A. Rytel-Warzocha, A. Jackiewicz, A. Juškevičiūtė-Vilienė. Konstitucinė kontrolė krizės akivaizdoje (Lenkijos patirtis). Ar demokratija gali apsiginti?

2023 m. kovo mėnesį Austine (JAV) vykusioje Pasaulinėje konstitucionalizmo konferencijoje „Global Summit on Constitutionalism“ daugiau nei 200 konstitucionalistų iš 40 įvairių pasaulio valstybių pasidalino savo valstybių konstitucinėmis aktualijomis. Europos lygmenyje Lenkijos ir Vengrijos konstitucinė situacija kėlė daugiausia dalyvių susidomėjimo. Nors Lietuvoje rasime nemažai straipsnių apie mūsų kaimyninės valstybės konstitucinę situaciją, tačiau šiame straipsnyje siūlome susipažinti ne su pačia krizės situacija, o su teisės mokslo ir teisminės valdžios pastangomis siekiant sumažinti esamos konstitucinės krizės pasekmes.

Nuo 2015 m. Lenkijoje  prasidėjusi konstitucinė krizė, kurią paskatino Konstitucinio Tribunolo politinis uzurpavimas[1], kiekvienais metais vis gilėja, pamažu įtakodama beveik visas demokratines valstybės institucijas. Politinis „Tribunolo užgrobimas“ ir jo veiklos paralyžius leidžia valdančiajai daugumai priimti daugybę antikonstitucinių įstatymų. Konstitucinės priežiūros institucijai tinkamai nevykdant savo funkcijų, natūraliai deformuojama konstitucinė santvarka Lenkijoje. Rimtų konstitucinių krizių akivaizdoje, dažniausiai lydimų intensyvių politinių konfliktų, demokratija valstybėje arba žlunga, arba stengiasi išgyventi ir įveikti krizę. Toks demokratijos „išgyvenimo-įveikimo“ reiškinys mokslinėje literatūroje vadinamas militant democracy[2]. Šio reiškinio esmė, kad yra kovojama su radikaliomis politinėmis jėgomis ir jų veikla.

Dar 1990 m. Lenkijoje buvo plačiai diskutuojama dėl bendrosios kompetencijos teismų galimybės vykdyti konstitucinę kontrolę nagrinėjant jiems priskirtas bylas. Lenkijos Respublikos Konstitucija neatmeta tokios bendrųjų teismų teisės, tačiau ir expresis verbis nesuteikia. Devintajame dešimtmetyje didžioji dauguma teisės mokslininkų išreiškė kategorišką nuomonę, kad konstitucinė kontrolė turi būti centralizuota ir ją įgyvendinti išimtinai gali tik Konstitucinis Tribunolas[3]. Tokia poziciją konstatavo ir pats Konstitucinis Tribunolas[4]. O Aukščiausiasis Teismas iš pradžių net keliuose savo sprendimuose laikėsi kitos nuomonės, kad bylą nagrinėjantis teismas gali netaikyti teisės akto nuostatos, kuri aiškiai prieštarauja Konstitucijai[5]. Tačiau 2004 m. ir šis teismas pakeitė savo nuomonę ir patvirtino išimtinę Konstitucinio Tribunolo kompetenciją vykdyti konstitucinę priežiūrą[6].

Atsižvelgiant į šiuo metu Lenkijoje susiklosčiusią konstitucinės krizės situaciją, daugiau nei prieš 30 metų kilusios diskusijos tapo vėl aktualios ir teisės mokslo doktrina vėl analizuoja „decentralizuotos“ (lenk. rozproszonej) konstitucinės kontrolės galimybes. Įdomu pastebėti, kad šiuo metu matomi aiškūs konstitucinės teisės mokslininkų požiūrio pokyčiai. Mokslinėje literatūroje randame nemažai teiginių, pasisakančių už „decentralizuotą“ konstitucinę kontrolę ir bendrosios kompetencijos teismų teisę netaikyti Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto. Šiuo metu lenkų teisės mokslininkai neneigia teismų teisės vykdyti konstitucinę kontrolę, tačiau diskutuoja apie šios teisės apimtį. Lenkijos teisės moksle atsirado „būtinumo doktrina“ (lenk. doktryna konieczności), kuri pateisina teismų teisę vykdyti konstitucinę kontrolę siekiant užtikrinti valstybės egzistavimą[7]. Teigiama, kad „neatidėliotina konstitucinė kontrolė“ yra „teisminė kategorija“ ir turi būti vertinama kaip „daugumos valios demokratinis suvaržymas ir konstitucinės savigynos išraiška“[8].

Buvęs Lenkijos Konstitucinio Tribunolo ir EŽTT teisėjas L. Garlicki  teigia, kad teismas gali nuspręsti dėl teisės akto konstitucingumo bei atsisakyti taikyti teisės aktą esant tam tikroms aplinkybėms:

1) teisės akto nuostata nesuderinama (taikant pro-konstitucinį aiškinimą) su tam tikra konstitucine norma ar principu;

2) bylos dar nepriėmė nagrinėti Konstitucinis Tribunolas;

3) nėra galimybių gauti Konstitucinio Tribunolo sprendimą („būtinumo doktrina“)[9].

Be mokslinės doktrinos pokyčių, pastebimi ir teismų praktikos pokyčiai: jau yra nemažai teismų sprendimų, kuriuose bendrosios kompetencijos teismai tiesiogiai vadovavosi  Konstitucijos nuostatomis. Tačiau „decentralizuotos“ konstitucinės kontrolės leistinumo klausimas nėra galutinai išspręstas Lenkijoje, be kita ko, pripažįstama daug su šiuo reiškiniu susijusių grėsmių ir abejonių (inter alia, grėsmė Konstitucijos nuostatų vienodam aiškinimui, teisinio tikrumo ir nuspėjamumo trūkumas). Taip pat svarbus nei teoretikų, nei praktikų neatsakytas klausimas, ar teismai gali vykdyti konstitucinę kontrolę tik išimtiniais atvejais (esant būtinybei užtikrinti valstybės egzistavimą), ar šią funkciją gali vykdyti nuolat, taip pat ar būtina įteisinti šią kontrolę keičiant Konstituciją ar kitus susijusius teisės aktus…

Aptarta Lenkijos situacija rodo, kad tiek teisės mokslo , tiek teismų praktikos dėka kaimyninėje valstybėje bandoma išsaugoti liberalios demokratinės valstybės pagrindus bei užtikrinti demokratijos atsparumą neliberalioms ir autokratinėms tendencijoms.

Straipsnį parengė Gdansko universiteto Teisės fakulteto dr. hab. A. Rytel-Warzocha, prof. UG, Balstogės universiteto Teisės fakulteto dr. hab. A. Jackiewicz, prof. UG, VU Teisės fakulteto asist. dr., advokatė Agnė Juškevičiūtė-Vilienė.

[1] Plačiau: R. Balicki, A. Juškevičiūtė-Vilienė, Teisingumo vykdymo iššūkiai Lenkijos Respublikoje: teismo nepriklausomumo principo įgyvendinimo problemos, Teisė 2021, Vol. 118, pp. 73–89.

[2] K. Loewenstein, Militant democracy and Fundamental Rights, The American Political Science Review, 1937 (31), Nr 3, pp. 417-432 ir Nr 4, s. 638-658; K. Loewenstein, Autocracy versus Democracy in Contemporary Europe, The American Political Science Review, 1935 (29), Nr 4, pp. 571-593 ir Nr 5, pp. 755-784; A. Bień-Kacała, A. Jackiewicz, Militant democracy – demokracja, która sama się broni (?), Państwo i Prawo 2017 nr 8, pp. 25-41.

[3] Plačiau: J. Trzciński, Normy kompetencyjnej nie można domniemywać. Glosa do uchwały Sądu Najwyższego, „Rzeczpospolita”, 5 December 2001; M. Wiącek, Pytanie prawne sądu do Trybunału Konstytucyjnego, Warszawa 2011 , p. 235; K. Kolasiński, Wpływ orzecznictwa Trybunału Konstytucyjnego na orzecznictwo sądowe, [in:] Księga XV-lecia, ed. F. Rymarz, A. Jankiewicz, Warszawa 2001, p. 150.

[4] Judgment of the Constitutional Tribunal of 7 April 1998 (I PKN 90/98); resolution of the Constitutional Tribunal of 4 July 2001 (III ZP 12/01); Judgment of the Constitutional Tribunal of 4 October 2000 (P 8/00).

[5] Judgments of the Supreme Court of 7 April 1994 (re. No. I PKN 90/98), 26 September 2000 (ref. No. III CKN 1089/00), 25 July 2003 (ref. No. V CK 47/02), 29 August 2001 (ref. No. III RN 189/00).

[6] Judgment of the Supreme Court of 16 April 2004 (I CK 291/03), resolution of the Civil Chamber of the Supreme Court of 24 November 2015 (II CSK 517/14).

[7] Plačiau: P. Mikuli, Doktryna konieczności jako uzasadnienie dla rozproszonej kontroli konstytucyjności ustaw w Polsce, „Gdańskie Studia Prawnicze” 2018, vol. XI.

[8] Koncewicz T.T., “Emergency Constitutional Review”: thinking the unthinkable? A Let-ter from America, “Verfassungsblog”, 26 marzec 2016 r., https://verfassungsblog.de/emergency-constitutional-review-thinking-the-unthinkable-a-letter-from-america.

[9] L. Garlicki, Sądy a Konstytucja Rzeczypospolitej Polskiej, „Przegląd Sądowy” July – August 2016, p.22.