ESTT: kolektyvinėje sutartyje, kurioje laikiniesiems darbuotojams numatytas mažesnis darbo užmokestis nei tiesiogiai įdarbintiems darbuotojams, turi būti numatyti kompensaciniai privalumai
Nuo 2017 m. sausio iki balandžio mėn. laikinojo įdarbinimo įmonė TimePartner Personalmanagement GmbH pagal terminuotą darbo sutartį įdarbino CM kaip laikinąją darbuotoją. Paskyrimo laikotarpiu CM buvo pavesta komplektuoti užsakymus mažmeninės prekybos sektoriuje veikiančioje įmonėje laikinojo darbo naudotojoje. Už šį darbą ji gavo 9,23 eurų bruto valandinį atlygį pagal kolektyvinę sutartį, taikomą laikiniesiems darbuotojams, sudarytą tarp dviejų profesinių sąjungų, kurioms atitinkamai priklausė TimePartner Personalmanagement GmbH ir CM. Šia kolektyvine sutartimi nukrypstama nuo Vokietijos teisėje pripažinto vienodo požiūrio principo, nes joje nustatytas laikinųjų darbuotojų darbo užmokestis yra mažesnis nei tas, kurį gauna įmonės naudotojos darbuotojai pagal Bavarijos žemės (Vokietija) mažmeninės prekybos sektoriaus darbuotojų kolektyvinės sutarties sąlygas, t. y. 13,64 EUR bruto valandinį atlygį.
CM kreipėsi į Arbeitsgericht Würzburg (Viurcburgo darbo teismas, Vokietija) dėl 1 296,72 EUR kompensacijos, atitinkančios darbo užmokesčio, mokamo laikiniesiems darbuotojams ir tiesiogiai įmonės laikinojo darbo naudotojos įdarbintiems panašiems darbuotojams, skirtumą. Šiuo klausimu ji nurodė, kad buvo pažeistas vienodo požiūrio į laikinuosius darbuotojus principas, įtvirtintas Direktyvos 2008/104 5 straipsnyje. Atmetus šį ieškinį pirmojoje instancijoje, taip pat jos apeliacinį skundą, CM pateikė kasacinį skundą Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija), o šis kreipėsi į Teisingumo Teismą su penkias prejudiciniais klausimais dėl šios nuostatos išaiškinimo.
Teisingumo Teismas apibrėžė sąlygas, kurias turi atitikti socialinių partnerių sudaryta kolektyvinė sutartis, kad būtų galima nukrypti nuo vienodo požiūrio į laikinuosius darbuotojus principo pagal Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 5 dalį. Jis paaiškino sąvokos „bendros laikinųjų darbuotojų apsaugos sąlygos“, kurias pagal šią nuostatą turi užtikrinti kolektyvinės sutartys, apimtį ir pateikė kriterijus, leidžiančius įvertinti, ar šios bendros apsaugos sąlygos iš tikrųjų buvo užtikrintos. Teisingumo Teismas taip pat padarė išvadą, kad turi būti galima atlikti tokių kolektyvinių sutarčių veiksmingą teisminę kontrolę.
Priminęs dvejopą Direktyvos 2008/104 tikslą užtikrinti laikinųjų darbuotojų apsaugą ir paisyti darbo rinkų įvairovės, Teisingumo Teismas patikslino, kad pagal šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalį nereikalaujama, kad dėl joje daromos nuorodos į sąvoką „bendros laikinųjų darbuotojų apsaugos sąlygos“ būtų atsižvelgta į laikinųjų darbuotojų apsaugos lygį, kuris didesnis nei tas, kuris apskritai nustatytas darbuotojams pagal nacionalinę teisę ir Sąjungos teisę dėl pagrindinių darbo ir įdarbinimo sąlygų. Vis dėlto, kai socialiniai partneriai kolektyvinėje sutartyje leidžia numatyti skirtingą požiūrį į pagrindines darbo ir įdarbinimo sąlygas, kuris nepalankus laikiniesiems darbuotojams, siekiant užtikrinti bendrą atitinkamų laikinųjų darbuotojų apsaugą, šioje kolektyvinėje sutartyje jiems turi būti suteikiama su pagrindinėmis darbo ir įdarbinimo sąlygomis susijusių privalumų, kurie kompensuotų skirtingą požiūrį į juos. Bendra laikinųjų darbuotojų apsauga neišvengiamai sumažėtų, jei tokia sutartis šių darbuotojų atžvilgiu apsiribotų viena ar keliomis iš šių pagrindinių sąlygų.
Be to, Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 3 dalyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata įpareigoja vertinant, ar paisoma pareigos užtikrinti bendros laikinųjų darbuotojų apsaugos sąlygas, konkrečiai palyginti pagrindines darbo ir įdarbinimo sąlygas, taikomos tiesiogiai įmonės laikinojo darbo naudotojos įdarbintiems darbuotojams, su tomis, kurios taikomos laikiniesiems darbuotojams, kad būtų galima nustatyti, ar suteikti kompensaciniai privalumai, susiję su šiomis pagrindinėmis sąlygomis, leidžia atsverti patiriamo skirtingo požiūrio poveikį.
Siekiant įvykdyti šią pareigą užtikrinti bendros laikinųjų darbuotojų apsaugos sąlygas nereikia, kad atitinkamas laikinasis darbuotojas su laikinojo įdarbinimo įmone būtų sudaręs neterminuotą darbo sutartį, nes pagal Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 3 dalį leidžiama nukrypti nuo vienodo požiūrio principo bet kurio laikinojo darbuotojo atžvilgiu, nedarant skirtumo pagal tai, ar jo darbo sutartis su laikinojo įdarbinimo įmone yra terminuota, ar ne. Be to, siekiant įvykdyti šią pareigą nereikia, kad valstybės narės išsamiai nustatytų reikalavimus ir kriterijus, kuriuos turi atitikti kolektyvinės sutartys. Nors socialiniai partneriai turi didelę diskreciją derėdamiesi dėl kolektyvinių sutarčių ir jas sudarydami, vis dėlto jie turi veikti laikydamiesi Sąjungos teisės apskritai ir konkrečiai Direktyvos 2008/104.
Taigi, nors Direktyvos 2008/104 nuostatomis valstybės narės neįpareigojamos priimti konkrečių teisės aktų, kuriais siekiama užtikrinti bendros laikinųjų darbuotojų apsaugos sąlygas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalį, valstybės narės, įskaitant teismus, turi užtikrinti, kad kolektyvinės sutartys, pagal kurias leidžiama taikyti skirtingą požiūrį į pagrindines darbo ir įdarbinimo sąlygas, visų pirma užtikrintų bendros laikinųjų darbuotojų apsaugos sąlygas. Taigi turi būti galima atlikti veiksmingą kolektyvinių sutarčių teisminę kontrolę, siekiant patikrinti, ar socialiniai partneriai paiso savo pareigos užtikrinti šias bendros apsaugos sąlygas.
ES Teisingumo Teismo informacija
