M. Povilanskas. Penkti metai po teismų reformos: (ne) įgyvendinti tikslai

2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2016 m. birželio 23 d. Nr. XII-2475 Lietuvos Respublikos teismų įstatymo Nr. I-480 12, 14, 28, 34, 36, 41, 45, 55-1, 56, 63, 65, 70, 80, 101, 107, 114, 120 straipsnių, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 114-1 straipsniu įstatymas, kuriuo, be kita ko, buvo reorganizuoti (sujungti) apylinkių ir apygardų administraciniai teismai. Paprastai tariant, buvo įgyvendinta Lietuvos Respublikos teismų reforma: iki tol veikę 49 apylinkių teismai buvo sujungti į 12 apylinkių teismų, o Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apygardų administraciniai teismai – į vieną Regionų apygardos administracinį teismą.

Teismų reforma buvo siekiama gražių ir kilnių tikslų tiek teisingumo vykdymo procese, tiek vykdant teismų administravimą. Teismingumo vykdymo procesas, kitaip nei teismų administravimas, nėra tik teismų vidinis rūpestis, todėl šiame komentare pasidalinsiu savo įžvalgomis ir pastebėjimais, būtent apie reformos įtaką teisingumo vykdomo procesui.  

Įgyvendinant teismų reforma buvo tikimasi, kad apylinkių bei apygardų administracinių teismų sustambinimas sudarys sąlygas: 1) suvienodinti teisėjų darbo krūvius; 2) sukurti prielaidas teisėjams specializuotis pagal tam tikras bylų kategorijas, teisės šakas, pošakius ar institutus. Sutikime, optimalus teisėjo darbo krūvio nustatymas, darbo krūvių suvienodinimas, kaip ir teisėjų specializacijų nustatymas, yra tie veiksniai, kurie teigiamai veikia teisingumo vykdymo kokybę ir operatyvumą, tačiau, mano vertinimu, keturi metai po reformos parodė, kad aptariami tikslai pasiekti nebuvo. Teisėjų specializacijos apylinkių teismuose nustatytos nebuvo, teisėjų darbo krūviai ženkliai skiriasi iki šiol. Nacionalinės teismų administracijos duomenis didžiausias darbo krūvis 2022 metų I pusmetį buvo Telšių apylinkės teisme – 35,66. Tuo tarpu mažiausią darbo krūvį tuo pačiu laikotarpiu turėjo Utenos apylinkės teisme dirbantys teisėjai – 24,89. Skirtumas daugiau nei akivaizdus. Po reformos įgyvendinimo praėjo lygiai keturi metai, tačiau teisėjų specializaciją visiems teisėjams nustatyta tik Kauno apylinkės teisme. Kituose apylinkės teismuose teisėjai iki šiol nagrinėja visų kategorijų bylas, arba specializacija nustatyta tik didžiausiuose to teismo rūmuose dirbantiems teisėjams. Šiuos du aspektus aš išskirčiau kaip neįgyvendintus teismų reformos tikslus.

Ieškant atsakymų, kodėl teismų reforma, teisėjų specializacijų nustatymo ir darbo krūvio lyginimo aspektais, iš esmės liko „ant popieriaus“, peršasi kelios išvados:

• Pirma. Net įgyvendinus reformą Lietuvoje liko apylinkių teismo rūmų, kuriuose nustatyti trys, o realiai dirba du, o kai kuriais laikotarpiais, tik vienas teisėjas. Kaip žinia, bylų skirstymo skaidrumo principas reikalauja, kad byla būtų skiriama atsitiktine tvarka teisėją parenkant iš ne mažiau kaip dviejų teisėjų. Taigi, per ne lyg mažas teisėjų etatų skaičius konkrečiuose teismo rūmuose, objektyviai nesudarė sąlygų teisėjams specializuotis.
• Antra. Iki šiol, kaip ir per visus keturis metus nuo reformos įgyvendinimo pradžios, apylinkių teismuose niekaip neužpildomi laisvi teisėjų etatai. Net ir esant pakankamam  skaičiui teisėjų etatų atskiruose apylinkės teismo rūmuose, tačiau jų neužpildant, dėl realiai dirbančių teisėjų stygiaus, objektyviai nėra galimybės nustatyti teisėjams specializacijų.   
• Trečia. Reformą įgyvendinantys subjektai, siekdami užtikrinti asmenų teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, neįvertino šios teisės užtikrinimo galimybių alternatyviais būdais. Turiu omenyje, kad nebūtinai kiekviename miestelyje fiziškai turi būti teismo rūmai, jog asmeniui būtų garantuojama teisę į teisminę gynybą.  Lietuvoje yra gražių pavyzdžių, kuomet asmens teisė kreiptis į teismą yra/buvo įgyvendinama išvažiuojamųjų posėdžių dėka. Kodėl šiais pavyzdžiais nepasinaudojus, jų taikymo praktikos neišplėtus, ir tokiu būdu nesudarius teisėjams galimybių specializuotis?

Taigi, tam, kad teismų reforma, teisėjų specializacijų nustatymo ir darbo krūvio lyginimo aspektais, nesibaigtų tik „iškabų prie teismo durų pakeitimu“, būtina imtis drąsesnių sprendimų ir iš naujo įvertinus demografinius šalies rodiklius, esamą bei tikėtiną teisėjų darbo krūvį, nustatyti optimalų teisėjų etatų skaičių konkrečiuose teismuose, spręsti klausimą dėl mažiausių teismo rūmų uždarymo ir, žinoma, imtis priemonių, kad laisvi teisėjų etatai būtų užpildyti per kuo trumpiausius terminus.

Nors anksčiau pateiktos įžvalgos gali sudaryti įspūdį, kad „reforma vyko tik dėl reformos“, tačiau labai svarbu pažymėti, kad per tuos keturis metus įvykusios krizės, ypatingai masinis migrantų antplūdis, parodė, kad idėja stambinti teismus yra pažangi, leidžianti teismams operatyviai reaguoti į drastiškai padidėjusį bylų skaičių. Šiandien sunkiai įsivaizduoju, kaip neįgyvendinus reformos būtų sprendžiamas klausimas dėl migrantų bylų paskirstymo tarp atskirų apylinkės teismų nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų teismingumo taisyklių.

Taigi, pirmieji keturi metai po teismų reformos parodė, kad teismų stambinimas yra pažangi idėja, galinti suvienodinti teisėjų darbo krūvius ir pagaliau leisti teisėjams specializuotis, tik jos įgyvendinimui reikalingi drąsesni, gal būt iš pirmo žvilgsnio ir nevisai populiarūs, sprendimai.

Mindaugas Povilanskas yra Vilniaus apygardos teismo teisėjas