V.A. Vaičaitis. Apie teismų nepriklausomumą Teismų dienos proga

Gruodžio 15 dieną jau penktą kartą mūsų šalyje paminėjome Lietuvos teismų dieną. Šios dienos proga buvo užsiminta apie teismų svarba demokratinėje valstybėje ir jų nepriklausomumą, bet ši tema taip ir liko neišplėtota nei šventiniuose sveikinimuose teismų bendruomenei, nei įvairiuose Konstitucijos 30-mečio jubiliejui skirtuose renginiuose. Lietuvos teismų dienos proga pareigūnų pasisakymuose girdėjome, kad teisėjų ir kitų teismo sistemos darbuotojų atlyginimai bei darbo krūvio netolygumai lieka viena svarbiausių problemų, galinčių trukdyti teismams vykdyti teisingumą. Visgi, kadangi šių sveikinimų metu nebuvo į teismų sistemą pažvelgta plačiau, iškeliant konkrečius jos tobulinimo klausimus, pamėginsiu šia proga atkreipti dėmesį į kai kuriuos probleminius aspektus.

Teismų sistemos reforma po 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo

Taigi, teismai ir teisėjai mūsų valstybėje pagal 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją jau veikia daugiau nei trisdešimt metų. Prieš tris dešimtmečius teisėjams nebuvo lengva prisitaikyti prie visai naujų demokratinės valstybės sąlygų, kai sovietiniuose teismuose dirbusiems teisėjams reikėjo pradėti veikti visuomenėje, siekiančioje tapti teisine demokratine valstybe, kur realiai turi būti garantuotos žmogaus teisės ir kur baudžiamajame procese ne prokuroras, o būtent teisėjas vaidina pagrindinį vaidmenį, o civilinis procesas remiasi tikru, o ne parodomuoju rungtyniškumo procesu. Visgi, nežiūrint į tai, kad Lietuvos teismų sistemoje prieš tris dešimtmečius neįvyko liustracijos proceso, tačiau teisėjai čia pakankamai gerai perėmė demokratinės valstybės principus.

Mano manymu, šiuo metu teismų ir teisėjų nepriklausomumo principo užtikrinimas vis dar lieka svarbiausias Lietuvos teismų sistemos tinkamo funkcionavimo klausimas. Beje, būtent su teismų nepriklausomumo principo garantavimu ir buvo susijusios esminės teismų reformos nuostatos per paskutinį trisdešimtmetį, kurias čia galima trumpai įvardinti taip: trijų instancijų ir keturių grandžių bendrosios kompetencijos teismų sistemos sukūrimas; administracinių teismų įkūrimas; Teisėjų tarybos, o vėliau – ir kitų teismų savivaldos institucijų, sudarymas; Teisingumo ministerijos eliminavimas iš teismų administravimo bei Nacionalinės teismų administracijos sukūrimas ir, aišku, Konstitucinio Teismo, kaip specialios teisminės konstitucinės priežiūros institucijos, sukūrimas, kas turbūt padarė didžiausią įtaką teismų sistemos reformavimui(si) Lietuvoje. Per šį laiką teisėjai teismuose turėjo sukurti visai kitokią darbo atmosferą, kurioje teismo pirmininkas nėra kito teisėjo „viršininkas“; teisėjai turėjo prisitaikyti prie darbo su kompiuteriu, o vėliau ir prie e-bylos, LITEKO bei kitų informacinių technologijų atėjimo į teisingumo vykdymo procesą. Visgi, dabar vykstantis teismo proceso (nemaža dalimi) perkėlimas į nuotolį, negalėtų būti sveikintinas reiškinys, nes, mano manymu, tai iškreipia tiek proceso rungtyniškumą, tiek ir betarpiškumą, kuris toks svarbus vykdant teisingumą.

Taigi, mąstant apie šiandieninį Lietuvos teismų nepriklausomumo principą, į galvą ateina ne tik teisėjų atlyginimų ir krūvių klausimai (kurie, be abejonės, yra svarbūs), bet ir tai, ar neatėjo laikas keisti kai kurių teismų organizavimo ir savivaldos aspektų. Pavyzdžiui, galima kelti klausimą, ar šiuo metu Teismų įstatyme nustatytas net septyniolikos Teisėjų tarybos narių skaičius yra tinkamas efektyviam šios teisėjų savivaldos institucijos darbui ir – kaip galima būtų tobulinti šiuo metu kitas teismų savivaldos formas (pvz., teisėjų vertinimo sistemą ir kt.)? Kitas klausimas čia galėtų kilti dėl to, ar visiškas Teisingumo ministerijos eliminavimas iš teismų administravimo sistemos pateisina šios ministerijos pavadinimą? Čia galima tik paminėti tam tikrą paradoksą, jog teismai modernioje Lietuvos valstybėje buvo įsteigti 1918 m. gruodžio 15 dienos būtent teisingumo ministro įsakymu. Trečias klausimas diskusijai galėtų kilti dėl to, ar nereikėtų apsvarstyti administracinių teismų inkorporavimo į bendrosios kompetencijos teismų sistemą klausimo (su specialiu Administracinių bylų skyriumi Aukščiausiame Teisme), kas labiau atitiktų Konstitucijos 112 str. 4 dalies nuostatą, kad specializuotų teismų teisėjus į pareigas vienasmeniškai skiria Respublikos Prezidentas? Pagaliau reikėtų įvertinti ir prieš penkerius metus įvykdytos vadinamosios „teritorinės“ teismų reformos efektyvumą, kai (dėl krūvio sureguliavimo ir efektyvumo) apylinkės teismai buvo apjungti į didesnius vienetus, vadinamus „teismo rūmais“, jau nekalbant dėl tokių pavadinimų atitikimo Konstitucijos 111 straipsnyje išvardintiems teismams klausimo.

Klausimai, susiję su aukščiausiųjų teismų teisėjų skyrimais

Pagaliau, teismų nepriklausomumo kontekste reikėtų paminėti ir teisėjų paskyrimų į valstybės aukščiausius teismus klausimą, kuris Lietuvoje darosi vis labiau politizuotas, o tai kelia didelį rūpestį tiek minėto principo, tiek ir demokratinės teisinės valstybės funkcionavimui apskritai. Čia turiu omenyje paskutinių kelerių metų praktiką, skiriant Aukščiausiojo ir Konstitucinio Teismo teisėjus. Kaip žinia, šiuo metu nėra pilnai suformuotas Aukščiausiojo Teismo teisėjų korpusas ir daugiau, kaip trejus metus nėra paskirtas Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, kuris, be kita ko, pagal Konstituciją turi pareigą siūlyti kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus, todėl visuomet gali kilti klausimų dėl konstitucingumo tokios praktikos, kai šiuos kandidatus Seimui teikia šio teismo teisėjas, laikinai einantis pirmininko pareigas. Toks klausimas gali kilti todėl, kad pagal Konstituciją Aukščiausiojo Teismo pirmininko kandidatūros paskyrime turi dalyvauti tiek Seimas, tiek ir Respublikos Prezidentas, tuo tarpu pagal Teismų įstatymą, kai nėra paskirtas Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, jo pareigas laikinai eina didesnį teisėjo darbo stažą šiame teisme turintis skyriaus pirmininkas. Be to, pastaruoju metu, vykdant Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimo procedūras, iškilo klausimas ir dėl galimybės kai kurioms valstybės institucijoms (kurios pagal Konstituciją nedalyvauja šiame procese) riboti Seimo ir Prezidento kompetenciją, skiriant Aukščiausiojo Teismo teisėją.

Dar daugiau problemų prieš kelerius metus kilo, skiriant Konstitucinio Teismo teisėjus, kai Seimui laiku nepaskyrus trijų naujų teisėjų, iškilo keletas konstitucinių klausimų, kurie iki šiol nėra išspręsti. Pirmas klausimas tuo metu kilo dėl to, kokiam laikotarpiui turėtų būti skiriami „pavėluotos“ rotacijos Konstitucinio Teismo teisėjai: jei devyneriems, tai atitinkamai reikėtų keisti Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą, siejančią teisėjų paskyrimus su kovo mėnesiu, o jei trumpesniam laikui (taip prisitaikant prie šio įstatymo nuostatų), tokiu atveju būtų pažeista Konstitucijos 103 straipsnio nuostata, kad teisėjai skiriami tik devyneriems metams. Turbūt niekam neturėtų kilti klausimas, kad šiuo atveju ne Konstitucija turi „prisitaikyti“ prie įstatymo, o atvirkščiai. Antras šios krizės metu iškilęs klausimas buvo apie tai, kaip turi elgtis Konstitucinio Teismo teisėjas, jei pasibaigus jo devynerių metų įgaliojimo laikui, Seimas laiku neįvykdytų teisėjų rotacijos? Konstitucinio Teismo įstatymas teigia, jog „nustatytu laiku nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigęs teisėjas tol, kol bus paskirtas ir prisieks naujas teisėjas“. Tuo tarpu Konstitucijos 108 straipsnyje teigiama, jog pasibaigus Konstitucinio Teismo teisėjo devynerių metų kadencijai, „Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta“. Žinant faktą, kad trys Konstitucinio Teismo teisėjai, kurių įgaliojimai baigėsi („nutrūko“) 2020 m. kovo mėnesį, neatsistatydino ir toliau ėjo pareigas, remiantis minėtu įstatymą, galima klausti, ar tokia įstatymo nuostata (ir praktika) neprieštarauja Konstitucijai? Trečias su tuo susijęs klausimas buvo dėl to, ar Konstitucinio Teismo teisėjai, neatsistatydinę, pasibaigus jų įgaliojimo laikui, turi teisę dalyvauti nagrinėjant konstitucinės justicijos bylas ir balsuoti, priimant dėl jų sprendimus? Ketvirtas klausimas buvo diskutuojamas iš karto po to, kai 2020 metais Seimas atmetė visus tris Prezidento bei Seimo ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkų pasiūlytus kandidatus, t. y. buvo keliamas klausimas, ar nereikėtų į Konstitucinio Teismo įstatymą įrašyti nuostatos, kad pareigūnai, turintys teisę teikti Seimui kandidatus, pateiktų ne po vieną, o po keletą kandidatų, kas galimai būtų galėję padėti išvengti buvusios situacijos, be to, tokia nuostata labiau atitiktų Konstitucijos 103 straipsnio nuostatą, kad „po tris kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas“. Pagaliau, penktas klausimas, kilo dėl to, ar Respublikos Prezidentas (ar kitas Konstitucinio Teismo teisėjo kandidatūrą teikiantis pareigūnas) nepažeidus Konstitucijos, galėtų atidėti teisėjo kandidatūros teikimą iki kitų Seimo rinkimų, taip tikintis, kad kitos sudėties Seimas galbūt patvirtins atmestą jo pasiūlytą kandidatą? Aišku, čia paminėjau nevisus probleminius klausimus, susijusius su aukščiausiųjų teismų teisėjų paskyrimu, tačiau visi jie vienaip ar kitaip susiję su teismų ir teisėjų nepriklausomumo principo garantavimu.

Apibendrinant šią trumpą teismų sistemos funkcionavimo Lietuvoje patirties apžvalgą, reikia pastebėti, jog teismų nepriklausomumo įgyvendinimui Lietuvoje būtina skirti daugiau dėmesio, todėl teismų organizavimo, jų savivaldos ir aukščiausiųjų teisėjų skyrimo problemas būtina detaliai išanalizuoti (galbūt net sudarius darbo grupę) ir pasiūlyti jų sprendimo teisėkūrinius variantus, nes palikus viską savieigai, ateityje šios problemos gali tik padidėti, o taip dar labiau nukentėtų teismų nepriklausomumo nuo vykdomosios ir legislatyvinės valdžios principas. Beje, teismų nepriklausomumo klausimas nauju kampu iškilo pastarųjų dviejų metų metu, kai valstybėje galiojant specialiam teisiniam rėžimui, teisėjams (aišku, ne tik Lietuvoje) kai kuriose bylose buvo suku nepasiduoti vykdomosios valdžios bei žiniasklaidos spaudimui. Visgi, nežiūrint į čia iškeltus probleminius klausimus, tikiuosi, kad į jų sprendimų būtinybę bus atsižvelgta, be to, greitu metu bus pilnai suformuotas Aukščiausias Teismas su pirmininku priešakyje, o Konstitucinio Teismo teisėjų paskyrimai ateinančiais metais Seime vyks sklandžiai ir laiku.

Čia galima rasti autoriaus mokslinį straipsnį apie teisminės valdžios konstitucinę sampratą Lietuvoje ir Lenkijoje: https://www.tf.vu.lt/wp-content/uploads/2016/12/Vaidotas-A.-Vaicaitis.-Teismines-valdzios-konstitucine-santvarka-Lietuvoje-ir-Lenkijoje.pdf

Vaidotas A. Vaičaitis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas