I. Maculevičienė. Valstybės paslaptį sudarančių duomenų, kaip įrodymų, panaudojimo civiliniame procese testas

Teisingumo, kaip teisės principo, paieškos ir jo svarba buvo žinoma jau nuo Vakarų teisės tradicijos ištakų. Aristotelis, nurodydamas teisingumo sampratos požymius, pažymėjo, kad „pasielgsime teisingai, jeigu ten, kur įstatymų leidėjas praleido arba, supaprastindamas reikalą, padarė klaidą, pataisysime taip, kaip pats teisėjas būtų patvarkęs, jei būtų buvęs čia, arba, jei būtų žinojęs tą atvejį, pats jį būtų įtraukęs į įstatymą“[1]. Tiek antikos laikais, tiek ir dabartiniame, nuolat besikeičiančiame ir  labai dinamiškame visuomeniniame gyvenime išlieka siekis į įstatymus žvelgti išmintingai, ieškant juose teisingumo ne tik formaliąja, bet ir turiningąja prasme. Teismams, kaip teisingumo vykdytojams, nagrinėjant bylas, nuolatos tenka ieškoti pusiausvyros tarp kelių konkuruojančių pamatinių vertybių.

Valstybės paslaptis yra viena iš konstitucinių vertybių, kuri saugoma įstatymu. Valstybės paslaptimi laikoma įslaptinta informacija, kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai, padaryti žalos valstybės interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai arba sudaryti prielaidas kilti pavojui žmogaus gyvybei (Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo2 straipsnio 26 punktas). Civiliniame procese įrodinėjimo tikslas yra pasiekamas šalių pateiktais įrodymais, kurie civilinėje byloje gali būti bet kokie faktiniai duomenys, kurių pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas įrodinėjamo fakto buvimu. Tačiau kyla klausimas, kaip turėtų būti sprendžiama tokia situacija, kai įrodymas, kuris gali patvirtinti konkrečias įrodinėjamas bylos aplinkybes yra faktiniai duomenys, sudarantys valstybės paslaptį. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad valstybės, kaip suvereniteto interesas, tokiu atveju yra dominuojantis ir tokie faktiniai duomenys negali būti įrodymų civiliniame procese.

Tačiau Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 177 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymais civilinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Kaip matyti, šioje normoje įtvirtinta viena iš išimčių, kada tokie duomenys gali būti įrodymais, t. y. jeigu jie yra išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau analizuojant minėtą normą daugiausiai klausimų kylą dėl cituotoje CPK 177 straipsnio 4 dalyje naudojamos žodžio „paprastai“. Taigi, tokiu atveju, kai šalis savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrįstumą gali įrodyti faktiniais duomenimis, sudarančiais valstybės paslaptį, teismas susiduria su tokių duomenų kaip įrodymo leistinumo problematika.

Pažymėtina, kad valstybės paslapties kaip konstitucinės vertybės apsauga koreliuoja su kita konstitucine vertybe, t. y. teismų vykdomu teisingumu. Šių dviejų valstybės pamatinių vertybių apsaugos ir pusiausvyros teismo proceso metu paieškos klausimas buvo nagrinėjamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-41-943/2023.

Byloje ieškovas siekė pripažinti, kad trečiojo asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atsakovui Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pateiktoje pažymoje ir atsakovo elektroninėje teisės aktų informacinėje sistemoje viešai paskelbti duomenys neatitinka tikrovės bei žemina ieškovo asmens garbę ir orumą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paskleistų duomenų neatitikimo tikrovei prezumpciją, būtent Seimui, nors duomenys ir buvo nurodyti Valstybės saugumo departamento pažymoje, teko byloje įrodinėjimo našta. Tačiau Valstybės saugumo departamentas siekdamas įrodyti, kad duomenys pateiktoje pažymoje atitinka tikrovę, pirmosios instancijos teismui ketino pateikti susipažinti su įslaptintais dokumentais. Teismas byloje pripažino, kad informacija, sudaranti valstybės paslaptį, negali būti įrodymu ir tokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima remtis tik išslaptinus jose esančius duomenis.

Taigi, šioje byloje susiklostė tokia faktinė situacija, kad šalis, siekdama įrodyti, jog buvo pateikta tikrovę atitinkanti informacija siekė pateikti faktinius duomenis, sudarančius valstybės paslaptį, tačiau pirmosios instancijos teismas neleido šiais duomenimis įrodinėti paskleistų duomenų tikrumą, nes laikė, kad jų neišslaptinus jie yra neleistini CPK 177 straipsnio 4 dalies prasme.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje byloje turėjo atsakyti į klausimą, ar siekiami pateikti įstatymu nustatyta tvarka neišslaptinti faktiniai duomenys, sudarantys valstybės paslaptį, gali būti panaudoti šioje civilinėje byloje kaip įrodymas. Kadangi įstatymai neapibrėžia, kokio pobūdžio aplinkybes teismas turi nustatyti ir įvertinti kasacinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio įrodymų leistinumo klausimą, pateikė testą, pagal kurį teismai turėtų spręsti faktinių duomenų, sudarančių valstybės paslaptį, kaip įrodymo leistinimo klausimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje išskyrė tokius kriterijus (gaires), kaip: i) įrodymų pakankamumo kriterijų, kuris reiškia, kad byloje turi būti įvertinta, ar sprendimui priimti pakanka tokių įrodymų (medžiagos), kurie nėra valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija; ii) rungtyniškumo kriterijus, kuris pasireiškia, tuo, kad teismo sprendimas nebūtų grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija; iii) išslaptinimo galimumo kriterijus, kuris reiškia, kad teismas turi atidžiai vertinti, ar nėra galimybės įslaptintą informaciją išslaptinti.

Remiantis kasacinio teismo išaiškinimu bei suformuluotais kriterijais darytina išvada, kad valstybės paslaptį sudarantys faktiniai duomenys per se nėra laikomi neleistinu įrodymu civiliniame procese. CPK 177 straipsnio 4 dalies formuluotėje vartojamas žodis „paprastai“ yra tarsi įstatymo leidėjo aliuzija, kad valstybės paslaptį sudarantys duomenys tam tikrais atvejais gali būti leistinas įrodymas byloje. Jeigu teismai byloje mato, kad sprendimo priėmimui nepakanka kitos, valstybės paslaptį nesudarančios informacijos kaip įrodymo, taip pat jeigu sprendimas būtų grindžiamas vienai šaliai nežinoma valstybės paslaptį sudarančia informacija, tai tokiu atveju turi būti vertinama įslaptintos informacijos išslaptinimo galimybė.

Šiuo atveju kyla klausimas, kas yra tas subjektas, kuris turėtų teisę išslaptinti valstybės paslaptį sudarančią informaciją ir kada ji galėtų būti išslaptinama. Ar teismas galėtų pats išslaptinti tokią informaciją, ar turėtų kreiptis į paslapčių subjektą. Remiantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio reglamentavimu įslaptinta informacija išslaptinama, kai pasibaigia šiame įstatymo 8 straipsnyje nustatytas įslaptinimo terminas arba išnyksta įslaptinimo tikslingumas, nors įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs (1 dalis). Tuo atveju, kai įslaptintos informacijos nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs, išslaptinama tik įslaptintą informaciją parengusio paslapčių subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimu (2 dalis). Kai pasibaigia nustatytas įslaptinimo terminas, informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ ir „Konfidencialiai“, išslaptinama įslaptintos informacijos rengėjo sprendimu, o „Riboto naudojimo“, laikoma išslaptinta nepriimant atskiro sprendimo (3 dalis). Taigi šiame įstatyme nustatyti konkretūs subjektai, galintys išslaptinti įslaptintą, tame tarpe ir valstybės paslaptį, sudarančią informacija. Manytina, kad teismai patys išslaptinti įslaptintos informacijos teisės neturi, jie taip pat turėtų kreiptis į paslapčių subjektą dėl galimybės konkrečią, nagrinėjamai bylai reikšmingą, informaciją išslaptinti. Minėta, kad įslaptinta informacija prieš terminą gali būti išslaptinama, kai išnyksta jos įslaptinimo tikslingumas. O tai gali atsitikti pvz., kai slapta informacija yra paviešinama kitų subjektų, arba jos vertingumas yra išnykęs. Į tai taip pat reikėtų atsižvelgti teismams vertinant galimybę išslaptinti nurodytą informaciją.      

Taigi sprendžiant, ar tam tikra valstybės paslaptį sudaranti informacija gali būti įrodymu civilinėje byloje, iš esmės reikia rasti teisingą pusiasvyrą tarp teismo pareigos įvykdyti teisingumą ir valstybės paslapties apsaugos. Klausimas yra sudėtingas, tačiau aptarta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis įneš aiškumo teismams ir proceso šalims dėl faktinių duomenų, sudarančių valstybės paslaptį, kaip įrodymo leistinumo civiliniame procese.

Indrė Maculevičienė yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų grupės teisėjo padėjėja

[1] Aristotelis. Nikomacho etika. Rinktiniai raštai. Vilnius, Mintis, 1990, 166 psl.