M. Dingilevskis. Teisinis išorinio pasaulio skepticizmas: Login ir kiti neseni teisiniai pranešimai apie Meta-Visatą
Po to, kai Markas Zuckerbergas paskelbė apie naują socializavimosi būdą – metavisatą – populiariojoje kultūroje, įskaitant ir teisininkų bendruomenę, pradėta intensyviau kalbėti apie metavisatos sąvoką ir keliamas klausimas, kaip teisė veiks metavisatoje. Apie tai teisininkai diskutavo ir Login konferencijoje, ir toliau diskutuoja internetinėje žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Kai kurie iš šių pasisakymų, konkrečiai, advokato Mindaugo Civilkos pranešimai ir straipsniai, yra plačiai publikuojami analizuojant klausimą „Ar metavisatoje reikės advokato?“.
Su šių publikacijų dalimi, kiek ji susijusi su advokato profesijos poreikiu virtualioje erdvėje, būtų sunku nesutikti. Virtualioje erdvėje reikės advokato ar kito teisinio patarėjo. Tik nėra aišku, apie kokios formos advokatą yra kalbama: tikrą žmogų advokatą ar tik advokato simuliaciją (algoritmą)?
Analizuojant pastarąjį klausimą, panašu, jog publikacijose daroma bent viena (metafizinė) prielaida apie fizinio pasaulio ir virtualios erdvės santykį, t. y., kad jie yra lygiaverčiai arba kad fizinis pasaulis prieš virtualią erdvę net praranda ar potencialiai praras įtaką. Tačiau šios prielaidos analizei, manyčiau, pakankamai dėmesio nė vienoje iš publikacijų nėra skiriama. Dėl šios prielaidos, pastarosios publikacijos yra labai susijusios su išorinio (fizinio) pasaulio skepticizmu – sena filosofine problema, kuri štai tokiomis aplinkybėmis, kalbant apie šiuolaikines technologijas, tampa aktuali ir teisininkams. Šitaip skeptiškai vertinant fizinį pasaulį atsiranda nenumatyta problema – tarp advokato simuliacijos (algoritmo), ir štai to „fizinio“ advokato iš biuro nelieka jokio prasmingo skirtumo.
Šiame straipsnyje būtent ir kalbu apie pastarąją problemą: kaip išorinio pasaulio skepticizmas, kuris preziumuojamas nurodytose publikacijose, panaikina skirtumą tarp advokato simuliacijos ir advokato.
- Išorinio pasaulio skepticizmas: kas tai?
Štai jūs esate Anykščių šilelyje, gaiviame miškelyje, kuriame viskas žalia, šviesu, kvepia mišku, galbūt einate medžių lajų taku, lipate laiptais, regite linguojančias drebulių, beržų ir pušų viršūnes, o nusileidę taku į apačią dar ir gaunate plaštakomis paliesti išskaptuotus Dariaus ir Girėno veidus ant Puntuko akmens. Išorinis pasaulis atrodo toks gyvas, kupinas, jūs galite jį užuosti, paragauti ir pajausti savo paties ar pačios rankomis.
Žvelgdami į tokį išorinį pasaulį (Anykščių šilelį), paprastai, galime padaryti apie jį dvi viena kitai prieštaraujančias išvadas: (1) išorinis pasaulis yra (gali būti konfigūracijų, bet čia jos neaktualios), jis yra tikras; (2) išorinio pasaulio nėra, jis tėra iliuzija. Jeigu variantas (2), kuris ir yra išorinio pasaulio skepticizmas, yra teisingas, tai visas Anykščių šilelio grožis, Dariaus ir Girėno veidai ant Puntuko akmens tėra iliuzija, jie nėra fiziškai tikri.
Toks skepticizmas, apie kurį kalbu, gali būti apibūdintas keliais pagrindiniais pavyzdžiais. Pirmasis klasikinis pavyzdys būtų Rene Descartes Metafiziniuose apmąstymuose keliamas klausimas dėl išorinio pasaulio realumo. Descartes radikaliai abejoja išorinio pasaulio tikrumu ir kelia klausimą, kaip mums žinoti, ar šis pasaulis nėra tik sapnas, o gal apie išorinio pasaulio buvimą mus apgaudinėja piktasis demonas? Po to, kai radikaliai abejodamas išorinio pasaulio buvimu, Descartes neranda nieko kito, ko egzistavimu negali neabejoti, jis padaro išvadą, kad egzistuoja tik jo vidinis balsas, jo sąmonė (tai ir išreikšta žymiąja fraze „Mąstau, vadinasi, esu“). Tik savo buvimu Descartes ir yra tikras, o visa kita, aplink jį, gali būti, o gali ir nebūti. Antrasis, kiek modernesnis pavyzdys, būtų smegenų stiklainyje (angl. brain-in-a-vat) argumentas. Galime įsivaizduoti, kad išties esame tik smegenys stiklainyje, prie smegenų prijungti laidai, o visą išorinį pasaulį mums simuliuoja prie laidų kitame gale prijungtas įrenginys. Tokiu atveju išorinis pasaulis yra tik simuliacija, o ne tikras pasaulis. Skeptikas teigtų, kad negalime būti įsitikinę, jog nesame smegenys stiklainyje, kadangi išorinis pasaulis net ir tuo atveju, jeigu nebūtume smegenys stiklainyje, būtų lygiai toks pats. Anykščių šilelis, ar jis būtų simuliacija, ar fizinė tikrovė, atrodytų visiškai toks pat gražus ir gaivus. Kadangi negalime būti tikri, kad nesame smegenys stiklainyje, tai negalime būti tikri, kad išorinis pasaulis nėra simuliacija.
Abu aukščiau aprašyti skepticizmo variantai yra kiek skirtingi, tačiau jų rezultatas tas pats – neigiamas išorinio pasaulio buvimas ir teigiama, kad jis yra sapnas, apgaulė ar simuliacija.
Tokios radikalios skeptikų abejonės kelia tris pagrindinius tarpusavyje susijusius klausimus:
- Ar mes galime žinoti, kad esame sapne / simuliacijoje, ar ne?;
- Jeigu mes esame sapne / simuliacijoje, ar galime gyventi prasmingą gyvenimą?; ir
- Ar pasaulis, jeigu jis yra tik sapnas / simuliacija, gali būti laikomas tikru?
Minėtose publikacijose teigiama, kad negalime būti tikri, jog gyvename ne simuliacijoje[1] (1 klausimas) ir kad simuliacijoje gyvenimas gali būti toliau prasmingas (2 klausimas). Toliau, teigiama, kad virtuali erdvė yra tokia pati tikra kaip ir fizinis pasaulis arba bent jau, jeigu tikrovės sąvokos yra vengiama (3 klausimas), virtuali erdvė tam tikra prasme yra aukštinama, kaip pakankamai gera alternatyva fiziniam pasauliui (2-3 klausimas kartu). Į visus aukščiau nurodomus klausimus yra atsakoma iš esmės vienaip ar kitaip, kaip į juos galėtų atsakyti skeptikas (to pavyzdys – žemiau II dalyje).
Toliau koncentruosimės į 2-3 klausimus kartu, nes būtent jie, manau, nėra suderinami su teiginiu, kad metavisatoje reikės advokato.
- Publikacijose išreiškiamas naujoviškas virtualios erdvės skepticizmas: ar, remiantis juo, virtualioje erdvėje tikrai reikia advokato?
Aukščiau minimas publikacijas laikau aukščiau apibūdinto skeptiško požiūrio į išorinio pasaulio egzistavimą išraiška, nes jose nėra daromas etinis / metafizinis skirtumas tarp fizinio pasaulio ir virtualios realybės (2-3 klausimas aukščiau). Dar daugiau, kai kada netgi teigiama, kad virtuali realybė nukonkuruos fizinį pasaulį, nes žmonės yra linkę ieškoti alternatyvų fiziniam pasauliui. Galų gale, beveik analogiškai publikacijose daroma išvada, kad fizinis pasaulis ir virtuali erdvė turės susijungti į vieną, tarkime, kokios nors sutarties pagrindu.
Toks požiūris primena australų filosofo David Chalmers naujoviško pobūdžio skepticizmą, kuris aprašytas neseniai išleistoje knygoje pavadinimu „REALITY+“. Būtent šioje knygoje, labai panašiai kaip ir publikacijose, yra teigiama, kad virtuali erdvė tampa vis tikresnė. Pripažįstama, kad šiuo metu technologijos dar nėra taip išsivysčiusios, kad virtualioje erdvėje galima būtų jaustis taip, kaip fiziniame pasaulyje, tačiau daroma prielaida, kad ateityje tokios technologijos bus sukurtos. Bus sukurti įrenginiai, kurie virtualioje erdvėje leis pasijausti taip, kaip žmonės jaučiasi fiziniame pasaulyje, kitaip tariant, patirtis virtualioje erdvėje nuo patirties fiziniame pasaulyje visiškai nesiskirs. Tokio skirtumo nebus matyti ir todėl, kad bus sukurti prietaisai, reikalingi didelių kiekių duomenų apdorojimui, todėl virtualioje erdvėje nebus matyti jokių klaidų (bug‘ų) ir panašiai. Juolab, patys duomenys, kaip tokie, yra fizinio pasaulio dalis, jie sudaryti iš 0 ir 1 sekų (bitų), todėl yra fiziniai. Kuom tokių duomenų pagrindu sukurta erdvė yra prastesnė nei iš atitinkamų fizikinių dalelių sudarytas fizinis pasaulis?
Remdamasis aukščiau nurodytais ir kitais argumentais, įskaitant ir Brain-in-a-vat argumentą, Chalmers padaro išvadą, kad mes negalime būti įsitikinę, jog fizinis pasaulis, kuriame gyvename, nėra kompiuterio generuojama simuliacija. Galbūt mūsų protėviai arba dievas hakeris jau buvo sukūrę virtualios realybės įsteigimui reikiamus įrenginius tolimoje praeityje ir mes gyvename tokių protėvių ar dievo hakerio pagamintoje simuliacijoje. Jis netgi pateikia pakankamai tikslią tikimybę, t. y., bent 25 proc. (Chalmers, 101 p.), kad mes gyvename simuliacijoje. Padaręs išvadą, kad mes galimai gyvename simuliacijoje, Chalmers būtent ir atsako į aukščiau nurodytus 2-3 klausimą panašiai, kaip į juos atsakoma minėtose publikacijose. T. y., simuliacija yra tikrovė, o simuliacijoje gyvenamas gyvenimas gali būti prasmingas, kaip ir fiziniame pasaulyje. Todėl gyvenimas simuliacijoje ir fiziniame pasaulyje nėra toks jau ir skirtingas, nebūtina gvieštis fizinės tikrovės, užtenka ir kompiuterio sugeneruotos bitų ir baitų visatos.
Publikacijose, panašu, preziumuojamas aukščiau apibūdintas Chalmers požiūris ir tik nuo šio požiūrio taško imamasi spręsti klausimą, ar tokioje virtualioje erdvėje, kuri yra ne prastesnė nei fizinis pasaulis, reikės advokato. Tai, kad toks požiūris yra preziumuojamas, įrodo štai tokios citatos, pavyzdžiui, iš M. Civilkos pranešimo LOGIN konferencijoje: „metavisatoje mes kalbėsime apie dualinę tapatybę – viena virtuali, o šita nykstanti fizinė […] čia bus kūnelis, kuris plevens vonioj [pabraukta autoriaus]“ arba keliamas klausimas apie tai „jeigu prisidirbau metavisatoj, ar galėsiu pasislėpti [fizinėje paradigmoje]; [papildyta autoriaus]? Tada keliamas klausimas, ar virtuali erdvė, kaip tokia, ir fizinis pasaulis turės „teisinio bendradarbiavimo sutartį“? Kitame straipsnyje teigiama, kad „alternatyvi metavisata gali tapti vyraujančia visatos forma, o valstybinė visata taps alternatyvia. Tada ji turės du pasirinkimus: arba pati pereiti į metavisatą, arba pati tapti metavisata, kontroliuoti mažesnes galaktikas“ (DELFI), nors kartu teigiama, kad teisė laimės ir mus visus apsaugos nuo metavisatos.
Tačiau tokiu atveju, jeigu fizinis pasaulis ir virtuali erdvė yra tas pats ar netgi laikant virtualią erdvę kažkuo pranašesniu, būtent ir teigiamas išorinio pasaulio skepticizmas. Simuliacija niekuo nesiskiria arba yra netgi pranašesnė už tikrąjį pasaulį. Į simuliaciją, jeigu fiziniame pasaulyje kas nors nepasisekė, galima pabėgti ir gyventi toliau prasmingą gyvenimą, kuris niekuo nesiskirs (nebent bus tik geresnis) nuo gyvenimo fiziniame pasaulyje. Būtent tada virtuali erdvė ir gali būti laikoma atskira ir lygiai tikra kaip fizinis pasaulis, todėl atsiranda jų tarpusavio teisinio bendradarbiavimo poreikis, kaip atskirų lygiaverčių erdvių. Tai lemia ir tą, kad iškyla grėsmė valstybės galios monopoliui, nes esą virtuali erdvė tampa atskira, fiziniam pasauliui konkuruojančia (nors metafiziškai lygiaverte) bei nepriklausoma teritorija, kur gali būti taikomos kitos ir savarankiškos taisyklės.
Paradoksalu, tačiau grėsmė valstybės galios monopoliui pagal tokį supratimą ir yra valstybės variklis kištis į vidinius, tik su virtualia erdve susijusius santykius. Iš to, tarkime, ir atsiranda virtualios (t. y., avataro) žmogžudystės problema, kadangi avataras tampa tiek pat svarbus kaip ir fizinis žmogus, kadangi tarp jų nėra reikšmingo skirtumo. Avataras gali būti suvokiamas ir kaip atskiras nuo žmogaus, kurio avataras jis yra, ir kaip to žmogaus sąmonės tęsinys, kuris jį perkelia į virtualią erdvę. Taigi, tuo atveju, jeigu avatarą pripažįstame atskiru nuo žmogaus (tačiau vis tik tokiu pačiu tikru kaip žmogus) arba žmogaus tęsiniu, galima teigti, kad jo virtuali žmogžudystė yra teisės klausimas, o ne, pavyzdžiui, vidinių metavisatos taisyklių klausimas. Jeigu pripažintume, kad virtuali erdvė nėra metafiziškai lygiavertė ir joje gyvenimas nėra toks jau prasmingas, tai tada virtuali žmogžudystė neatrodytų toks jau rimtas ar įtampų keliantis klausimas apie virtualią erdvę, kuri turbūt galėtų būti sukurta tokiu būdu, kad virtuali mirtis būtų įmanoma, tačiau nebūtinai. Jeigu virtualiai nužudytas avataras atgimtų iš naujo daugmaž tokiu pačiu statusu, kokiu „gyveno“ iki tol – galbūt nėra didelio skirtumo dėl jo mirties?
Grįžtant prie pagrindinio publikacijose keliamo klausimo „ar metavisatoje reikės advokato?“, manyčiau, kad aukščiau nurodyta (ne)skirtis neleidžia į jį atsakyti teigiamai. Jeigu nėra skirtumo tarp virtualios erdvės ir fizinio pasaulio, nes jie abu siūlo lygiai tikrą ir prasmingą gyvenimą, tai nėra ir skirtumo tarp juose esančių avatarų, algoritmų ir fizinį kūną turinčių žmonių. Tokiu atveju ir virtualus advokatas, kuris, tarkime, yra tik algoritmas, jeigu atrodo kaip tikras, kaip fizinio pasaulio advokatas iš biuro, yra pakankamai geras tam, kad suteiktų teisines paslaugas. Kam reikia advokato, jeigu tokį patį patarimą (ar patarimą, kuris bent atrodo, kad būtų toks pats) gali duoti advokato simuliacija? Juk virtualus įrenginys, kuris virtualioje erdvėje simuliuoja advokatą, yra lygiai tikras kaip ir advokatas iš biuro.[2]
Atsižvelgiant į tai, tokiame pasaulyje, apie kurį kalbama publikacijose, advokato nereikia, užtenka advokato simuliacijos.
- Virtuali erdvė – ne konkurentė fiziniam pasauliui
Manyčiau, kad kalbant apie naujausias technologijas, tendencijas ir panašiai nebūtina į fizinį pasaulį žiūrėti skeptiškai. Galima pripažinti, kad fizinis pasaulis vis tik yra tas tikrasis, ne iliuzija, ne sapnas, ne simuliacija, o virtuali erdvė tuo tikrumu fiziniam pasauliui neprilygsta. Tai nereikš, kad tai, kas vyksta virtualioje erdvėje, yra niekai. Virtuali erdvė negali (negalės) būti sunaikinta ir taps fizinio pasaulio dalimi ir faktu, tačiau virtualios erdvės atsiradimas nebūtinai reiškia, kad fiziniame pasaulyje užmegzti ir puoselėjami santykiai nėra prasmingesni nei virtualioje erdvėje plėtojami santykiai.
Būtent dėl to, kad tokia virtuali erdvė yra po truputį steigiama, pokyčiai, susiję su virtualia erdve, tampa vis įdomesni socialiniams ir humanitariniams mokslams, įskaitant psichologiją, filosofiją ir teisę. Šie pokyčiai yra apmąstomi iš fizinio pasaulio perspektyvos, nes virtuali erdvė vis tik priklauso nuo fizinio pasaulio (nors ir daro jam įtaką). Tai, kad vyksta tam tikri pokyčiai, nebūtinai reiškia, kad fizinis pasaulis praranda savo (etinį / metafizinį) statusą ir kad šia prasme virtuali erdvė tampa jam konkurente.
Juk galima teigti ir tai, kad virtuali erdvė yra atskira, tačiau nelygiavertė fiziniam pasauliui. Tokiu atveju ne tik išvengiame skepticizmo, tačiau ir galime paaiškinti jau dabar vykstančius visuomeninius reiškinius. Juk ir dabar demokratinės valstybės reguliuoja virtualią erdvę (internetą) dažniausiai tiek, kiek įtakos internetas daro fiziniam pasauliui. Jeigu tam tikri santykiai internete daro reikšmingą įtaką (reikšmingumo ir įtakos klausimas yra jau kitas klausimas, kuris čia nenagrinėjamas), tai tada tokie santykiai galimai tampa ir reguliavimo, t. y., teisės, dalyku.
Kai internetas yra naudojamas apgaulėms, agresyviai propagandai ar neapykantos kalbai skleisti, t. y., kai jis turi pakankamai rimtą įtaką fiziniame pasaulyje vykstančiam žmonių prasmingam gyvenimui, žmogaus orumui, teisėms ir laisvėms, visuomenės saugumui, jis jau dabar yra reguliuojamas teisės. Būtent su tuo yra susijęs ir šiuo metu rengiamas ES Dirbtinio intelekto reglamentas – yra siekiama padaryti taip, kad algoritmai nedarytų neigiamos įtakos fiziniam pasauliui: neskatintų diskriminacijos, nekurtų socialinio kredito sistema paremtos santvarkos ir taip toliau.
Manyčiau būtent taip modeliuotinas ir santykis su metavisata. Tai nėra kažkokių tarpusavyje lygiaverčių realybių susidūrimas kaip populiariame „Netflix“ seriale Stranger Things susiduriančio aštuoniasdešimtųjų pasaulio ir Upside Down pasaulio susidūrimas. Virtuali erdvė vis vien sukurta žmogaus fiziniame pasaulyje, todėl ji priklausoma nuo fizinio pasaulio ir daro jam įtaką. Fizinis pasaulis yra teritorija, kurioje skleidžiasi virtualioje erdvėje atliekami veiksmai ir būtent fizinio pasaulio pokyčiai, nulemti virtualioje erdvėje atliktų veiksmų, potencialiai galėtų tapti teisinio reguliavimo dalyku.
Tiek, kiek metavisata bus vieta, nedaranti įtakos žmogaus fiziniam gyvenimui, žmogaus orumui, teisėms ir laisvėms ir kitiems dalykams, pavyzdžiui, gamtai ar planetai, tiek teisei ji netgi nebūtų įdomi ir galėtų išlikti „atskira“. Tokia apimtimi virtuali erdvė būtų pramoginė vaizduotės erdvė. Aišku, sutiktina, kad skirtingose valstybėse, o ypač autokratinėse valstybėse, metavisata galimai būtų reguliuojama stipriau, jeigu tai būtų įmanoma, nes tokiose valstybėse privatūs žmonių gyvenimo klausimai, pramogos ir vaizduotė tampa valstybiniais (status quo išlaikymo) klausimais.
Visgi būtent tokiame pasaulyje, kuriame fizinis pasaulis turi prioritetą prieš virtualią erdvę, daromas skirtumas tarp fiziniame pasaulyje vykstančių dalykų, esančių žmonių ir jų simuliacijų. Tuomet, kadangi tam tikri įvykiai ar veiksmai, įvykę virtualioje erdvėje, tam tikru būdu atsispindi ir fiziniame pasaulyje (pavyzdžiui, iš virtualios piniginės nugvelbiamos gyvenimo santaupos), prireikia tikro ir fizinį kūną turinčio advokato, kuris empatiškai ir supratingai užjaučia ir padeda rasti būdą išspręsti susiklosčiusią situaciją. Tokiu atveju, kai fizinis pasaulis turi prioritetą prieš virtualią erdvę, advokatas, o ne jo simuliacija, kuri galimai suteiktų panašų patarimą,[3] išlieka reikalingas, nes būtent santykiai tarp tikrų žmonių (o ne žmogaus ir simuliacijos) yra tie prasmingi santykiai, kuriais galima padėti ištaisyti ir kitus fiziniame pasaulyje prasmingus santykius. Manyčiau, kad būtent tokiame visatos modelyje ir išlieka poreikis advokato ar kitai teisininko profesijai.
Marijus Dingilevskis yra advokatų kontoros Ellex Valiūnas asocijuotas teisininkas
[1] “Vienas jų yra pastovus klausimas, ar tai, ką aš matau yra tikra, ar tai, ką aš jaučiu yra tikra. Pastovus klausimas, ar regimoji tikrovė yra tikra, būdingas kiekvienam mūsų nuo pat prigimties. Tikriausiai tarp mūsų nebuvo nė vieno, kuris šio klausimo nebūtų uždavęs – ar tai, kas vyksta yra realu.” (M. Civilka; DELFI)
[2] Vėlgi, būtent taip suprantant virtualią erdvę atsiranda valstybės noras veržtis į virtualią erdvę bei įtvirtinti, kad teisinius klausimus virtualioje erdvėje ir fiziniame pasaulyje gali spręsti tik fizinis advokatas, kaip beje, šiuo metu ir įtvirtinta, tarkime, civilinio proceso kodekse kalbant apie atstovavimą civilinėse bylose.
[3] Tai vėlgi ne šio straipsnio klausimas, tačiau bent jau kalbant apie algoritmus ir dirbtinį intelektą viena iš pagrindinių problemų yra, kad algoritmas ir dirbtinis intelektas bent jau dabartiniame technologijų išsivystymo lygyje negali į dalykus pažiūrėti iš nukentėjusiojo perspektyvos. Todėl dirbtinis intelektas, bent jau kol kas, galėtų sunkiai pakeisti tikrą advokatą.
