Komentarai

V. Mizaras, J. Drakšas. Muzikos transliavimas keleivinėje transporto priemonėje kaip kūrinio viešas paskelbimas: ES Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas jungtinėje byloje C‑775/21 ir C‑826/21

2023 m. balandžio 20 d. ES Teisingumo Teismas priėmė prejudicinį sprendimą jungtinėje byloje C‑775/21 ir C‑826/21, Blue Air Aviation SA prieš UCMR – ADA Asociaţia pentru Drepturi de Autor a Compozitorilor (C‑775/21) ir Uniunea Producătorilor de Fonograme din România (UPFR) prieš Societatea Naţională de Transport Feroviar de Călători (SNTFC) „CFR Călători“ SA (C‑826/21). Tai svarbus sprendimas autorių teisės srityje, kuriame aptariami reikšmingi klausimai dėl kūrinio viešo paskelbimo teisės taikymo apimties bei tam tikrų atskirų ES narių nacionalinėje teisėje nustatytų kūrinių naudojimo prezumpcijų taikymo.

Pradžioje galima priminti, kad ES autorių teisę reguliuojantys teisės aktai (bei juos įgyvendinantys nacionaliniai įstatymai) autorių teisių turėtojams numato išimtinę teisę viešai paskelbti kūrinius, šiai teisei, be kita ko, apimant kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku. Atitinkamai, asmenys, kurie nori pasinaudoti kūriniais būdu, kuris patenka į šios išimtinės teisės apimtį, privalo gauti teisių turėtojo leidimą ar, teisių turėtojui to pareikalavus, sumokėti atlyginimą už šių pasirinktų kūrinių naudojimą.

Šiame kontekste kilus ginčams dėl muzikos transliavimo transporto priemonėse kaip viešo paskelbimo, nacionaliniai teismai ES Teisingumo Teismui pateikė klausimus, susijusius su viešo paskelbimo teisės aiškinimu, siekiant išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29/EB 3 straipsnio 1 dalis (numatanti viešo paskelbimo teisę) turi būti aiškinama taip, kad muzikos kūrinio kaip foninės muzikos transliavimas keleivių vežimo priemonėje yra viešas paskelbimas, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą.

Į minėtą klausimą atsakius teigiamai, nacionaliniai teismai taip pat siekė išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29/EB 3 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2006/115/EB 8 straipsnio 2 dalis (numatanti atlyginimo teisę už tam tikrų gretutinių teisių objektų naudojimą) turi būti aiškinamos taip, kad garso įrangos ir tam tikrais atvejais programinės įrangos, leidžiančios transliuoti foninę muziką, įrengimas transporto priemonėje yra viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas? Jeigu šis klausimas būtų atsakytas neigiamai, tuomet ar nacionalinė teisė gali numatyti nuginčijamą prezumpciją, kad transporto priemonių garso sistemos įrengimas gali būti laikomas viešo paskelbimo veiksmu?

Faktinės aplinkybės

Pirmojoje byloje C‑775/21 UCMR – ADA (kolektyvinio muzikos kūrinių autorių teisių administravimo organizacija) Bukarešto apygardos teisme pareiškė ieškinį oro bendrovei Blue Air, reikalaudama sumokėti nesumokėtą atlyginimą ir baudas už Blue Air eksploatuojamuose orlaiviuose viešą muzikos kūrinių paskelbimą, kuriam ši neturėjo licencijos.

Šiame teisme Blue Air tvirtino, kad eksploatuoja 28 orlaivius ir kad nors 22 iš 28 orlaivių turi programinę įrangą, reikalingą muzikos kūriniams transliuoti, gavusi reikiamą licenciją ji viešai paskelbė tik vieną muzikos kūrinį 14-oje šių orlaivių.

Po šių patikslinimų UCMR – ADA išplėtė savo reikalavimus, manydama, kad dėl to, jog 22 lėktuvai turėjo garso sistemas, buvo galima daryti išvadą, kad saugomi kūriniai viešai buvo paskelbti visuose Blue Air parko orlaiviuose.

Ieškinys buvo patenkintas Bukarešto apygardos teismui nusprendus, kad dėl to, jog Blue Air jos eksploatuojamose transporto priemonėse įrengė prietaisus, leidžiančius kaip foninę muziką viešai skelbti muzikos kūrinius, kyla nuginčijama šių kūrinių naudojimo prezumpcija, įpareigojanti nuspręsti, kad kiekvienas orlaivis, kuriame įrengta garso sistema, naudoja šiuos prietaisus atitinkamam muzikos kūriniui viešai paskelbti, dėl ko šį sprendimą Blue Air apskundė Bukarešto apeliaciniam teismui, kuris sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į ES Teisingumo Teismą.

Antrojoje byloje C‑826/21 UPFR (fonogramų gamintojų gretutinių teisių kolektyvinio administravimo organizacija) pareiškė ieškinį CFR, geležinkelių transporto bendrovei, reikalaudama sumokėti nesumokėtą atlyginimą ir baudas už muzikos kūrinių viešą skelbimą jos eksploatuojamuose keleiviniuose vagonuose. Šiuo klausimu ji teigė, kad pagal taikytinus geležinkelių teisės aktus reikalaujama, kad dalyje CFR eksploatuojamų traukinių būtų įrengtos garso sistemos, ir tvirtino, kad tokių sistemų buvimas prilygsta kūrinių viešam paskelbimui, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/29/EB 3 straipsnio 1 dalį.

Bukarešto apygardos teismas atmetė šį ieškinį, kadangi pripažino, kad nors garso sistemos, kuri techniškai leidžia visuomenei išgirsti garso įrašus, įrengimas yra viešas muzikos kūrinių paskelbimas, nebuvo įrodyta, kad eksploatuojamuose traukiniuose buvo įrengta tokia sistema.

UPFR dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Bukarešto apeliaciniam teismui, kuris bylą sustabdė ir kreipėsi į ES Teisingumo Teismą su aukščiau nurodytais prejudiciniais klausimais.

ES Teisingumo Teismo pozicija

Į pirmąjį klausimą ES Teisingumo Teismas atsakė teigiamai, nurodydamas, kad muzikos kūrinio kaip foninės muzikos transliavimas keleivinėje transporto priemonėje turėtų būti laikomas viešu paskelbimu.

Šią poziciją ES Teisingumo Teismas grindė keliais argumentais.

Pirma, Teismas pabrėžė, kad kaip pažymėta Direktyvos 2001/29/EB 23 konstatuojamojoje dalyje, sąvoka „viešas paskelbimas“ turi būti suvokiama plačiai, kaip apimanti bet kokį kūrinio transliavimą ar retransliavimą laidais ar bevielėmis priemonėmis, įskaitant transliavimą per radiją ar televiziją, visuomenės nariams, nesantiems toje vietoje, iš kurios skelbiama. Platus jos aiškinimas yra būtinas siekiant užtikrinti tinkamą autorių teisių apsaugą, kuri yra pagrindinis Direktyvos 2001/29/EB tikslas.

Antra, sprendime primenama, kad pagal ankstesnę ES Teisingumo Teismo praktiką, sąvoka „viešas paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29/EB 3 straipsnio 1 dalį, apima du kumuliacinius elementus, t. y. kūrinio „paskelbimą“ ir šio kūrinio paskelbimą „viešai“, ir juos reikia vertinti individualiai (kaip pvz. žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimą Stim ir SAMI, C‑753/18; 2021 m. birželio 22 d. Sprendimą YouTube ir Cyando, C‑682/18 ir C‑683/18).

Paskelbimas atliekamas, be kita ko, kai kūrinio naudotojai (šiuo atveju keleivines transporto priemones eksploatuojantys subjektai) atlieka paskelbimo veiksmą, kai labai gerai žinodami savo elgesio pasekmes įsikiša ir suteikia klientams prieigą prie saugomo kūrinio, ir būtent tuomet, kai, nesant tokio įsikišimo, tie klientai iš esmės negalėtų arba sunkiai galėtų pasinaudoti skelbiamu kūriniu.

Toks paskelbimas yra viešas, kai potencialių adresatų skaičius yra neribotas (pakankamai didelis), kaip kad yra ir nurodytų transporto priemonių keleivių atveju.

Atitinkamai, bylose nagrinėtiems veiksmams atitikus abu šiuos kriterijus, jie ES Teisingumo Teismo kvalifikuoti viešu paskelbimu.

Nepaisant šio vertinimo, ES Teisingumo Teismas pabrėžė, kad vien garso ir tam tikrais atvejais programinės įrangos, leidžiančių transliuoti foninę muziką, įdiegimas transporto priemonėje neturėtų būti laikomas viešu paskelbimu, dėl ko į antrąjį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai.

Šią poziciją ES Teisingumo Teismas priėmė remdamasis savo ankstesne praktika, pagal kurią vien tik fizinių priemonių teikimas viešam paskelbimui pripažintas kaip savaime nereiškiantis viešo paskelbimo veiksmo atlikimo, kaip kad to „aiškiai neleidžia padaryti Direktyvos 2001/29/EB 27 konstatuojamoji dalis“, numatanti, kad vien tik fizinių priemonių teikimas viešam paskelbimui savaime nereiškia viešo paskelbimo pagal šią direktyvą.

Atitinkamai, Teismas taip pat nurodė, kad garso bei programinės įrangos, leidžiančių transliuoti foninę muziką, įdiegimo transporto priemonėje nelaikant viešo paskelbimo veiksmu, priešingos prezumpcijos nustatymas nacionalinėje teisėje taip pat būtų negalimas, kadangi tai suteiktų platesnę autorių teisių apsaugą atskirose valstybėse narėse, pripažįstančiose šią prezumpciją, o tai sukurtų teisės aktų skirtumus ir teisinį netikrumą, trukdantį vidaus rinkai sklandžiai veikti ir tinkamai plėtotis informacinei visuomenei Europoje.

Todėl atsakydamas į trečiajį klausimą ES Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal Direktyvos 2006/115/EB 8 straipsnio 2 dalį draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose įtvirtinta nuginčijama muzikos kūrinių viešo paskelbimo prezumpcija dėl transporto priemonėse įdiegtos garso sistemos.

Vertinimas

ES Teisingumo Teismo sprendimas turi ne tik teorinę reikšmę nagrinėjant atskirų autorių turtinių teisių ribas, tačiau ir realią praktinę reikšmę keleivinio transporto paslaugas suteikiantiems subjektams.

Pirma, kaip ir galima buvo tikėtis iš nuosekliai plėtojamos ES Teisingumo Teismo praktikos dėl viešo paskelbimo teisės taikymo, sprendimu pripažinta, jog garso ar programinę įrangą keleivinėse transporto priemonėse muzikos transliavimui naudojantys subjektai atlieka viešo paskelbimo veiksmus, dėl kurių, kaip minėta aukščiau, privalomas gauti teisių turėtojų sutikimas.

Tai visiškai atitinka ir ankstesnius ES Teisingumo Teismo priimtus srendimus dėl viešo paskelbimo sampratos, iš kurių keletą galima būtų trumpai paminėti ir bendrame bylos vertinimo kontekste. Kaip antai, ES Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad veiksmai, kai visuomenei prieinamose įstaigose (pvz. restoranuose) sąmoningai leidžiama ten esantiems asmenims (visuomenei) girdėti ir (ar) matyti saugomus kūrinius, atlikimus, fonogramas, audiovizualinius įrašus, transliuojamus per tokioje įstaigoje įrengtą televizorių arba radiją, yra laikomi viešu paskelbimu (žr. 2011 m. spalio 4 d. Sprendimą Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08).

Viešu paskelbimu taip pat laikyta, kai viešbučiai suteikia savo klientams prieigą prie saugomų kūrinių, kambariuose įrengdami televizorius ir per juos išplatindami televizijos signalą, gaunamą iš pagrindinės antenos (žr. 2010 kovo 18 d. Sprendimą Organismos Sillogikis Diacheirisis Dimiourgon Theatrikon kai Optikoakoustikon Ergon prieš Divani Akropolis Anonimi Xenodocheiaki kai Touristiki Etaireai, C-136/09).

Viešas paskelbimas taip pat pripažįstamas, kai interneto svetainėje pateikiami saitai į saugomus kūrinius, kurie laisvai prieinami kitoje interneto svetainėje be autorių teisių turėtojo sutikimo, jei šiuos saitus pateikė asmuo, kuris žinojo arba negalėjo pagrįstai nežinoti apie šių kūrinių paskelbimo kitoje interneto svetainėje neteisėtumą (žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimą byloje GS Media BV prieš Sanoma Media Netherlands BV ir kt., C-160/15).

Dar daugiau, viešu paskelbimu gali būti ir veiksmai, kai transliuojamos laidos įrašomos ir jų kopijos visuomenei pateikiamos naudojantis interneto nuotolinio įrašymo „debesyje“ paslauga (angl. cloud computing) (žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimą VCAST Limited prieš RTI SpA, C‑265/16) arba kai nuorodos į interneto svetaines su saugomais kūriniais įrašomos į multimedijos grotuvą, kai tai atliekama iš anksto (žr. 2017 balandžio 27 d. Sprendimą byloje Filmspeler, C-527/15).

Galiausiai, atskirai galima būtų paminėti ir tai, kad viešu paskelbimu laikomi kūrinių ir gretutinių teisių objektų dalijimosi rinkmenomis internete platformos lygiarangių (peer to peer) tinkle pateikimas ir administravimas (žr. 2017 birželio 14 d. Sprendimą Stichting Brein prieš Ziggo BV, XS4ALL Internet BV, C-610/15).

Taigi, nors komentuotame sprendime pateiktas aiškinimas nėra labai netikėtas ar išsiskiriantis iš bendro konteksto, jis gali aiškiai paveikti kūrinių naudojimo keleivinėse transporto priemonėse praktiką ir suteikti papildomą teisinį aiškumą teisių turėtojams bei keleivines transporto priemones eksploatuojantiems subjektams.

Antra, ypač reikšminga tai, kad ES Teisingumo Teismas pasisakė ir dėl paprasto garso ar programinės įrangos įrengimo (nors ne naudojimo padarant kūrinius viešai girdimus) kaip viešo paskelbimo veiksmo (ne)atlikimo bei prezumpcijų tam netaikymo.

Galima paminėti, kad ne visose ankstesnėse ES Teisingumo Teismo bylose naudotas argumentas dėl „vien tik fizinių priemonių teikimo viešam paskelbimui“ nepripažinimo viešo paskelbimo veiksmu ES Teisingumo Teismo buvo priimtas kaip įtikinantis ar neleidžiantis tam tikrų veiksmų pripažinti viešu paskelbimu (pvz. žr. 2010 kovo 18 d. Sprendimą Organismos Sillogikis Diacheirisis Dimiourgon Theatrikon kai Optikoakoustikon Ergon prieš Divani Akropolis Anonimi Xenodocheiaki kai Touristiki Etaireai, C-136/09; 2017 birželio 14 d. Sprendimą Stichting Brein prieš Ziggo BV, XS4ALL Internet BV, C-610/15). Nors tam galima paminėti ir išimčių, kai toks argumentas laikytas pagrįstu (pvz. žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimą byloje Föreningen Svenska Tonsättares Internationella Musikbyrå u.p.a. (Stim) ir Svenska artisters och musikers intresseorganisation ek. för. (SAMI) prieš Fleetmanager Sweden AB ir Nordisk Biluthyrning AB, C-753/18, kuriame ES Teisingumo Teismas nurodė, kad automobilių, kuriuose įrengti radijo imtuvai, nuoma nėra viešas paskelbimas). Būtent pastaruoju keliu ES Teisingumo Teismas pasuko iš šiuo atveju, pasirinkdamas neišplėsti viešo paskelbimo teisės taikymo srities bylose nagrinėtų aplinkybių atžvilgiu.

Tai geriausiai atitinka keleivines transporto priemones eksploatuojančių subjektų interesus, kadangi vien už garso bei tam tikrais atvejais programinės įrangos įrengimą orlaiviuose, keleiviniuose traukiniuose ir kt. transporto priemonėse iš jų negali būti reikalaujamas sumokėti atlyginimas teisių turėtojams. Toks interesų užtikrinimas gali būti suprantamas, kadangi, viena vertus, transporto priemonių eksploatuotojai gali įrengti tam tikrą garso įrangą visiškai kitais tikslais, nei muzikos transliavimas (kaip antai, informaciniais tikslais keleiviams ir pan.) arba jos faktiškai nenaudoti.

Kita vertus, gali būti suprantamas ir bylose dalyvavusių kolektyvinio teisių administravimo organizacijų interesas dėl viešo paskelbimo teisės taikymo apimties išplėtimo (ar tam tikrų prezumpcijų taikymo), kadangi šios organizacijos negali sistemingai kontroliuoti visų vietų, kuriose gali būti naudojami intelektinės kūrybos kūriniai. Uždraudus nacionalinėje autorių teisėje galimas nustatyti prezumpcijas dėl kūrinių naudojimo, ypač pasunkėja ir minėtų organizacijų ar teisių turėtojų įrodinėjimo pareigos našta, ginčo atveju jiems privalant pateikti įrodymus dėl kūrinių naudojimo, kuriuos gauti atskirais atvejais gali būti sudėtinga.

Todėl klausimas dėl tinkamo intersų balanso paskirstymo gali būti paliktas atviras ir po aptarto sprendimo priėmimo.

Vytautas Mizaras yra LR Konstitucinio Teismo teisėjas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius; Justinas Drakšas yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto doktorantas, jaunesnysis asistentas

Back to top button