V.A. Vaičaitis. Apie „čekiukių“ skandalą ir pirmalaikius rinkimus
Visų pirma, reikia pasakyti, kad dabartinę politinę krizę išsiūbavęs ir žiniasklaidos pavadintas „čekiukių“ skandalas vietos savivaldoje iš tikrųjų turėtų būti vadinamas (ne)sąžiningumo ir piktnaudžiavimo skandalu, nes „čekiukų“ terminas tarsi suponuoja tai, kad čia svarbiausia yra kasos čekių, pagrindžiančių sumokėtą sumą už prekes ar paslaugas, turėjimas, netgi nepriklausomai nuo to, iš kokios sąskaitos šie kasos čekiai buvo apmokėti. Tačiau šiuo atveju reikėtų kalbėti apie tai, ar šios prekės ir paslaugos buvo susijusios su mero ar savivaldybės tarybos nario pareigų vykdymu.
Kitaip tariant, panašiai, kaip ir Seimo nariui gali būti kompensuojamos tik tokios išlaidos, kurios susijusios su jo parlamentine veikla, taip ir merui ar savivaldybės tarybos nariui gali būti kompensuojamos tik su jo pareigų vykdymu susijusios transporto, telekomunikacijų ar kanceliarinių prekių išlaidos, o ne bet kurios išlaidos, kurias įmanoma pagrįsti kasos čekiais. Beje, tokia kai kurių savivaldybių tvarka, kai už savivaldybės lėšas leidžiama nuomotis kelis telefonus, be to, ne tik nuomotis, bet ir (išsimokėtinai) pirkti telefonus, planšetes ir kompiuterius bei remontuotis ar drausti savo asmeninį automobilį, negalėtų būti laikoma, kaip garantuojanti skaidrumą ir nesukelianti viešųjų ir privačių interesų derinimo konflikto. Taip pat piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi galėtų būti laikomas ir naktinis savivaldybės narių pasivažinėjimas po miestą taksi už mokesčių mokėtojų pinigus. Be to, tokia tvarka, kai už išlaidas atsiskaitoma ne kas mėnesį, o tik kas ketvirtį, taip pat negali būti laikoma, kaip garantuojantį lėšų panaudojimo skaidrumą.
Todėl konkrečiai savivaldybei, nustatant mero ir tarybos narių išlaidų kompensavimo tvarką, būtina nustatyti aiškią ir detalią kiekvieno mėnesio išlaidų pagrindimo tvarką, kuri nebūtinai turi reikalauti šias išlaidas pagrįsti kasos čekiais. Tačiau net ir tuo atveju, jei savivaldybėje būtų nustatyta tokia tvarka, kuri nereikalauja išlaidų pagrindimo mokėjimo (finansiniais) dokumentais, ji turėtų suteikti galimybę paprašyti tokių dokumentų ar banko išrašų, jei už kompensavimo apskaitą atsakingam darbuotojui iškiltų abejonių dėl tokių išlaidų pagrįstumo.
Beje, ši situacija iškėlė ir dar vieną mūsų savivaldos sistemos skaudulį, tai savivaldybės kontrolieriaus bei savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos neveiksnumą, kuri pagal Vietos savivaldos įstatymą kaip tik ir turi prižiūrėti, ar teisėtai, efektyviai ir ekonomiškai valdomas ir naudojamas savivaldybės turtas bei kaip vykdomas savivaldybės biudžetas ir naudojami kiti piniginiai ištekliai. Juk būtent ši tarnyba kiekvienos savivaldybės administracijoje turi nuolat atlikti finansinį ir veiklos auditą. Beje, pagal įstatymą, savivaldybės kontrolierius audito metu nustatęs nusikalstamos veikos požymių, apie turi pranešti teisėsaugos institucijoms ir imtis prevencinių priemonių, kad būtų ištaisyti ir nepasikartotų nustatyti teisės aktų pažeidimai. Kitaip sakant, būtent šis pareigūnas atsako už nepagrįstą savivaldybės lėšų panaudojimo prevenciją. Gaila, bet kol kas nesigirdi šių pareigūnų balso minėto politinio skandalo metu.
Taigi, jei, visgi, būtų nuspręsta palikti savivaldybės tarybų narių išlaidų kompensavimo mechanizmą, būtina ne tik keisti atsiskaitymo tvarką, bet ir tobulinti savivaldybės vidaus ir išorinio audito sistemą, be kita ko, detalizuojant savivaldybės kontrolieriaus teisę kontroliuoti minėtų išlaidų kompensavimo apskaitą, garantuoti jo nepriklausomumą nuo politikų bei griežtinti jo atsakomybę. Bet kuriuo atveju, savivaldybės biudžeto lėšų pasisavinimas, kai ataskaitose asmuo sąmoningai nurodo išlaidas, nesusijusios su mero ar savivaldybės nario veikla, kai pateikiami kitų asmenų apmokėti finansiniai dokumentai ar melagingai užpildomi finansinės ataskaitos dokumentai (t.y. nurodant didesnę sumą, nei realiai buvo išleista) ir kai tuo padaroma turtinė žala savivaldybės biudžetui, yra finansinės apskaitos pažeidimas, už kurį atsakomybę numatyto Administracinių nusižengimų ir/ar Baudžiamasis kodeksas. Pažymėtina, jog administracinė ar baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju gali kilti nepriklausomai nuo to, ar tokį pažeidimą padaręs asmuo vėliau grąžina neteisėtai pasisavintas lėšas, ar ne.
Keletas minčių apie pirmalaikius Seimo rinkimus
Klausimas apie tai, ar minėtas vietos politikų piktnaudžiavimas savivaldybės biudžeto lėšomis gali būti priešlaikinių Seimo rinkimų pagrindas, yra politikos, o ne teisės sritis. Visgi, čia įdomu pastebėti, jog paskutinį kartą Lietuvoje pirmalaikiai parlamento rinkimai vyko 1992 metais, o per visą dabartinės Konstitucijos galiojimo trisdešimtmetį jie nė karto nebuvo rengiami. Todėl nenuostabu, jog pirmalaikių Seimo rinkimų idėja yra didelis iššūkis ne tik politikams, tačiau ir teisininkams konstitucionalistams. Taigi, iš konstitucinės perspektyvos pirmalaikių Seimo rinkimų konstitucinį institutą galima analizuoti bent dviem aspektais: pirma, tokių rinkimų skelbimo subjektų požiūriu ir, antra, tokių rinkimų rengimo datos parinkimu.
Visų pirma, reikia pasakyti, jog pirmalaikių Seimo rinkimų skelbimo subjektai Konstitucijoje yra numatyti du: pats Seimas ir Respublikos Prezidentas. Konstitucija niekaip neriboja Seimo diskrecijos pačiam „pasileisti“, t.y. nesieja to su jokiomis sąlygomis, būtina tik tai, kad tokiam Seimo nutarimui pritartų ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Tuo tarpu, Prezidento diskrecija „paleisti“ Seimą pagal Konstituciją yra gana ribota, t.y. šiuo metu jis tai gali padaryti tik tokiu atveju, jei to prašytų Vyriausybė po to, kai Seimas pareikštų ja nepasitikėjimą. Aišku, pastaruoju atveju Respublikos Prezidentas neprivalo, o gali paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, o tokį Prezidento sprendimą galėtų riboti ne tik politinės sistemos stabilumo siekis, bet ir Konstitucijos 87 straipsnio nuostata, pagal kurią „naujai išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus“.
Antras klausimas, svarstant pirmalaikių Seimo rinkimų klausimą, galėtų būti siejamas su jų organizavimo datos parinkimu. Iš vienos pusės, Konstitucijos 58 straipsnis nesieja Seimo ar Prezidento diskrecijos skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus su kokia nors kalendorine data, tačiau, iš kitos pusės, Konstitucijos 57 straipsnis teigia, jog eiliniai Seimo rinkimai, einantys po pirmalaikių Seimo rinkimų, rengiami [po ketverių metų] spalio mėnesio antrą sekmadienį. Taigi, Konstitucijos logika įpareigoja, parenkant pirmalaikių Seimo rinkimų datą, atsižvelgti į tai, kad pagal Konstitucijos 55 straipsnį, Seimo įgaliojimo laikas yra ketveri metai, todėl surengus pirmalaikius rinkimus anksčiau nei spalio mėnesį, būtų iškreiptas (t.y. prailgintas) būtent šioje konstitucinėje normoje numatytas ketverių metų parlamento ir jo narių mandato laikotarpis.
Tuo tarpu Seimo ir Prezidento diskreciją skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus vėliau nei spalio antras sekmadienis (pvz., lapkričio ar gruodžio mėnesį) riboja ne tik konstitucinė norma dėl Seimo (narių) ketverių metų mandato (tokiu atveju Seimas būtų renkamas kiek trumpesniam laikui, nei ketveri metai), bet ir Konstitucijos 131 straipsnio nuostata, jog valstybės biudžeto projektą Seimas svarsto ir tvirtina iki naujųjų biudžetinių metų pradžios, t.y. iki sausio 1 dienos. Kitaip tariant, surengus pirmalaikius Seimo rinkimus lapkričio ar gruodžio mėnesį, galėtų iškilti grėsmė, kad Seimas neturėtų užtektinai laiko apsvarstyti ir priimti valstybės biudžeto įstatymo.
Keletas apibendrinimų
Visų pirma, vadinamoji „čekiukų“ krizė parodė, kad nemaža dalis merų ir tarybų narių galimai piktnaudžiauja savivaldybių biudžetų lėšomis ir pažeidžia finansinės atskaitomybės dokumentus. Sprendžiant šį klausimą, būtina ne tik didinti politikų veiklos skaidrumą, bet ir tobulinti savivaldybės vidaus ir išorinio audito sistemą, detalizuojant savivaldybės kontrolieriaus teisę kontroliuoti merų ir savivaldybės narių išlaidų kompensavimo apskaitą, garantuoti jo nepriklausomumą nuo politikų bei griežtinti jo atsakomybę. Tam reikia keisti ne tik Vietos savivaldos įstatymą, bet (dėl valstybės tarnautojų atsakomybės) ir neseniai patvirtintą naują Valstybės tarnybos įstatymo redakciją.
Antra, Konstitucija suteikia plačią diskreciją Seimui ar Prezidentui parinkti konkrečią pirmalaikių Seimo rinkimų datą, atsižvelgiant į konkrečius politinius procesus, tačiau, parenkant tokią datą, pirmalaikių Seimo rinkimų subjektas turi kiek įmanoma labiau ją suderinti su konstitucinėmis normomis, kad Seimo nariai renkami ketveriems metams ir kad eiliniai Seimo rinkimai, einantys po pirmalaikių Seimo rinkimų, rengiami spalio mėnesio antrąjį sekmadienį.
Dr. Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas
