LAT apie dienpinigių apimtį, užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimą pagal dvišalę tarptautinę sutartį ir vykdymo procesą

Nutartyje dėl darbdavio pareigos mokėti dienpinigius darbuotojui už komandiruotes užsienyje apimties, darbo sutarties sąlygų aiškinimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjų kolegija priminė, kad šalių sulygtos papildomos darbo sutarties sąlygos tampa darbo sutarties šalims privalomos, kai dėl jų susitariama. Nurodyta, kad teisės aktuose nustatytas reikalavimas, siekiant darbdaviui taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, nustatyti atitinkamą sąlygą darbo sutartyje negali būti ignoruojamas ir apeinamas apsiribojant vien darbdavio paaiškinimais apie žodinį šalių susitarimą dėl mažesnio dydžio dienpinigių mokėjimo, kurį darbuotojas neigia ir kurio nepatvirtina darbo sutarties turinys ir (ar) kiti įrodymai.  Darbo sutarties 1.3 punkte nustatyta, kad darbuotojui, išvykstančiam į komandiruotę, prieš komandiruotę dienpinigių ir su komandiruote susijusių išlaidų avansas nemokamas (ne mažesnis kaip 50 proc. už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas). Bylos šalims nesutariant dėl šios sąlygos prasmės, ją skirtingai interpretuojant, teismas pagrįstai rėmėsi būtent objektyviuoju sutarčių aiškinimo metodu, pagrįstai konstatavo, kad šia sąlyga susitarta ne dėl dienpinigių mažinimo, kaip įrodinėjo atsakovė, o dėl avanso nemokėjimo. Be to, pagal DK 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, šios aiškintinos darbuotojų naudai.

Be to, pasisakyta, kad sprendžiant dėl DK 147 straipsnio 2 dalies taikymo, reikia įvertinti, ar yra visos jos taikymo sąlygos, be kita ko, ar uždelsiama atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pasibaigus darbo santykiams atsakovė su ieškovu neatsiskaitė laiku dėl ieškovo kaltės. Atsakovės nurodytos aplinkybės (netesybų dydis, atsakovės finansinė padėtis, nesitikėjimas, kad ieškovas gins savo teises teisme) tokiu atveju nėra pagrindas spręsti dėl DK 147 straipsnio 2 dalies normoje nustatytos sankcijos sumažinimo.

_____

Nutartyje dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo pagal dvišalę tarptautinę sutartį pabrėžta, kad sprendimas leisti vykdyti užsienio teismo sprendimą negali būti laikomas suderinamu su EŽTK 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jei jis buvo priimtas nesuteikus pralaimėjusiai šaliai jokios galimybės veiksmingai pareikšti skundą dėl proceso nesąžiningumo teismo sprendimo kilmės valstybėje arba valstybėje, į kurią kreipiamasi. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos pasirašytoje sutartyje nustatyta, jog Lietuvos teismas gali atsisakyti pripažinti Ukrainos teismo sprendimą arba leisti jį vykdyti, jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą. Vadinasi, prieš priimdamas sprendimą pripažinti ir leisti vykdyti susitariančiosios šalies teismo sprendimą, teismas turėtų įsitikinti, kad pralaimėjusiai šaliai ar jos įgaliotiniui buvo suteikta galimybė veiksmingai pareikšti skundą dėl proceso nesąžiningumo teismo sprendimo kilmės valstybėje arba valstybėje, į kurią kreipiamasi.

Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, jog suinteresuotas asmuo buvo informuotas apie Ukrainos Rivnės miesto ūkiniame teisme nagrinėjamą civilinę bylą, iš paties šio teismo sprendimo teksto, kuriame nurodyta, kad Ukrainos Rivnės miesto ūkinis teismas ne kartą kreipėsi teisinės pagalbos į užsienio teismą, tačiau, kaip nurodoma sprendime, atsakovas savo teise į teisių ir įstatymo saugomų interesų apsaugą nepasinaudojo, atsiliepimo į ieškinį nepateikė, įgalioto atstovo atvykimo į 2020 m. vasario 20 d. posėdį neužtikrino, apie neatvykimo priežastis teismui nepranešė, nors apie bylos nagrinėjimo datą, valandą ir vietą jam buvo pranešta nustatyta tvarka teismo 2018 m. gruodžio 14 d. ir 2019 m. birželio 14 d. potvarkiais, remiantis Lietuvos Respublikos ir Ukrainos 1993 m. liepos 7 d. sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nuostatomis. Vis dėlto priimant skundžiamą teismo nutartį iš pareiškėjos nebuvo pareikalauta įrodymų, kurie leistų teismui, kurio prašoma pripažinti ir leisti vykdyti sprendimą, įsitikinti, kokiu adresu ir kokiu būdu teismas, kuris nagrinėjo bylą, siuntė suinteresuotam asmeniui (atsakovei) pranešimus bei informavo apie inicijuotą civilinį procesą, bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, konkrečias priemones, kurių teismas ėmėsi, kad suinteresuotas asmuo (atsakovė) būtų informuotas apie dėl jo priimtą teismo sprendimą, ir įrodymų, pagrindžiančių, jog suinteresuotas asmuo (atsakovė) atsisakė savo teisės stoti prieš teismą ir gintis, taip pat ar nacionalinė Ukrainos teisė suteikė pareiškėjai tinkamų priemonių naujam bylos nagrinėjimui, kuris atitiktų rungimosi principą, užsitikrinti.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendė, kad kasacinis skundas tenkinamas, o Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuria tenkintas prašymas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Ukrainos Rivnės miesto ūkinio teismo sprendimą, naikintina ir byla grąžintina Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo.

_____

Šiaulių apylinkės teismo vykdomasis raštas išduotas pagal Šiaulių apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-107-1119/2020. Šiaulių apylinkės teismas sprendimu, be kita ko, įpareigojo atsakovę Šiaulių rajono savivaldybės tarybą (skolininkę), atlikus visas teritorijų planavimo procedūras, tačiau ne vėliau kaip iki 2021 m. kovo 1 d. įtraukti į Šiaulių rajono geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtros planą gyvenamųjų namų kvartalą, kuris apima (apribotas) gatves (gatvėmis), kaip viešojo geriamojo vandens tiekimo teritoriją. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatę aplinkybes, padarė išvadą, kad tai, jog Bendrojo plano ir Specialiojo plano sprendiniai nėra suderinti, Šiaulių rajono savivaldybės administracijai paaiškėjo gavus VTPSI 2021 m. kovo 9 d. patikrinimo aktą; yra vykdomos tiek specialiojo teritorijų planavimo procedūros, tiek bendrojo teritorijų planavimo procedūros; Specialiojo plano sprendiniai yra derinami prie Bendrojo plano sprendinių, kurie, atsižvelgiant į VTPSI 2021 m. kovo 9 d. patikrinimo aktą, atitinkamai pakeisti; tiek Specialusis planas, tiek ir Bendrasis planas yra pasiekę baigiamąjį teritorijų planavimo etapą. Atsižvelgdami į tai teismai nurodė, kad skolininkė neįvykdė sprendimo dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių, priežasčių, be to, ėmėsi aktyvių veiksmų sprendimui per kiek įmanoma trumpesnį terminą įvykdyti.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutiko su tokiais argumentais. Savivaldybė yra atsakinga tiek už teisės aktų reikalavimus atitinkančio bendrojo plano parengimą, jo sprendinius, tiek už Specialiojo plano parengimą bei šių teritorijų planavimo dokumentų tarpusavio suderinamumą. Dėl to Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (VTPSI) gautas 2021 m. kovo 9 d. patikrinimo aktas su nepritarimu teikti tvirtinti planavimo organizatoriaus Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Specialųjį planą šiuo atveju negali būti vertinamas kaip objektyvi priežastis, nepriklausanti nuo skolininko, lemianti teismo sprendimo neįvykdymą CPK 771 straipsnio prasme. VTPSI rašte nurodyta, kad Specialiojo plano sprendiniai prieštarauja aukštesnio lygmens Šiaulių rajono savivaldybės teritorijos bendrajam planui, kuriame yra nustatytos urbanizuotos teritorijos bei netinkamai atliktas Specialiojo plano derinimas. Taigi iš esmės šiame akte buvo nurodyti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, kaip Specialiojo teritorijų planavimo dokumento organizatoriaus, netinkamo (nerūpestingo) veikimo nulemti Specialaus plano trūkumai. Šie nustatyti Specialiojo plano trūkumai, atsižvelgiant į teritorijų planavimo procedūras ir savivaldybės kompetentingų subjektų kompetenciją (nutarties 30 punktas), negali būti laikomi nepriklausančiais nuo Šiaulių rajono savivaldybės tarybos (skolininkės).

Šiaulių rajono savivaldybės veiksmai, siekis įvykdyti teismo sprendimą, teiktas prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, reikalingų atlikti teritorijų planavimo procedūrų sudėtingumas, terminai ir kt. yra vertintini kaip svarbios aplinkybės nustatant skirtinos baudos dydį. Baudos dydžio nustatymas ir vertinimas yra fakto klausimas.