Komentarai

G. Bartkus. Lietuvos Respublika versus „Lietuvos geležinkeliai“ versus „Belaruskalij“

Visuomenėje plačiai nagrinėjama situacija, susijusi su sutarties, sudarytos tarp „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“, vykdymu. Pasigirsta įvairiausių komentarų: nuo reikalavimų ministrams tiesiogiai valdyti akcinę bendrovę iki teiginio, kad sudarytos sutarties neįmanoma nutraukti. Išskyriau dešimt teisinių teiginių, kurie turėtų padėti geriau suprasti ir įvertinti susidariusią situaciją.

Ministras ar kiti politikai neturi teisės valdyti akcinės bendrovės. „Lietuvos geležinkeliai“ yra juridinis asmuo, kurio teisinė forma yra akcinė bendrovė. Neretai teigiama, kad „Lietuvos geležinkeliai“ yra valstybinė įmonė, ministerijai pavaldi įmonė ir pan. Taip nėra. „Lietuvos geležinkeliai“ nėra valstybės įmonė, nors Lietuvos geležinkelių vienintelis akcininkas ir yra Lietuvos Respublika. Ši bendrovė yra privatus juridinis asmuo, savarankiškas civilinių teisinių santykių subjektas, ir tik bendrovės organai gali priimti bendrovę saistančius sprendimus, pvz., spręsti, kurias sutartis vykdyti, o kurių ne. Nei ministras, nei Vyriausybė in corpore, o tuo labiau Seimas ar Seimo nariai, neturi teisės būti de facto bendrovės vadovais ir už bendrovės organus priimti sprendimus, taip pat negali nurodyti ir kaip turėtų bendrovė elgtis.

Būtinas „Lietuvos geležinkelių“ valdybos sprendimas. „Lietuvos geležinkelių“ organais yra akcininkų susirinkimas, valdyba ir vadovas. Kiekvienas iš šių organų turi savo kompetenciją ir, pagal Lietuvos įstatymus, šios kompetencijos ribos dažniausiai negali būti peržengtos. Valdyba yra valdymo organas, kuris sprendžia esminius bendrovės veiklos klausimus. Todėl, jei sutarties tarp „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“ vykdymas (ar nevykdymas) turi esminę reikšmę bendrovei, sprendimas dėl jos vykdymo ar nevykdymo turi būti priimtas bendrovės valdybos. Vadovo sprendimo tam nepakanka.  Jei sutarties tarp „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“ sutarties vykdymas (ar nevykdymas) turi esminę reikšmę bendrovei, apie valdybos priimtus sprendimus dėl šios sutarties vykdymo ar nevykdymo turi būti pranešta ir vieninteliam bendrovės akcininkui – Lietuvos Respublikai (šiuo atveju Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijai).

Teisinė išvada dėl sutarties yra pirmas ir privalomas žingsnis. Protingumo ir rūpestingumo fiduciarinė pareiga nustato pareigą bendrovės valdybai (taip pat ir bendrovės vadovui) elgtis rūpestingai. Tai reiškia, kad prieš priimant sprendimą dėl sutarties tarp „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“ vykdymo (ar nevykdymo) privalu gauti teisinę išvadą dėl sutarties vykdymo tęsimo, jos nutraukimo, nevykdymo galimybės, galimų teisinių pasekmių. Tik susipažinus su tokia teisine išvada priimamas sprendimas atitiks rūpestingumo standartą. Beje, tiek valdyba, tiek vadovas, priimdamas sprendimą, nėra saistomas teisinių išvadų rekomendacijų, bet privalo su jomis susipažinti.

Socialinės atsakomybės deklaravimas yra teisiškai reikšmingas. „Lietuvos geležinkeliai“ yra paskelbę, kad veiklą grindžia socialiai atsakingo verslo principais: skaidrumu (operatyviai informuoti visuomenę), tarptautiškumu (puoselėti valstybės įvaizdį), visuomenės (maksimalus atvirumas ir solidarumas su bendruomene) ir  kitais. Tai reiškia, kad priimdami sprendimus „Lietuvos geležinkelių“ valdymo organai privalo atsižvelgti ir įvertinti, kaip priimamas sprendimas atitinka socialiai atsakingo verslo principus. Ši taisyklė galioja ir priimant sprendimą dėl sutarties tarp „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“ vykdymo (ar nevykdymo), informuojant bendruomenę ir socialinius partnerius.

Sutarties nutraukimui reikia sutarties šalies valios (noro). Bet kuri sutartis gali būti pripažįstama negaliojančia ar gali būti nutraukiama. Įstatymai numato pagrindus sutarties negaliojimui ar sutarties nutraukimui.  Sutarties negaliojimo pagrindai yra išsamūs ir juos numato Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai (pvz., tokiu pagrindu gali būti Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.80 straipsnis (prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms) arba CK 1.81 straipsnis (prieštaravimas viešajai tvarkai ir gerai moralei)). Sutarties nutraukimo pagrindai gali būti nurodomi ne tik įstatyme, bet ir pačioje sutartyje. Sutarties nutraukimo pagrindu, pvz., gali būti pasikeitusios aplinkybės, kai ne dėl nuo šalies priklausančių aplinkybių iš esmės padidėja sutarties vykdymo kaina (CK 6.204 straipsnis). Pasikeitusių aplinkybių institutas skiriasi nuo force majeure. Esminis skirtumas yra tas, kad, esant force majeure aplinkybėms, šalis visai negali vykdyti sutarties, kai pirmuoju atveju – vykdyti sutartį galima, tik vykdymo kaina (pasekmės) yra iš esmės pakitusios. Politinė valia, valdančiosios daugumos ar mažumos nuomonė ar pan. tikrai nėra force majeure aplinkybės. Viešojoje erdvėje šie du institutai dažnai sutapatinami, nors teisinės pasekmės yra skirtingos. Visais atvejais, tiek dėl sutarties negaliojimo, tiek dėl sutarties nutraukimo (išskyrus kai kurias išimtis) reikia kreiptis į teismą.

Sutartis turėtų numatyti sankcijų pritaikymo pasekmes. Sutartis, sudaryta tarp „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“, gali numatyti kitokius sutarties nutraukimo pagrindus, gali numatyti atsakomybės ribojimus, taip pat sutartyje galima susitarti dėl taikomos teisės (nebūtinai Lietuvos), tiek ginčus nagrinėjančios institucijos (nebūtinai Lietuvos teismai). Sutartis gali apibrėžti force majeure aplinkybes (įstatymai paprastai jų išsamiai neišvardina) ir prie tokių aplinkybių galima priskirti ir, pvz., sankcijas, valstybių veiksmus ir pan. Reikia tikėtis, kad rengiant tokią reikšmingą „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“  sutartį buvo pasitelktos reikiamos žinios bei patirtis, o sutartis buvo vertinama „Lietuvos geležinkelių“ valdybos ir jos komitetų.

„Lietuvos geležinkelių“ gautas avansas iš „Belaruskalij“ nėra esminė teisiškai reikšminga aplinkybė. Avansas tėra apmokėjimas už paslaugas, kurios dar nėra suteiktos, bet pagal sutartį turi būti suteiktos ateityje. Reikšminga aplinkybė yra pačios sutarties vykdymas, t.y. ar sutartis buvo ir bus vykdoma toliau. Negalėjimas avanso grąžinti, taip pat nėra reikšminga teisinė aplinkybė. Bet kokiu atveju sumokėtas avansas gali būti perduodamas į depozitinę sąskaitą apie tai informuojant kitą pusę. Ir tai jau kitos sutarties pusės problema, ar ji norės, ar nenorės dėl kokių nors priežasčių atsiimti avansą. Būtų netgi keista, jei kita pusė nesusigrąžintų ar nesiektų susigrąžinti avanso. Argumentas, kad „jeigu yra pinigai, įsipareigojimus reikia vykdyti“ yra teisiškai nepagrįstas.

Sankcijų įgyvendinimo įstatymas neatitinka šiuolaikinių realijų. 2004-ais metais parengtas Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymas taikomas tik Jungtinių Tautų, kitų tarptautinių organizacijų ir Europos Sąjungos sprendimais nustatytoms sankcijoms. Teisėkūros požiūriu – nevykęs teisės aktas, kuriame didžioji dalis normų skirta valstybės institucijų kompetencijų aptarimui, tačiau nepakankamas dėmesys skirtas sankcijų pasekmių teisniam reglamentavimui. Minėto įstatymo normos nedera su privatinės teisės institutais, normomis. Dar blogiau atrodo minėtą įstatymą įgyvendinantis Vyriausybės nutarimas.

Komisijos sprendimas nėra geras problemos sprendimo būdas. Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų 13 straipsnis įtvirtina sandorių (sutarčių) vertinimo kriterijus. Kriterijai apibrėžti, išsamūs ir iš esmės susiję su apribojimais vykdyti valstybinės svarbos projektus, naudoti nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbius įrenginius, duomenų bazes, ryšių ir informacines sistemas. Sandoris gali būti pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų tik esant dviem sąlygoms: turi atitikti aukščiau paminėtus vertinimo kriterijus ir sandorio šalis turi kelti riziką ar neatitikti nacionalinio saugumo interesų. Taigi minėtas įstatymas yra sunkiai pritaikomas kitokiai – su sankcijų režimu susijusiai – situacijai. Akivaizdu, kad, tarkim, pripažinus „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“ sutarties neatitikimą nacionalinio saugumo interesams, kiltų teisinis ginčas, kurio rezultatas būtų sunkiai prognozuojamos.

Sankcijos turi dvejopą efektą. Kitos valstybės nustatytos sankcijos gali paveikti sutarties šalių teisinius santykius. Tikėtina, kad tokių situacijų, kai viena iš valstybių nustato sankcijas, tik daugės. Todėl turi būti pergalvojamas teisinis reglamentavimas ir apsvarstoma galimybė sandorį (sutartį) nutraukti ar pripažinti negaliojančia, jei dėl pritaikytų sankcijų viena iš sandorio šalių patiria ar gali patirti reikšmingas pasekmes.  Aišku, Lietuvos Respublika visada gali kitos valstybės nustatytas sankcijas paversti „savomis“, t .y. jas perkelti į savo nacionalinę teisę. Tačiau šiuo atveju būtina įvertinti, ar tokių sankcijų perkėlimas į nacionalinę teisę nepažeis tarptautinių Lietuvos Respublikos įsipareigojimų.

Apibendrinant: (i) „Lietuvos geležinkelių“ valdybai reikia priimti sprendimą vykdyti, nevykdyti, nutraukti ar pripažinti negaliojančia sutartį sudarytą su „Belaruskalij“. Prieš priimant sprendimą turi būti susipažinta su teisine išvada ir sprendimas turi būti priimtas atsižvelgiant į bendrovės veiklos tikslus nurodytus bendrovės įstatuose; (ii) Vyriausybei reikia atlikti sankcijų rėžimo reglamentavimo sisteminę peržiūrą (monitoringą ir vertinimą) ir, jei reikia, inicijuoti teisės aktų pakeitimus, bei (iii) apsispręsti, ar JAV sankcijas perkelti į Lietuvos teisę, kaip tai padaryti ir svarbiausia nustatyti, ar toks įgyvendinimas neprieštaraus (preliminarus tyrimas rodo, kad prieštarautų) Lietuvos prisiimtiems tarptautiniams įsipareigojimams, taip pat Europos Sąjungos teisei.

Situacija, susijusi su sutarties, sudarytos tarp „Lietuvos geležinkelių“ ir „Belaruskalij“, vykdymu, eilinį kartą išryškino valstybės kontroliuojamų bendrovių valdysenos problemas. Vietoj to, kad sprendimas būtų priimamas kompetentingų bendrovės organų, sprendimo priėmimo naštą bandoma perkelti politikams, kurie neturi nei reikiamų žinių, nei patirties. Panašu, kad politinė valdžia leidžia save įvilioti į tokį „žaidimą“ ir net skuba sutikti su raginimais prisiimti atsakomybę už tai, kas neturėtų būti politinės valdžios kompetencija. Taip užmirštama pagrindinis iššūkis susijęs su sankcijų įgyvendinimu, kurį galima iliustruoti tokiu klausimu: ar Lietuvos Respublika norėtų kitų valstybių taikomas sankcijas perkelti į Lietuvos teisę ir ar tai yra suderinama su Europos Sąjungos acquis communautaire? Būtų puiku, jei nenukrypdami į trumpalaikių politinių dividendų rinkimą, atsakingų ieškojimą, „galvų medžioklę“ ir skubių nutarimų bei įstatymų projektų rengimą, rastumėme sutarimą atsakydami į šį klausimą.

Gintautas Bartkus, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, advokatas

Back to top button