Naujausios LAT nutartys: nuo viešųjų pirkimų iki rūšinio teismingumo svarbos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje dėl ūkio subjekto viešojo pirkimo konkurse pateikto pasiūlymo klaidų šalinimo konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškovės reikalavimus dėl jos paraiškos atmetimo tiek dėl to, kad viešojo pirkimo sąlygose neva nebuvo detalizuotas tinkamo sutarties įvykdymo sąlygos turinys, tiek dėl to, kad ieškovė tinkamai pasinaudojo teise patikslinti savo pasiūlymą. Sąvoka „tinkamai įvykdyta sutartis“ yra pakankamai aiški, jos nereikėjo papildomai detalizuoti, todėl dėl tariamo jos neaiškumo tiekėjams neturėtų būti suteikiama teisė pataisyti savo pasiūlymų trūkumus.  Sutarties netinkamas įvykdymas laikytinas universalia ir bendrai taikoma koncepcija, apimančia bet kokio pobūdžio sutarties neįvykdymo atvejus. Perkančioji organizacija viešojo pirkimo sąlygose atskirai nesusiaurino tinkamai įvykdytos sutarties sąvokos, todėl jai taikytina kaip įmanoma platesnė prasmė. Tiekėjo patikimumas ir pajėgumas nesuderinami su anksčiau sudarytoje sutartyje įtvirtintų prievolių įvykdymo terminų pažeidimu, nepriklausomai nuo tokio pažeidimo pobūdžio, o tiekėjas, kuris savo patikimumą ir pajėgumą grindžia praeityje pavėluotai įvykdyta sutartimi, neįrodo naujo sandorio sėkmingo įvykdymo perspektyvų.

Apeliacinės instancijos teismas formaliai aiškino šalių susirašinėjimą tuo aspektu, jog pernelyg didelę reikšmę suteikė aplinkybei, kad ieškovė perkančiajai organizacijai savo kvalifikacijos duomenis tikslino vienu raštu, t. y. vieną kartą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė savo atsakyme ne tik pateikė prašomus duomenis, bet ir savo iniciatyva nurodė kokybiškai naujus, laikytina, jog ieškovė informaciją apie savo pajėgumą tikslino ne vieną kartą ir ne tik dėl pasiūlyme nurodytų duomenų. Vienintelė aplinkybė, kad ieškovė tame pačiame rašte ir neprašyta preventyviai nurodė papildomus duomenis, nesudaro pagrindo prieiti prie kitokios išvados, nes priešingu atveju pirmenybė būtų teikiama ne turiniui, o formai.

_____

Nutartyje dėl sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už teikiant sveikatos priežiūros paslaugas kaltais darbuotojų veiksmais padarytą žalą sąlygų priminta, kad sveikatos priežiūros srityje tikslių kriterijų, reikalavimų arba veiksmų standarto, kuriuo gydytojas turėtų vadovautis kiekvienoje konkrečioje situacijoje, teisės aktai paprastai nenustato ir negali nustatyti, o reikalauja suteikti tinkamo rūpestingumo laipsnio paslaugas, atitinkančias gydytojo profesijos reikalavimus. Teisės aktai negali tiksliai sureguliuoti visų gydytojo veiksmų pirmiausia dėl to, kad situacijų, kuriomis gydytojas veikia, konkrečių pacientų ypatumai, galima ligos perspektyva ir pan. aplinkybės yra skirtingos, todėl neįmanoma sukurti bendro gydytojo elgesio modelio, tinkamo visais atvejais. Kuo siauresnė ir labiau specializuota yra profesionalo veiklos sritis, tuo aukštesni jam keliami reikalavimai; iš gydytojo, kuris yra tam tikros srities specialistas, reikalaujama ne tik atitikti protingo, patyrusio ir sąžiningo gydytojo standartą, bet ir atitikti būtent tos specialybės protingo, patyrusio ir sąžiningo gydytojo standartą. Įrodinėjimo procesui ginčuose dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo taikomi bendrieji CPK įtvirtinti reikalavimai. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą vadovaudamasis išimtinai tik ieškovo ir kardiologės bendro pobūdžio paaiškinimais ir nemotyvuotai atmesdamas kitus byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. 

______

Nutartyje dėl privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo vykdymo termino ir baudos už nurodymo nevykdymą skyrimo išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad iš oficialiosios konstitucinės doktrinos nuosekliai išplaukia, kad konstitucinė maksima, pagal kurią tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, taikytina ir sprendžiant bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų praktikos suderinamumo problemą. Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų neatitiktų tokia situacija, kai bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai tokius pat (analogiškus) teisinius ginčus spręstų skirtingai. Bendrosios ir specialiosios kompetencijos teismų jurisdikcijos atskyrimo (rūšinio teismingumo) principas nėra absoliutus – taikant vyraujančio teisinio santykio doktriną tas pats teisinis ginčas vienu atveju gali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos, kitu atveju – administracinio teismo, todėl iškyla bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų praktikos suderinamumo poreikis.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021 pateiktas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatų dėl privalomojo nurodymo taikymo jį apskundus teismui aiškinimas neatitinka susiformavusios administracinių teismų praktikos tuo pačiu klausimu, šis išsiskyrimas teismų praktikoje nėra objektyviai pagrįstas, neatitinka konstitucinės maksimos, kad tokios pačios bylos turi būti sprendžiamos analogiškai, todėl pradėtas formuoti bendrosios kompetencijos teismų precedentas keistinas. Teisėjų kolegija išaiškino, kad Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo apskundus teismui jo galiojimas ir taikymas savaime nėra sustabdomas; bylą nagrinėjantis teismas turi teisę sustabdyti apskųsto privalomojo nurodymo galiojimą, taikydamas CPK laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Jeigu teismas sustabdo privalomojo nurodymo galiojimą, sustabdomas ir jame nurodyto įvykdymo termino skaičiavimas; įsiteisėjus teismo sprendimui nepanaikinti privalomojo nurodymo, jo įvykdymo termino skaičiavimas tęsiamas toliau. Jeigu privalomojo nurodymo galiojimas nesustabdomas taikant laikinąsias apsaugos priemones, jo savanoriško vykdymo terminas laikomas pasibaigusiu po teismo sprendimo nepanaikinti privalomojo nurodymo įsiteisėjimo arba kai sueina teismo nustatyti papildomi privalomojo nurodymo įvykdymo terminai ar įsiteisėja teismo sprendimas nepratęsti privalomojo nurodymo termino.

Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad tuo atveju, kai neįvykdomas privalomasis nurodymas dėl savavališkos statybos padarinių ir antstolis kreipiasi į teismą dėl privalomojo nurodymo nevykdymo padarinių taikymo, CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta bauda gali būti skiriama už kiekvieną uždelstą po antstolio raginime nustatyto termino pabaigos dieną.

_____

Nutartyje dėl teisės normų, reglamentuojančių paimto visuomenės poreikiams turto savininko teises reikalauti palūkanų už laiku nesumokėtos kompensacijos dalį, pabrėžta, kad savivaldybė tinkamai nevykdė pareigos teisingai, visiškai ir greitai atlyginti ieškovei už paimamą visuomenės poreikiams turtą, teismo sprendimo nustatytas ieškovei atlyginimo už paimtą visuomenės poreikiams žemę dydis neapėmė galimų tokio turto savininko nuostolių, patirtų dėl užsitęsusio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams proceso nustatant teisingą kompensaciją ir ją išmokant, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovės teisę reikalauti palūkanų nuo laiku nesumokėtos kompensacijos dalies. Nagrinėjamoje byloje teismai pagrįstai CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytų palūkanų skaičiavimo pradžios momentą siejo su Vilniaus apygardos teismo nutarties leisti registruoti turtą valstybės vardu įsiteisėjimo diena.

_____

Nutartyje dėl statytojo sąvokos, nuosavybės teisės įgijimo pagaminant naują daiktą išplėstinė teisėjų kolegija pasisakė, kad CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra siejamas su naujo daikto pagaminimu, o ne jo pagerinimu ir ši teisės norma neturi būti aiškinama plačiai. Todėl CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas pastačius daiktą negali būti aiškinamas kaip suteikiantis nuosavybės teisę į svetimą daiktą, kai kitas asmuo, naudodamasis juo, tą daiktą pagerina (pavyzdžiui, suremontuoja, atstato) nesant daikto savininko sutikimo dėl nuosavybės teisės perleidimo ar teisinio reglamentavimo, nustatančio tokią valdytojo teisę.

Išplėstinė teisėjų kolegija pritarė bylą nagrinėjusių teismų išvadai, kad nustatytos aplinkybės, susijusios su valstybės skirtu finansavimu Pastatams atstatyti ir remontuoti, leidžia teigti, jog valstybė turėjo tikslą ne remti atsakovę, kaip organizaciją, o vykdyti valstybės funkcijas – tvarkyti Vilniaus miesto senamiestį ir ugdyti pilietinę visuomenę. Spręsdama dėl Pastatų statytojo teisinio statuso, išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad, sprendžiant dėl Pastatų statytojo, turi būti vertinamas lėšų, kuriomis finansuota Pastatų rekonstrukcija, pobūdis, jų skyrimo ir panaudojimo tikslai. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, kad ginčą nagrinėję teismai teisingai aiškino Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 99 dalyje įtvirtintą statytojo sąvoką ir, išsamiai įvertinę ginčui reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė nėra Pastatų statytoja. 

_____

Nutartyje dėl turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo priminta, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais, todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose. Nesant pagrindo teismui būti aktyviam ir taikyti dispozityvumo ir rungimosi principų išimtį, teismas neprivalo abejoti turto verte bei pagrindu įtraukti jį į dalijamo turto balansą ir savo iniciatyva rinkti bei tirti įrodymus, pagrindžiančius šio turto vertę