitucijoje. Atvirkščiai, pagal Konstitucijos 2 straipsnį, būtent „žmogus ir jo teisės bei laisvės yra aukščiausia vertybė“, kurių „apsauga yra valstybės pareiga“.

Būtent tokios pozicijos 1995 metais savo atskiroje nuomonėje laikėsi tuometinis Rusijos Konstitucinio Teismo teisėjas Anatolijus Kononovas, kuris rašė, kad įstatymuose įtvirtintos normos gali būti pateisinamos būtinybe ginti ne tik valstybės suverenitetą, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką bei valstybės saugumą, bet ir žmogaus teises, kurios pagal Konstitucijos 2 straipsnį yra aukščiausioji konstitucinė vertybė. Istorinė ironija yra ta, kad beveik prieš trisdešimt metų išsakyta Rusijos Konstitucinio Teismo teisėjo atskiroji nuomonė buvo susijusi su kitais kariniais veiksmais – Rusijos kariuomenės įžengimu į Čečėnijos teritoriją 1995 metais. Tuo tarpu šiuo metu yra net neįmanoma įsivaizduoti, jog dėl karinių veiksmų Rusijos Konstitucinio Teismo teisėjas išdrįstų pareikšti atskirąją nuomonę.

Apibendrinant galima konstatuoti, jog pagal Rusijos Konstituciją, aukščiausioji konstitucinė vertybė yra ne valstybė, o žmogus ir jo teisės bei laisvės. Šiuo atveju valstybės statuso sustiprinimas žmogaus teisių sąskaita niekaip negalėtų prisidėti prie Rusijos demokratizavimo procesų. Atrodo, kad šios paprastos tiesos šiandien vėl sunkiai suprantamos, o George’as Orwellas ir jo kūrinys apie „minčių policiją“ šiandien yra kaip niekad aktualus.

Vertimo ir įžangos autorius doc. dr. Vaidotas A. Vaičaitis

Citavimas: Konstantin Voropaev, “La Cour constitutionnelle de la Fédération de Russie crée de nouveaux principes constitutionnels”, IACL-AIDC Blog (29 06 2023) https://blog-iacl-aidc.org/2023-posts/2023/6/29/la-cour-constitutionnelle-de-la-fdration-de-russie-cre-de-nouveaux-principes-constitutionnels.