I. Isokaitė-Valužė. Rusijos agresija prieš Ukrainą: laikas prikelti taptautinę teisę
Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste tarptautinė teisė minima kasdien, kaip pažeista, ignoruojama atvirai ir visiškai, dar daugiau – neefektyvi ar galbūt net nebeveikianti. Tarp dažnų argumentų šie: Jungtinių Tautų Chartijoje įtvirtintos priemonės neveikia dėl Rusijos – nuolatinės Saugumo Tarybos narės – statuso šioje organizacijoje, kitos tarptautinės organizacijos esą ,,bedantės“, o procedūros tarptautiniuose teismuose – negreitos ir nelanksčios. Vis tik taip nėra.
Tarptautinės teisės pažeidimai nereiškia, kad ji išnyksta, jie nepanaikina tarptautinės teisės principų, valstybių ,,elgesio kodekso“, kuris nuo 1945 m. JT Chartijos žymėjo šiuolaikinės tarptautinės teisės pradžią, kurios pamatu yra jėgos ir grasinimo jėga draudimas (JT Chartijos 2 straipsnio 4 dalis)[1]. Rusijai užpuolus Ukrainą pažeisti visi tarptautinės teisės principai ir kiekvienas iš jų: agresijos draudimas – valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę arba bet kuriuo kitu su JT Chartija nesuderinamu būdu[2]; valstybių suverenios lygybės, reiškiantis, kad teisės požiūriu visos šalys yra lygūs tarptautinės teisės subjektai, vienodai laisvi pasirinkti dalyvavimą tarptautinėse organizacijose ir pasirašyti tarptautines sutartis; tarptautinės teisės ginčų sprendimo taikiomis priemonėmis, kurių įvairovė (nuo derybų ir tarptautinių organizacijų mechanizmų) skirta rasti šalių susitarimą, kuris negali remtis iš anksto primestu vienos šalies kitai reikalavimų planu; nesikišimo į valstybės vidaus reikalus, draudžiantį tiesiogiai ar netiesiogiai, politinėmis, ekonominėmis ar karinėmis priemonėmis versti kitą valstybę paklusti, įtakoti valstybės rinkimus, politinės, ekonominės, socialinės ir kultūrinės sistemų pasirinkimą; teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamumo principus, kurie draudžia okupaciją, aneksiją, sienas keisti kitaip nei tarptautinėmis sutartimis; reikalavimą bendradarbiauti taikiai pagal JT Chartiją ir tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principą – šalių valstybingumo pagrindą.
Tarptautinės taikos ir saugumo mechanizmas įtvirtintas JT Chartijoje, priimtoje, kaip rašoma jos preambulėje, pasiryžus ,,išgelbėti būsimas kartas nuo karo, kuris du kartus vienos kartos žmonėms atnešė neapsakomų kančių“. Tuomet JT Saugumo Tarybai patikėta pirminė, tačiau ne išimtinė atsakomybė už tarptautinę taiką ir saugumą. JT Saugumo Tarybos sankcija (JT Chartijos VII skyrius, 42 straipsnis) ir savigynos teisė (51 straipsnis) yra laikomos jėgos ir grasinimo jėga draudimo principo galimomis išimtimis, įtvirtintomis JT Chartijoje. Penkioms JT Saugumo Tarybos narėms suteiktas nuolatinių narių statusas ir teisė blokuoti sprendimus ne kartą trukdė Saugumo Tarybai efektyviai veikti grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui keliančiose situacijose, tačiau vertė ieškoti išeičių ir suteikė Generalinei Asamblėjai (joje visos Jungtinių Tautų 193 narės) antrinę atsakomybę situacijose, kai JT Saugumo Taryba negali veikti dėl jos nuolatinių narių vienybės stokos, o situacija kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui, remiantis vadinamosios Vienijimosi taikai (Vienybės taikos labui) rezoliucijos[3] mechanizmu, leidžiančiu tokiais atvejais Generalinei Asamblėjai teikti rekomendacijas dėl bendrų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui atkurti. Rezoliucija priimta 1950 m. lapkričio 3 d. Sovietų Sąjungai Saugumo Taryboje vetuojant priemones dėl Šiaurės Korėjos karinių pajėgų agresijos prieš Korėjos Respubliką. Generalinė Asamblėja šia teise rėmėsi ne kartą (pavyzdžiui, Palestinos – Izraelio konflikte), po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos ir dabar, vasario 28 d. JT Generalinei Asamblėjai renkantis į skubią sesiją. Nors Generalinės Asamblėjos priimami sprendimai – rekomendacijos, jos turi didelę reikšmę, nes parodoma visų pasaulio valstybių pozicija, o ,,taika“ ir ,,vienybė“ dabar yra kertiniai žodžiai. Be to, jokia JT Chartijos nuostata neriboja prigimtinės teisės imtis individualios ar kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas JT narės ginkluotas užpuolimas tol, kol Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti (51 straipsnis). Kolektyvinė savigyna remiasi regionų mechanizmais (NATO – Šiaurės Atlanto sutartimi), tačiau JT Chartija iš esmės kolektyvinės savigynos, t.y. kitoms šalims padėti užpultai valstybei gintis, nedraudžia, suprantama, sprendimas šiuo atveju yra ne tik teisės klausimas.
Ukraina gina savo šalį vadovaudamasi ne tik savigynos teise, bet ir remdamasi visomis įmanomomis kitomis tarptautinės teisės priemonėmis. Kadangi agresija, kaip kraštutinė jėgos forma, yra ius cogens norma tarptautinėje teisėje, santykiai nebeapsiriboja agresorės ir nukentėjusios valstybės dvišaliais santykiais, stabdyti tarptautinius nusikaltimus (taikant sankcijas ir pan.) ir siekti atsakomybės už juos tampa visos tarptautinės bendrijos teisė ir pareiga. Ir tai nėra joks tarptautinės teisės draudžiamas kišimasis į vidaus reikalus. Po Krymo aneksijos Ukrainos ieškinius prieš Rusijos Federaciją nagrinėjo (nagrinėja) ne vienas tarptautinis teismas: Tarptautinis jūrų teisės tribunolas, nurodęs paleisti Kerčės sąsiauryje Rusijos sulaikytus Ukrainos laivus ir įgulas[4], Nuolatinio Arbitražo Teisme – byla dėl pakrantės valstybės teisių[5], tarpvalstybinės peticijos ir Europos Žmogaus Teisių Teisme[6]. Tarptautiniame Teisingumo Teisme vasario 26 d. pradėta Ukrainos byla prieš Rusijos Federaciją[7] šiame Teisme taip pat ne pirmoji (čia jau nagrinėjama byla ir skirta laikinų apsaugos priemonių[8]). Nors jurisdikcijos nustatymo klausimas Teisme reikalauja laiko prieš Teismui nagrinėjant ginčą iš esmės, laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo procesas spartesnis.
Vertinant JT Chartijos nuostatas ir Jungtinių Tautų vaidmenį, viena vertus, esamos JT Chartijos nuostatos dėl Rusijos statuso Saugumo Taryboje tarsi sukuria užburtą ratą, kita vertus, JT Chartija taip pat yra tarptautinė sutartis, kuri turi būti aiškinama, o apie Jungtinių Tautų ir JT Saugumo Tarybos reformą kalbama jau seniai. Prisimintina, kad 1939 m. Sovietų Sąjunga jau buvo pašalinta iš tuomet Tautų Sąjungos po agresijos prieš Suomiją. Ne vienas pavyzdys, pavyzdžiui, po Rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių JAV pakitusi – išplėsta savigynos samprata, humanitarinės intervencijos institutas, įkūnytas modernioje Atsakomybės saugoti / ginti (Responsibility to Protect) koncepcijoje[9], rodo, kad JT Chartija yra ir turėtų būti aiškinama ir taikoma taip, kad būtų įgyvendinti Jungtinių Tautų tikslai ir organizacija neliktų neveiksni, susidūrusi su nauja tikrove, kaip ne kartą istorijoje buvo nutikę.
Rusijos karas prieš Ukrainą ir kasdien tebesitęsianti agresija yra dalis kitų tarptautinę teisę pažeidžiančių veiksmų. Vienas iš jų – marionetinių darinių (Ukrainos rytuose okupuotų teritorijų) kūrimas ir jų pripažinimas bei pasinaudojimas šiomis ,,respublikomis“ kariuomenei įvesti. Nors pagal tarptautinę teisę pripažinimas laikomas valstybių teise, vis tik jis sukuria teisines pasekmes, o svarbiausia – pareiga nepripažinti neteisėtų veiksmų ir jų padarinių yra aiškus valstybių įsipareigojimas, nes pripažinimas reiškia konstatavimą ne tik darinio ar fakto egzistavimo, bet ir jo atitikties tarptautinei teisei. Dauguma valstybių susikūrė tautų laisvo apsisprendimo principo pagrindu, suverenitetas kyla iš tautos, dabar, skirtingai nei anksčiau, kai pasaulio žemėlapyje sienos kito įgyjant teritorijas užkariavimu ir neatsižvelgiant į vėliau susiformavusią tautos ir tautinės valstybės sampratą. Marionetinių valstybių ir vyriausybių kūrimas atsirado kaip atsakas bandant pateisinti jėga užgrobtas teritorijas tuomet, kai formavosi jėgos ir grasinimo jėga draudimas dar iki JT Chartijos, 20 a. 3-4 dešimtmečiuose.
Tarp Rusijos iškreipto tarptautinės teisės suvokimo – rusų tautybės gyventojų gynybos kitose šalyse būtinybės argumentas, dabartinėje situacijoje – tariamo rusų tautybės gyventojų Ukrainoje genocido, kas yra visiškas melas (faktams nustatyti yra tarptautinių organizacijų faktų nustatymo ir kitų priemonių). Pagal tarptautinę teisę valstybės savo piliečių teisių, pažeistų kitos valstybės, gynimui yra diplomatinės gynybos institutas, diplomatinė gynyba yra taikios priemonės (pavyzdžiui, pareikšti reikalavimą kreipiantis į Tarptautinį Teisingumo Teismą dėl kitos šalies nesuteiktos konsulinės pagalbos piliečiui, kas yra valstybės tarptautinių įsipareigojimų pažeidimas)[10], o apsaugoti kitų valstybių piliečius nuo jiems kilusios grėsmės jų valstybėje (pavyzdžiui, valstybės vadovo prieš jos gyventojus šalyje vykdomo genocido ar kitų tarptautinių nusikaltimų) – aukščiau minėta Atsakomybės saugoti doktrina (turinti daugybę sąlygų ir reikalaujanti išsamios atskiros analizės).
Greta tarptautinės teisės normų dėl jėgos draudimo, kita tarptautinės teisės šaka – tarptautinė humanitarinė teisė – nustato kariavimo priemones ir būdus ir civilių apsaugos ginkluotų konfliktų metu principus. Tarp jų yra aiškūs reikalavimai skirti karinius ir civilius objektus, karo aukų apsaugos principai, draudimas naudoti ginklus, negebančius skirti karo ir civilių objektų, neatitinkančius proporcingumo reikalavimų. Žmogiškoji tragedija Rusijos vykdomos agresijos Ukrainoje situacijoje yra skaudžiausia ir turbūt čia tarptautinė teisė iš tiesų pralaimi. Ypač dabar, kai tarptautiniai žmogaus teisių apsaugos standartai per pastaruosius dešimtmečius tiek išaugę, grėsmė kilusi jokiomis aplinkybėmis neribojamoms žmogaus teisėms – gyvybei, nežmoniško elgesio ir kankinimų draudimui. Žmogaus teisių apsaugos normos ir ginkluoto konflikto metu pradedančios veikti normos dėl asmenų apsaugos taikomos kartu ir tam tikra apimtimi sutampa. Masinio naikinimo ginklai – biologinis, bakteriologinis, cheminis, branduolinis – uždrausti tarptautinėmis sutartimis. Vis tik tarptautinei bendrijai nepavyko pasiekti visiško branduolinio ginklo draudimo užtikrinimo.
Tarptautinis Teisingumo Teismas 1996 m. konsultacinėje išvadoje dėl branduolinio ginklo[11] nurodė, kad šis ginklas neatitinka tarptautinės humanitarinės teisės reikalavimų, valstybės turi siekti branduolinio nusiginklavimo, tačiau nesugebėjo konstatuoti visiško šio ginklo neteisėtumo (tarsi palikta šio ginklo pateisinimo kraštutiniu atveju galimybė kaip paskutinės priemonės savigynai pavojaus valstybės išlikimui akivaizdoje). Vis tik ši pozicija kritikuota ir Tarptautinio Teisingumo Teismo teisėjų jų atskirose nuomonėse šioje byloje ir byloje, kurią 2014 m. Maršalo salos iškėlė branduolinį ginklą turinčioms valstybėms[12], pastarojoje, deja, Teismui nenustačius jurisdikcijos pagrindo dėl valstybių ginčo nebuvimo ir nenagrinėjus bylos iš esmės. Vis tik paskatintas pastarųjų bylų ir bendro judėjimo pasaulyje siekiant visiško branduolinio nusiginklavimo, pasiektas svarbus laimėjimas – 2021 m. įsigaliojusi Sutartis dėl branduolinio ginklo draudimo[13], įtvirtinanti bet kokių su šios rūšies ginklu susijusių veiksmų (įsigijimo, perdavimo, bandymų, grasinimo juo ir pan.) draudimą. Ji skirta visiškam branduolinio ginklo uždraudimui, skirtingai nei 1968 m. Sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo (įsigaliojusi 1970 m.)[14], kuri įpareigoja 191 valstybę, įskaitant Rusiją. Pastaroji sutartis buvo svarbus pasiekimas siekiant stabdyti branduolinio ginklo ir jo gamybos technologijų platinimą, skatinti bendradarbiavimą branduolinės energetikos srityje taikiems tikslams ir siekti branduolinio nusiginklavimo. Ji įpareigoja branduolinį ginklą turinčias valstybes jokiam gavėjui neperduoti branduolinių ginklų ar kitų branduolinių sprogstamųjų įtaisų arba tokio ginklo ar sprogstamųjų įtaisų kontrolės nei tiesiogiai, nei netiesiogiai ir jokiu būdu nepadėti, neskatinti arba neversti jokios branduolinio ginklo neturinčios valstybės gaminti ar kitaip įsigyti branduolinius ginklus ar kitus branduolinius sprogstamuosius įtaisus arba įgyti tokių ginklų ar sprogstamųjų įtaisų kontrolę. Vis tik šie įsipareigojimai nebepakankami ir svarbu siekti visuotinio dalyvavimo naujojoje pernai įsigaliojusioje sutartyje.
Be valstybės atsakomybės klausimo, ne mažiau svarbus už vykdomus tarptautinius nusikaltimus atsakingų asmenų individualios baudžiamosios atsakomybės, pirmiausia Tarptautiniame baudžiamajame teisme, klausimas. Šio Teismo jurisdikcijai nustatyti reikalinga, kad nusikaltimas ar keli iš jų (genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, agresija) būtų padaryti Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto valstybės dalyvės teritorijoje arba jos piliečio ar teritorijoje valstybės, pripažinusios šio Teismo jurisdikciją, o kas dėl agresijos – JT Saugumo Tarybos prašymu. Ukraina pripažinusi šio Teismo jurisdikciją įvykiams jos teritorijoje tam tikru laikotarpiu (2013 m. lapkričio mėn. – 2014 m. vasario mėn. ir nuo 2014 m. vasario mėn.) tirti ir 2020 m. gruodžio 11 d. konstatuota, jog pagal preliminarų tyrimą esama įrodymų, kad galėjo būti padaryta nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų[15]. Skelbiama, kad kreipimąsi į šio Teismo Prokurorą rengia ir Lietuva[16]. Prieš kelerius metus tarp nusikaltimų, kuriems Teismas turi jurisdikciją, įtrauktam agresijos nusikaltimui (asmens, galinčio veiksmingai kontroliuoti valstybės politinius ar karinius veiksmus ar jiems vadovauti, planuojamas, rengiamas, inicijuojamas ar vykdomas agresijos aktas, kuris savo pobūdžiu, sunkumu ir mastu akivaizdžiai pažeidžia JT Chartiją) tirti Teismo jurisdikcijai trukdo Rusijos nedalyvavimas Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statute ir jos statusas JT Saugumo Taryboje.
Greta ,,nieko nėra amžina“ norisi tikėti, kad ,,nėra nieko neįmanoma“. Būtent, netradicinės situacijos nėra kliūtis taikyti tarptautinę teisę naujomis aplinkybėmis, aiškinti tarptautines sutartis, prireikus – keisti, ieškoti peržiūros mechanizmų ar juos kurti. Rusija savo elgesiu ne kartą kvestionavo tarptautinės teisės principų tikrąją esmę, deja, kaip kad po Sakartvelo (Gruzijos) regionų (Abchazijos, Pietų Osetijos) ,,tylios okupacijos“ tarptautinė bendrija ilgainiui tarsi nutilo pati. Šįkart nutilti reikštų nutilti visiems laikams. Šis kartas kitoks ne tiek dėl bandymo užimti dabar Ukrainos teritoriją scenarijaus, kiek dėl to, kad tai yra klausimas ,,dabar arba niekada“, gyvybės ir mirties klausimas, visom prasmėmis: tarptautinė teisė turi suveikti dabar, nes nėra kitos bendros valstybių kalbos, kito šiuolaikinių civilizacijų pamato, net jei Rusija ta kalba nekalba. Šįkart skiriasi matyt tik beprotybės mastas: beprotiškų grasinimų draudžiamomis masinio naikinimo ginklų rūšimis kontekste vis tik greta teisės svarbu ir diplomatija, politika, karyba, informacinės technologijos, viskas, Rusijos žmonių sąmonė, Rusijai dar belieka nesusipainioti melo nuo bet kokios tikros informacijos atkirstai savo auditorijai versijose. Bet tarp visko šiandien svarbiausia – Ukrainos žmonių gyvybės ir visomis priemonėmis visiems vienu metu vieningai visuose lygmenyse stabdyti šią žmogiškąją tragediją.
Dr. Indrė Isokaitė-Valužė yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentė
[1] JT Chartija: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.DD12C52B498E
[2] JT Generalinės Asamblėjos 1974 m. gruodžio 14 d. rezoliucija dėl agresijos apibrėžimo (priedas, 1 straipsnis): https://legal.un.org/avl/ha/da/da.html
[3] General Assembly resolution 377A (V) (“Uniting for Peace”): https://legal.un.org/avl/ha/ufp/ufp.html
[4] Case concerning the detention of three Ukrainian naval vessels (Ukraine v. Russian Federation), Provisional Measures: https://www.itlos.org/en/main/cases/list-of-cases/case-concerning-the-detention-of-three-ukrainian-naval-vessels-ukraine-v-russian-federation-provisional-measures/
[5] Dispute Concerning Coastal State Rights in the Black Sea, Sea of Azov, and Kerch Strait (Ukraine v. the Russian Federation) https://pca-cpa.org/en/cases/149/
[6] Inter-State applications: https://echr.coe.int/Documents/InterState_applications_ENG.pdf
[7] Proceedings instituted by Ukraine against the Russian Federation on 26 February 2022: https://www.icj-cij.org/en/case/182
[8] Application of the International Convention for the Suppression of the Financing of Terrorism and of the International Convention on the Elimination of All Forms of Racial Discrimination (Ukraine v. Russian Federation): https://www.icj-cij.org/en/case/166/orders
[9] United Nations: Responsibility to Protect: https://www.un.org/en/genocideprevention/about-responsibility-to-protect.shtml
[10] Draft Articles on Diplomatic Protection: https://legal.un.org/ilc/texts/instruments/english/commentaries/9_8_2006.pdf
[11] Legality of the Threat or Use of Nuclear Weapons: https://www.icj-cij.org/en/case/95
[12] Obligations concerning Negotiations relating to Cessation of the Nuclear Arms Race and to Nuclear Disarmament (Marshall Islands v. United Kingdom): https://www.icj-cij.org/en/case/160
[13] Treaty on the Prohibition of Nuclear Weapons: https://www.un.org/disarmament/es/wmd/nuclear/tpnw/#:~:text=The%20Treaty%20on%20the%20Prohibition,threaten%20to%20use%20nuclear%20weapons.
[14] Treaty on the Non-Proliferation of Nuclear Weapons (NPT) https://www.un.org/disarmament/wmd/nuclear/npt/
[15] ICC: Preliminary examination: Ukraine: https://www.icc-cpi.int/ukraine
[16] https://tm.lrv.lt/lt/naujienos/e-dobrovolska-diktatoriu-vieta-hagos-teismo-suole
