Komentarai

J. Machovenko. Vilniaus universiteto Teisės fakultetas ir įžymūs teisės mokslo atstovai XVII a. viduryje – XIX a. pirmojoje pusėje

Teisės fakultetas tradiciškai ragino savo dėstytojus įgyti mokslo laipsnį. Vilniaus universitetą valdę jėzuitai itin rūpestingai parinkdavo kandidatus, siekiančius mokslinio pripažinimo – kiekvienas pretendentas į mokslo laipsnį turėjo gauti paties Ordino generolo pritarimą. 1641 m. spalio 11 d. Vladislovo IV privilegija leisdavo teikti teisės mokslo laipsnius, kurie tuomet buvo pripažįstami Europos universitetuose: bakalauro, licenciato (lot. licentiatus – turintis leidimą) ir civilinės ir kanonų teisės daktaro (iuris utriusque doctor). Pirmasis Vilniaus universiteto auklėtinis, ryžęsis jame siekti teisės mokslo laipsnio, buvo prūsas Andrius Markvartas. 1647 m. birželio 22 d. jis gynė disertaciją apie paveldėjimą pagal kanonų, romėnų, Lenkijos, Lietuvos ir Magdeburgo miesto teisę (Dissertatio iuridica e iure canonico, civili et Regio Poloniae Magnique Ducatus Lithuaniae nec non saxonico et municipali magdeburgensi). Taip pačiai 1647 metais viešai gynė disertacijas dar du Teisės fakulteto auklėtiniai, vadovaujami A. A. Olizaravijaus: J. Butkevičius-Popucevičius apie nerašytinę teisę, asmenų teises ir bažnytinį imunitetą (Assertiones ex iurisprudentia ecciesiastica de iure non scripto, iure personarum et immunitate eccelesiastica) ir J. Konstantinavičius – apie sprendimą prieštaravimų, kylančių kanonų teisėje iš santuokos (Decisio controversiae iuris canonici).

Vilniaus universitete, kaip ir kituose Europos universitetuose, daktaro laipsnio suteikimas, vadinamoji promocija (promotio), vykdavo iškilmingoje aplinkoje (paprastai Šv. Jonų bažnyčioje), gausiai dalyvaujant kitiems mokslininkams, Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo nariams ir kitiems valstybės pareigūnams (kartais net didžiajam kunigaikščiui), studentijai ir visuomenei. Šio akto kulminacija buvo universiteto daktarų senato, susidėjusio iš devynių žymiausių Vilniaus universiteto profesorių, sprendimo paskelbimas dėl daktaro laipsnio suteikimo ir pripažinimo naujajam daktarui teisės dėstyti bet kuriame pasaulio universitete (licentia legendi ubique terrarum), taip pat įteikimas jam daktaro insignijų – kepuraitės, togos, žiedo ir knygos.

1655 m. rugpjūčio mėn. dėl karo veiksmų Teisės fakultetas buvo priverstas nutraukti veiklą. Studentai ir dėstytojai išsibėgiojo arba pasitraukė į Rytprūsius, dalis jų nebegrįžo. Tačiau 1667 m. jėzuitai pranešdavo vadovybei, kad Teisės fakultetas vėl atidarytas, ir užsiėmimus „lanko ganėtinas studentų skaičius“ (Rabikauskas, 2002, p. 290–291). Įvairiuose 1669–1773 m. dokumentuose minimi teisės profesoriai ir jų paskaitas lankę studentai, ginami baigiamieji darbai ir disertacijos, suteikiami mokslo laipsniai (Machovenko, Maksimaitis, 2008, p. 59–60).

Profesorius Jeronimas Stroinovskis. VU nuotrauka

LDK teisinė mintis brandumu prilygo Vakarų Europos teisinei patirčiai, o bendrosios kultūros raidos lygmeniu turėjo Renesanso ir Šviečiamosios epochų idėjų žymių, nes visada buvo atsigręžta į savo laikmečio visuomenės ir žmogaus problemas, o dažnai savo pažangiomis naujovėmis pranoko amžininkus. LDK mokslininkams buvo būdinga plati erudicija, gilus mąstymas, geras Vakarų teisės paveldo žinojimas. Jų veikaluose dažnai cituojami Cicerono, Aristotelio, Demosteno, Tomo Akviniečio ir kitų Vakarų teisinės kultūros „tėvų“ darbai, aptariami teisės prigimties ir paskirties, santykio su morale ir religija klausimai.

Pažymėtinas XVI a. visuomenėje įsivyravęs palankus požiūris į romėnų teisę. A. Rotundas ir P. Roizijus propagavo mintį tobulinti įstatymus remiantis romėnų teise ir net tiesiai taikyti ją LDK teismuose (Roizijus, 2007). M. Lietuvio traktate De moribus tartarorum, lituanorum et moschorum (Mykolas Lietuvis, 1966) pabrėžiamas tęstinis teisės pobūdis: galiojanti teisė išaugo iš paprotinės teisės, paveldėtos iš Vytauto laikų, kuri lietuvių perimta iš tolimųjų senolių – romėnų. M. Lietuvio manymu, dabar kaip tik stokoja šios geros teisės; būtina atgaminti, įtvirtinti ir iš naujo interpretuoti ją tokiu būdu, kad atitiktų dabarties ir ateities reikalavimus. Siūlymai įdiegti mūsų krašte romėnų teisę yra labai simptomatiški – jie rodo vakarietišką Lietuvos bajorijos ir jos ideologų mentalitetą.

Mokslo traktatuose teisė labai branginama: tik teisė duodanti tautai valstybės būvį (M. Lietuvis); ten, kur nėra teisės, kur įsakinėja ne teisė ir kur įsakinėja tik žmogus, „ten tarsi žvėris įsakinėtų“ (A. Rotundas) ir t.t. To meto mokslo veikaluose plačiai diskutuojama apie idealią teisę, idealią valstybę ir idealų valdovą. Tačiau LDK teisės mokslo atstovai matė nuolatinę idealo ir tikrovės priešpriešą ir kovą. Norma ir praktika ne visada sutampa. Būtina tobulinti įstatymus ir jų taikymą, gerinti visus teisinius institutus – tai tvirtas LDK teisės teoretikų įsitikinimas ir šūkis. Teisinio idealo ir tikrovės kova, būdinga visai Vakarų teisės tradicijai, nulėmė LDK teisės sisteminimą ir reformavimą. Sąmoningas teisės sisteminimas prasidėjo 1387 m. ir suklestėjo rengiant Lietuvos Statutus. 1529 m. įsigaliojus Pirmajam Lietuvos Statutui, prasidėjo mūsų teisės kodifikavimo epocha. Tuo pačiu metu LDK norminis teisės aktas tapo vyraujančiu teisės normų šaltiniu, anksčiau negu Vakarų Europoje, kur tai vyko XVIII a., kai įvairios norminių aktų rūšys LDK jau buvo sudėliotos į hierarchinę sistemą su konstitucija viršūnėje.

Romanų-germanų teisės tradiciją daugiausia formavo ir jos raidą kreipė teisės mokslininkai. LDK mokslininkams, dalyvavusiems rengiant Lietuvos Statutus, teko laimė įgyvendinti bent dalį savo idėjų. Jų dėka, pradedant XVI a., teisinis reguliavimas pasižymi abstrakčiai suformuluotomis normomis, dideliu norminiu apibendrinimu, pasiektu rengiant Lietuvos Statutus. LDK teisinė sistema priklausė Vakarų teisės tradicijos kontinentinei atšakai ir nebuvo prastesnė už kitas tai pačiai atšakai priklaususias sistemas. XVI a. ir pirmosios XVII a. pusės teisės paveldas buvo toks gausus, kad palaikė LDK teisinės sistemos orientaciją į Vakarus ir užtikrino teisės mokslo ir mokymo tradicijų perimamumą per visą 1655–1773 m. smukimo laikotarpį.

1773 m. popiežiui Klemensui IV panaikinus Jėzuitų ordiną, buvusios jo žinioje LDK mokyklos ir Universitetas perėjo į pasaulietinės Edukacinės (Švietimo) komisijos rankas. 1782 m. gegužės 21 d. Edukacinės komisijos nutarimu Universitetas buvo reorganizuotas į Vyriausiąją LDK mokyklą (Bumblauskas et al., 2004, p. 27). Universitetą sudarė dvi kolegijos (fakultetai) – Fizikos mokslų ir Moralės mokslų. Teisės mokslai buvo dėstomi Moralės mokslų kolegijoje. Studijos truko ketverius metus. Kolegijoje buvo dėstomi dogmatinė ir moralinė teologija, Šv. Raštas, bažnyčios istorija, kanonų teisė, romėnų teisė, Abiejų Tautų Respublikos teisė, prigimtinė ir tautų (tarptautinė) teisė, visuotinė istorija, retorika ir literatūra.

Profesorius Ignas Danilavičius. VU nuotrauka

Edukacinė komisija stengėsi tenkinti visuomenės poreikius ir išplėtė teisės mokslų dėstymą. Iš naujai dėstomų dalykų didelio pasisekimo susilaukė prigimtinė teisė, skaityta profesoriaus Jeronimo Stroinovskio. 1785 m. šis kursas buvo išleistas atskira knyga „Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tautų teisės mokslas“, penkis kartus perspausdinama ir rekomenduojama mokykloms kaip vadovėlis. Šis veikalas iškelia jo autorių kaip vieną iš pirmųjų tarptautinės teisės kūrėjų Lietuvoje ir Lenkijoje. J. Stroinovskio darbai buvo įvertinti amžininkų jis buvo išrinktas daugelio mokslo draugijų, taip pat Florencijos ir Romos akademijų nariu.

XVIII a. antrojoje pusėje pagaliau tapo išskirta į savarankišką mokslo discipliną ir krašto teisė (ius patrium). Pirmas šio dalyko dėstytojas buvo Mykolas Olechnovičius. Pirmoje kurso dalyje buvo duodama bendrų žinių apie teisę, antroje – apie lenkų teisę, lyginant ją su lietuvių, ir trečioje – apie lietuvių teisę. M. Olechnovičiui mirus, krašto teisės dėstymas Vilniaus universitete nutrūko keliolikai metų. 1797 m. arba 1799 m. šį kursą vėl pradėjo skaityti Adomas Povstanskis, tačiau taip pat neilgam. Tik po 1814 m. krašto teisės dėstymą parėmė Universiteto auklėtiniai Ignas Danilavičius, Aleksandras Korovickis ir Juozas Jaroševičius, kurie ir tęsė jį nepertraukiamai iki pat Universiteto uždarymo. Tai buvo jau nauja teisės istorikų karta, kuri, skirtingai nuo ankstesniosios, neapsiribojo vien paskaitų skaitymu, bet ir gilinosi į mokslo tiriamąjį darbą ir skelbė savo tyrinėjimų rezultatus.

Nuslopinus 1794 m. Tadeušo Kosciuškos sukilimą ir Rusijos imperijai inkorporavus likusiąją LDK dalį, Vilniaus universiteto veikla nutrūko. Bet jau 1796 m. Universitetas buvo atgaivintas, o 1797 m. caro vyriausybė patvirtino naują Vilniaus universiteto statutą. Lietuvos vardas dingo iš Universiteto pavadinimo jis buvo pavadintas Vilniaus vyriausiąja mokykla. Galutinė Universiteto struktūra ir teisinis statusas buvo nustatyti Rusijos imperatoriaus Aleksandro I 1803 m. balandžio 16 d. aktu. Vilniaus vyriausioji mokykla tapo Vilniaus imperatoriškuoju universitetu. Jis veikė be didesnių pakitimų iki uždarymo 1832 m. Kadangi Universiteto struktūroje vėl nebuvo rasta vietos Teisės fakultetui, teisės mokslai buvo dėstomi Moralinių ir politinių mokslų fakultete kartu su teologija, filosofija ir istorija.

Būsimiems teisininkams dėstyta romėnų ir žymesniųjų senovės ir dabarties tautų civilinė ir baudžiamoji teisė, Rusijos imperijos ir buvusių Abiejų Tautų Respublikos provincijų civilinė ir baudžiamoji teisė, bažnytinė, prigimtinė, politinė ir tautų teisė, istorija ir statistika. Ne visą laiką visi teisės kursai buvo skaitomi, tačiau juos dėstant remtasi naujausia to meto savo ir užsienio teisine literatūra. Nuo 1804 m. profesoriai privalėjo teikti studentams savo paskaitų sąsiuvinius, kad šie juos perrašytų, nes spausdintų paskaitų tekstų nebuvo. Greta nuo 1804 m. atliekamos išleidžiamų knygų cenzūros 1824 m. buvo įvesta ir paskaitų cenzūra (Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, 2016, p. 54).

18031832 m. Vilniaus universitete labai stokojo teisės dėstytojų. 1819 m. magistro ir daktaro laipsnių teikimo tvarka tapo sudėtingesne. Vilniaus universitete smarkiai sumažėjo įgyjančiųjų daktaro laipsnį. Moralinių ir politinių mokslų fakultete daktaro laipsnis paskutinį kartą suteiktas 1817 metais. Rektoratas mėgino spręsti personalo stokos problemą kviesdamas teisininkus praktikus ir kitų Imperijos universiteto dėstytojus. Tačiau jų kvalifikacija neatitiko Universiteto keliamų reikalavimų. Pakviestieji buvo nepajėgę užtikrinti dėstymo pagal vakarietiškus standartus, juolab, kad buvo parenkami pagal jų politinį lojalumą, o ne žinias ir gebėjimus. Universitetas siuntė tobulintis jaunus, gabius ir pasiturinčius žmones į užsienio universitetus. Tačiau Vyriausybė buvo uždraudusi siųsti specialistus į kai kuriuos Vokietijos ir Šveicarijos universitetus, kuriuose esą galvą keliąs „religijai prieštaraujantis supratimas“. Draudžiamų universitetų sąrašas nuolat didėjo.

Carui Nikolajui I 1832 m. gegužės 1 d. pasirašius Vilniaus universiteto uždarymo aktą, teisininkų ir kitų specialistų, išskyrus kunigus ir medikus, rengimas Lietuvoje buvo nutrauktas. Šiek tiek teisės dalykų liko Romos katalikų dvasinėje akademijoje, įkurtoje Universiteto teologijos skyriaus ir prie Universiteto veikusios Vyriausiosios dvasinės seminarijos pagrindu. Akademijoje dėstė daugiausia buvę Universiteto dėstytojai, tarp jų profesorius L. A. Kapelis, skaitęs Bažnyčios istoriją ir kanonų teisę. Akademijos absolventai galėjo įsigyti teologijos ir kanonų teisės magistro ir daktaro laipsnius. 1842–1844 m. perkėlus Romos katalikų dvasinę akademiją iš Vilniaus į Imperijos sostinę Sankt Peterburgą, Lietuvoje nebeliko jokių teisės studijų.

Prof. dr. (HP) Jevgenij Machovenko, Vilniaus universiteto Teisės fakultetas

Panaudoti šaltiniai ir literatūra

Bumblauskas, A. et al. (2004). Vilniaus universitetas 1579–2004. Vilnius: Kultūra.

Lietuvos filosofinė mintis: chrestomatija (1996). Sudarė ir parengė Gediminas Mikelaitis. Vilnius: Aidai.

Machovenko, J.; Maksimaitis, M. (2008). Vilniaus universiteto Teisės fakultetas 1641–2007 metais: monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Mykolas Lietuvis (1966). Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius. Vertė Ignas Jonynas. Vilnius: Vaga.

Olizaravijus, A. A. (2003). De politica hominum societate. Vilnius.

Rabikauskas, P. (2002). Vilniaus akademija ir Lietuvos jėzuitai. Sudarė L.Jovaiša. Vilnius: Aidai.

Roizijus, P. (2007). Lietuvos sprendimai, 1583. Sudarytojas Vytautas Andriulis, vertėja Dalia Dilytė. Vilnius: Teisinės informacijos centras.

Vilniaus universiteto Teisės fakultetas = Law Faculty of the Vilnius University (2016). Parengė (prepared by) Jevgenij Machovenko, Gabrielė Taminskaitė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

Back to top button