Ar vis dar stigmatizuojame asmenis su psichosocialine ir intelekto negalia?

Plačiai socialiniuose tinkluose neseniai nuskambėjusi situacija, kuomet pabėgimo kambarys „Psichiatrinė ligoninė“ buvo pavadintas išskirtine pramoga, kurios metu reikėjo saugotis tūnančių psichiatrinės ligoninės pacientų, visuomenėje sukėlė diskusijas apie asmenų su psichosocialine negalia ir sutrikusio intelekto asmenų stigmatizaciją.

Aprašyta situacija sutapo su Teisingumo ministerijos rengiamomis diskusijomis dėl veiksnumo apribojimo alternatyvų. Vienas iš nevyriausybinių organizacijų keliamų klausimų diskusijoje buvo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paslaugos asmenims, kuriems yra siekiama apriboti veiksnumą tam tikrose srityse ar pripažinti juos neveiksniais tam tikrose srityse.

Kaip nevyriausybinėje organizacijoje dirbančiam asmeniui teko susidurti su situacija, kuomet asmuo turintis psichosocialinę negalią, kurį bandoma pripažinti neveiksniu, bandė susisiekti su valstybės skiriamu advokatu. Asmeniui ne tik nepavyko to padaryti, bet asmens interesus turėjęs atstovauti advokatas pritarė priešingos proceso šalies pareiškimui, pripažinti psichosocialine negalią turinti asmenį neveiksniu beveik visose gyvenimo srityse. Ši situacija išsisprendė laimingai, bet vien dėl to, kad asmuo žinojo kur kreiptis pagalbos ir savo aktyvumo dėka apskundęs pirmosios instancijos teismo nutartį apeliacine tvarka liko veiksnus visose gyvenimo srityse.

Ar tai susiję su asmenų su psichosocialine negalia ar sutrikusio intelekto asmenų stigmatizacija? Iš dalies. Sovietmečių vykdytos politikos, kuomet nebuvo „kitokių“ žmonių, o jei gimdavo sutrikusio intelekto vaikas, tai tik „asocialioms“ šeimoms, pasekmės jaučiamos ir dabar. Dažnas asmuo niekada nebuvo susidūręs su sutrikusio intelekto asmenimis ir linkęs nuvertinti kiek daug asmenys  sugeba. Bet tam mes turime suteikti galimybes psichosocialinę negalią ir sutrikusį intelektą turintiems asmenims būti savarankiškiems.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.238 str. 1 d. teigia, jog „Globa yra nustatoma siekiant įgyvendinti, apsaugoti ir apginti neveiksnaus tam tikroje srityje fizinio asmens teises ir interesus”. Tačiau keltinas klausimas nuo ko yra siekiama apsaugoti globotinį?

Aptarkime hipotetinę situaciją. Pvz.: veiksnus, t. y. pilnametis, asmuo X įsigyja kolekcinį fabergé kiaušinį ir parodo į svečius atėjusiam svečiui, kuris pasisavina kiaušinį. Tas pats asmuo ilgai ieškojęs savo kolekcinio fabergé kiaušinio jo neranda, todėl nusprendžia įsigyti antrąjį kolekcinį kiaušinį. Dar kartą sukviečia svečius, kuriems parodo savo kiaušinį, tik šį kartą prieš išeidamas iš kambario jį užrakina spintelėje. Tačiau gudrusis svečias irvėl kiaušinį pasisavina. Neapsikentusi veiksnaus asmens X sesuo konsultuojasi su advokatu dėl galimo veiksnumo apribojimo savo broliui X. Keltinas klausimas, ar veiksnaus asmens X sesuo tinkamai pasielgė kreipusis į advokatą? Ar iš pradžių nereikėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas, kurios pradėtų ikiteisminį tyrimą dėl kiaušinio vagystės?

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos komentare nurodoma, jog: „[…] „protinis nepajėgumas/sutrikimas“ ir kitos diskriminacinės etiketės nėra teisėtos veiksnumo atmetimo priežastys [..]“. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas dar 2016 m. rekomendavo Lietuvai panaikinti įstatymus, politiką ir praktiką, kurie leidžia suaugusių neįgaliųjų asmenų globą ir turto priežiūrą, ir pakeisti sprendimo priėmimo už kitą asmenį pagalbos, teikiamos priimant sprendimą, tvarką. Tačiau taip laukti pakeitimai, kuomet ribojamos tik tam tikros sritys nedavė taip siekiamų pokyčių. Ar tai nereiškia, jog tokiu atveju turėtume keisti požiūrio tašką ir padėti asmeniui įgyvendinti savo teises ir pareigas, o ne nuspręsti už jį, kas jam yra geriausia?

Bet ar taip lengva pakeisti sistemą? Neveiksnumo institutas, toks, koks šiuo metu yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, buvo perkeltas iš Lietuvos Tarybų socialistinės respublikos civilinio kodekso, įsigaliojusio 1965 m. sausio 1 d. 2001 m. liepos 1 d., įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, jis buvo keistas tik kelis kartus: visas straipsnis buvo keistas 2015 m. (dar kartą koreguojant 4 d. 2015 m.), o 2019 m. buvo pakeista 1 d. (pridedant dalį, jog asmuo gali būti pripažintas neveiksniu tam tikroje srityje ne vien dėl psichikos, bet ir dėl elgesio sutrikimų).

O svarbiausia, ar mūsų visuomenė jau pasirengusi atsisakyti pabėgimo „iš psichiatrinės“ kambario pramogų?

Tekstą parengė Kornelija Krutulytė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantė; Vilniaus universiteto negalios studijų centro teisininkė