LAT: ilgalaikis odontologijos paslaugų teikimas neturint licencijos yra pakankamas pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę
Vasario 7 d. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta baudžiamoji byla (Nr. 2K-20-1073/2023 ), kurioje E. A. G. nuteistas už tai, kad versliškai ėmėsi odontologijos praktikos, neturėdamas šiai veiklai reikalingos licencijos teikė gydytojo odontologo implantavimo ir kitas odontologijos paslaugas (BK 202 straipsnio 1 dalis). Taip pat E. A. G., būdamas odontologijos klinikos akcininkas ir jai vadovaudamas, jos naudai apgaule įgijo didelės – 24 645,13 Eur vertės svetimą Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetui priklausantį turtą (BK 182 straipsnio 2 dalis). Šioms veikoms realizuoti E. A. G. pacientų sveikatos istorijose padarė įrašus apie atliktas paslaugas, juos patvirtindamas svetimu, kito gydytojo vardiniu antspaudu, taip suklastojo tikrus dokumentus (BK 300 straipsnio 1 dalis).
E. A. G. kasaciniame skunde kėlė BK 202 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos atribojimo nuo administracinės atsakomybės klausimą, prašė panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus ir bylą jam nutraukti.
Išnagrinėjęs bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sutiko su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. A. G. neteisėtai vertėsi ūkine profesine veikla, ir nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas nustatytas faktines bylos aplinkybes pagrįstai pripažino atitinkančiomis ne administracinę, o baudžiamąją atsakomybę.
BK 202 straipsnis nustato atsakomybę už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla. Pagal pirmą šio straipsnio dalį baudžiamoji atsakomybė kyla už vertimąsi teisėta veikla, tik vienu įstatyme ar teismų praktikoje uždraustu būdu – neturint licencijos ar kitu neteisėtu būdu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad Lietuvoje galiojantys teisės aktai imperatyviai nustato, jog specialisto odontologo veiklos teisėtumui taikomas dvigubas reikalavimas – tiek pačiam, tiek jo veiklos įstaigai turėti reikiamas licencijas. Dėl to paslaugų teikimas, negavus licencijos verstis odontologo praktika, kuri būtina odontologijos paslaugų rinkoje norintiems veikti ūkio subjektams ir privatiems asmenims, pažeidžia nustatytą ekonomikos ir verslo tvarką ir sąžiningų rinkos dalyvių teises, net ir neatsižvelgiant į tai, kad veiklą neturėdamas licencijos vykdė privatus asmuo įmonėje, kuri turėjo reikiamas licencijas verstis odontologijos praktikomis. Šiuo atveju E. A. G. veiksmai – ilgalaikis (inkriminuota veikų už ketverius metus, suteikta paslaugų keliasdešimčiai asmenų) įstatymu įtvirtintų ir jam žinomų reikalavimų ignoravimas, versliškas (nuolat ir sistemingai teikdavo odontologijos paslaugas, reklamuodavo teikiamas procedūras, dirbdavo pagal sudarytą darbo grafiką, rūpindavosi užsakomų gaminių pristatymu) užsiėmimas veikla, kuriai keliami specialieji reikalavimai, šiuo atveju licencijos turėjimas, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo tiek asmens, tiek veikos pavojingumą, kuris peržengia administracinės atsakomybės ribas.
Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sistemiškai vertindamas E. A. G. padarytą sukčiavimo nusikaltimą visame jo veiklos kontekste, pažymėjo, kad kasatorius, siekdamas pelningos įmonės veiklos, kuriai yra svarbus ir teritorinės ligonių kasos pacientų pritraukimas, sąmoningai ignoruodamas savo kvalifikacijos neatitiktį nustatytai tvarkai, ėmėsi veiksmų odontologijos klinikos naudai. T. y., neturėdamas licencijos, atliko gydytojo odontologo paslaugas ir pacientų sveikatos istorijose padarė įrašus apie atliktas paslaugas, juos patvirtindamas svetimu kito gydytojo vardiniu antspaudu, po to šių dokumentų su tikrovės neatitinkančiais duomenimis pagrindu užpildė odontologijos klinikai suteiktų dantų protezavimo paslaugų asmens lėšomis ataskaitas ir jas pateikė Kauno teritorinei ligonių kasai (keli pacientai patys pateikė prašymus kompensuoti dantų protezavimo išlaidas). To pagrindu Kauno teritorinė ligonių kasa išmokėjo į odontologijos klinikos sąskaitą ir pacientų nurodytas sąskaitas 24 645,13 Eur svetimo PSDF priklausančio turto.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad žemesnės instancijos teismai pagrįstai šiuos E. A. G. veiksmus įvertino kaip esminę apgaulę, panaudotą tiek prieš pacientus, tiek ir prieš ligonių kasas, todėl nusprendė, kad žemesniųjų instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą ir nėra pagrindo jų sprendimų naikinti ar keisti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo informacija
