J. Bartkus. Dirbtinis intelektas prieš arbitrą: kaip įrodymų pašalinimas gali padidinti arbitrų paskyrimus?

Kodėl dirbtinis intelektas gali sumažinti arbitrų paskyrimus ateityje?

Vienas iš perspektyviausių ketvirtosios pramonės revoliucijos padarinių yra dirbtinio intelekto (DI) naudojimas ginčų sprendime. Pavyzdžiui, Kinijoje jau veikia skaitmeniniai teismai, kuriems pirmininkauja dirbtinio intelekto teisėjas. Tuo tarpu Estijoje kuriama technologija, leidžianti dirbtiniam intelektui spręsti ginčus, kurių suma neviršija 7 000 eurų[1]. Nors vis dar negalime aiškiai numatyti, kaip DI paveiks faktų nustatymo ir sprendimų priėmimo procesą tarptautiniame arbitraže, akivaizdu, kad DI įtaka šioje srityje toliau didės.

Didėjanti DI įtaka turėtų būti ne itin maloni žinia arbitrams. Juk arbitrai yra rinkos dalyviai, kurie stengiasi gauti kuo didesnę naudą. Arbitrai, veikiantys arbitražo paslaugų rinkoje, yra aiškiai suinteresuoti pakartotiniu paskyrimu būsimose arbitražo bylose. Tuo tarpu dėl DI poveikio sprendimų priėmimo procesui neišvengiamai gali sumažėti arbitrų paskyrimų skaičius, darbo krūvis ir galiausiai – užmokestis už arbitravimo paslaugas.

Šią nesmagią žinutę arbitrams patvirtina ir tai, kad arbitras daro įvairias kognityvines klaidas faktų nustatymo procese. Savo straipsnyje „AI v. Arbitrator: How can the Exclusion of Evidence Increase the Appointments of the Arbitrators?“ apžvelgiu dvi konkrečias kognityvines klaidas ir jų įtaką arbitražo procesui.

Pirma, patvirtinimo šališkumas, kuris pasireiškia sprendimų priėmėjų polinkiu tendencingai iškreipti informaciją, kad ji būtų palanki anksčiau susidarytai nuomonei ar įsitikinimams.

Šis šališkumas pakankamai dažnai pasireiškia ir arbitražo procese. Pavyzdžiui, Richard C. Waites ir James E. Lawrence straipsnyje „Psychological Dynamics in International Arbitration Advocacy“ daro šią išvadą: „Tipiškas arbitras pradinį bylos etapą baigia turėdamas galvoje vieną dominuojančią istoriją. Iš tikrųjų tyrėjai nustatė, kad nemaža dalis arbitrų iki įžanginės kalbos pabaigos (prieš susipažįstant su liudytojais ar kitais įrodymais) būna nusistatę aiškią poziciją. Tai reiškia, kad daugumai arbitrų įrodymų tyrimas arbitražo procese yra įrodymų filtravimo procesas, kuriuo siekiama patikrinti savo individualią hipotezę apie bylą – patvirtinti arba pakeisti savo pirminį įsivaizdavimą apie tai, kokia iš tikrųjų yra bylos istorija“[2].

Antra, įrėminimo šališkumas – sprendimų priėmėjas yra linkęs labiau tikėti aiškiu ir įtikinamu informacijos pateikimu nei pateiktos informacijos turiniu. Kitaip tariant, nuosekliai pateikta istorija, o ne istoriją patvirtinančių įrodymų turinys nulemia sprendimo priėmėjo įsitikinimą.

Šis šališkumas taip pat būdingas arbitražo procesui. Pavyzdžiui, E. Sussman pabrėžia šio šališkumo įtaką arbitrų sprendimų priėmimui ir pažymi: „Arbitrai sprendimo priėmimo metu turėtų izoliuoti faktus, kad atsitrauktų nuo įtakos, kurią jiems gali padaryti geriau įrėminta istorija“[3].

Ar šie du kognityviniai šališkumai būdingi ir DI? Atsakymas į šį klausimą gana paprastas – ne. Skirtingai nei žmonės, DI ateityje galės ir kai kuriais atvejais jau gali įvertinti visą pateiktą informaciją nešališkai, t. y. be patvirtinimo šališkumo ar įrėminimo šališkumo įtakos. Būtent šis aspektas suteiks DI didelį pranašumą arbitražo rinkoje prieš arbitrą.

Kaip galėtume užtikrinti kokybiškesnį įrodinėjimą ir taip padidinti arbitrų paskyrimus ateityje?  

Savo straipsnyje pateikiu detalius argumentus, pagrindžiančius, kad vienas iš būdų padidinti faktų nustatymo kokybę arbitražo procese yra griežtesnis įrodymų leistinumo taisyklių taikymas. Straipsnyje analizuoju vieną įrodymų leistinumo taisyklę, t. y. rašytinių liudytojų parodymų pašalinimą tuo atveju, kai liudytojas neatvyksta ir dėl tos priežasties nėra apklausiamas arbitražo posėdžio metu. Pastarosios taisyklės priežastis – neapklausus liudytojo, neįmanoma įvertinti rašytinių liudytojo parodymų patikimumo. Kitaip tariant, tokiu atveju liudytojas rašytiniuose parodymuose gali parašyti bet ką ir nei šalys, nei arbitražo teismas dažnus atveju negalės efektyviai patikrinti patikimumo.

Visgi, ši įrodymų leistinumo taisyklė yra taikoma pakankamai retai. Šiuo metu tiek teisės doktrina, tiek arbitražo teismų praktika laikosi pozicijos, kad neatvykusio į posėdį liudytojo rašytiniai parodymai neturėtų būti pašalinami iš bylos, o arbitražo teismas paprasčiausiai turėtų įvertinti rašytinius parodymus kitų bylos įrodymų kontekste.

Ši pozicija yra ydinga. Nepašalinus rašytinio liudytojo parodymo iš bylos, atsiranda didelė tiek patvirtinimo, tiek įrėminimo šališkumo rizika. Pavyzdžiui, arbitrai bus linkę pervertinti liudytojo rašytinius parodymus, jei jie atitinka arbitrų iš anksto susiformavusią, bet nebūtinai teisingą nuomonę apie bylos baigtį. Arbitrai taip pat bus linkę pervertinti rašytinius parodymus, jei rašytinius parodymus teikianti šalis sugebės pateikti šiuos įrodymus kartu su įtikinama, nuoseklia ir iliustratyvia bylos faktine istorija. Tokiais atvejais yra didelė tikimybė, kad arbitras savo sprendimą grįs ne istoriją sudarančių įrodymų turiniu, o informacijos pateikimo sklandumu.

Šių šališkumų rizika arbitražo procese yra dar didesnė dėl kelių priežasčių: (i) arbitrai dažniausiai yra teisininkai, o teisinis išsilavinimas nesuteikia žinių apie faktų vertinimą, t. y. žinių, kaip nustatyti įrodymų svarbą ar patikimumą; (ii) pagrindinis arbitro pasirinkimo kriterijus rinkoje nėra arbitro gebėjimas nustatyti faktus; (iii) arbitražo teisė paprastai leidžia arbitru paskirti asmenį, neturintį jokio teisinio išsilavinimo. Teisinis išsilavinimas, nors pats savaime ir nesuteikia praktinės faktų nustatymo patirties, bent jau supažindina asmenį su teismo proceso esme, įrodinėjimo taisyklėmis, kurios padeda suprasti ir tam tikrais atvejais išvengti įvairių įrodinėjimo klaidų.

Tuo tarpu visų šių problemų būtų įmanoma išvengti tuo atveju, jeigu arbitražo teismai nuspręstų griežčiau taikyti įrodymų leistinumo taisykles ir pašalinti, o ne vertinti rašytinius liudytojų parodymus. Būtent tokiu būdu arbitrai galėtų užtikrinti kokybiškesnį faktų nustatymą arbitražo proceso metu ir taip ateityje, bent jau šiuo aspektu, nenusileisti DI.

Tiesa, šis pasiūlymas neapsieina ir be kritikos. Moksliniame straipsnyje detaliau apžvelgiu du galimus kontrargumentus šiam pasiūlymui: (i) rizika pašalinti reikšmingus įrodymus, nes kai kuriais atvejais neapklausto liudytojo parodymas gali būti patikimas įrodymas ir (ii) arbitrų nesugebėjimas atsiriboti nuo neleistinos informacijos, kitaip tariant, net ir pašalinus įrodymą, įrodymas gali daryti įtaką arbitražo byloje. Nepaisant to, straipsnyje pateikiu kelis aspektus, kurie leidžia teigti, kad šie kontrargumentai nepaneigia poreikio griežčiau taikyti įrodymų leistinumo taisykles.

Jurgis Bartkus yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto ir Gento universiteto Teisės ir kriminologijos fakulteto doktorantas

Informacija parengta žurnale Access to Justice in Eastern Europe (AJEE) (2023 1(18) publikuoto straipsnio „AI v. Arbitrator: How can the Exclusion of Evidence Increase the Appointments of the Arbitrators?“ DOI:  https://doi.org/10.33327/AJEE-18-6.1-a000114 pagrindu.

[1] Kasap GH, ‘Can Artificial Intelligence (“AI”) Replace Human Arbitrators? Technological Concerns and Legal Implications’ (2021) 2 Journal of Dispute Resolution, p. 1.

[2] Waites RC and Lawrence JE, ‘Psychological Dynamics in International Arbitration Advocacy’ in Bishop RD and Kehoe EG (eds), The Art of Advocacy in International Arbitration (2nd ed, JurisNet LLC 2010) ch 4, p. 109.

[3] Sussman E, ‘Biases and Heuristics in Arbitrator Decision-Making: Reflections on How to Counteract or Play to Them’ in Cole T (ed), The Roles of Psychology in International Arbitration (Kluwer Law International 2017) ch 3, p. 57.