I. Antaniškytė. Ar šampanas taps bendriniu žodžiu leidžiamu naudoti tik Rusijoje?

Rusijos Federacijos prezidentas liepos 2 d., penktadienį, pasirašė alkoholio produkcijos reguliavimo įstatymo pataisas, kuriomis draudžiama ant importuojamo gėrimo etikečių naudoti žodį „šampanas“ („шампанское“). Pagal minėto įstatymo pataisas, žodis „šampanas“ turėtų būti keičiamas terminu „putojantis vynas“ („игристое вино“). Įstatyme šis terminas gali būti naudojamas tik kaip „Rusijos šampanas“ („Российское шампанскoe“), kuris yra pagamintas Rusijos Federacijos teritorijoje. Tai papiktino šampano gamintojus dėl ignoruojamo nacionalinio (Prancūzijos) ir tarptautinio vietos kilmės nuorodos apsaugos reglamentavimo. Tikėtina, kad tokie Rusijos Federacijos veiksmai kelia pavojų šampano terminui  ir šis terminas su laiku gali tapti bendriniu pavadinimu, kaip tai nutiko Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) atveju.

Termino „šampanas“ apsauga nustatyta 1891 m. birželio 14 d. Madrido sutartyje dėl tarptautinės ženklų registracijos (Madrido sutartis) ir 1919 m. birželio 28 d. Versalio taikos sutartyje. Pastarosios sutarties 275 straipsniu Vokietija, įsipareigojo laikytis įstatymų, galiojančių Tautų Sąjungoje, kurie numatė regioninio pavadinimo apsaugą, susijusį su vynu, pagamintu valstybėje, kuriai priklauso šis regionas, arba sąlygas, kuriomis gali būti leidžiama naudoti tokį pavadinimą. Šiuo straipsniu taip pat buvo įtvirtintas draudimas importuoti, eksportuoti, gaminti, platinti, parduoti ar siūlyti parduoti produktus ar gaminius su regioniniais pavadinimais, neatitinkančiais tokių įstatymų ar nustatytos tvarkos.

Rusijos Federacija yra Madrido sutarties valstybė narė, tačiau JAV ja netapo, kaip ir atsisakė ratifikuoti 1919 m. Versalio taikos sutartį, nes nenorėjo dalyvauti Tautų Sąjungoje dėl Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos dominavimo. Kadangi JAV nepriėmė ir neratifikavo minėtų tarptautinių sutarčių, ji ilgą laiką nepaisė nurodytų taisyklių.

Kalbant apie JAV atvejį, reikėtų paminėti, kad tarp Europos Bendrijos ir JAV vyko derybos. Derybos baigėsi priimtu Europos Bendrijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų susitarimu dėl prekybos vynu (Susitarimas). Minėtu Susitarimu įtvirtinta, kad JAV turi siekti pakeisti termino „šampanas“ („champagne“), vartojamo savo teritorijoje parduodamo vyno etiketėse, teisinį statusą ir vartoti jį tik Bendrijos kilmės vyno etiketėse (žr. Susitarimo 6 straipsnio 1 dalį). Nurodytu Susitarimu Europos Bendrija leido JAV vartoti terminą „šampanas“ subjektams, tik keliais atvejais: 1) tada, kai subjektai jį naudojo iki 2005 m. gruodžio 13 d., arba 2) tada, kai subjektams atitinkamas JAV vyriausybės išduotas etiketės patvirtinimo sertifikatas buvo išduotas anksčiau nei iki 2005 m. gruodžio 13 d., o terminas etiketėje įrašomas remiantis nuo 2005 m. rugsėjo 14 d. galiojančiomis taisyklėmis. Taip pateisinama, kodėl šiandien galime išvysti Niujorko ar Kalifornijos šampaną. Minėtame Susitarime taip pat nurodyta, kad jo nuostatos negali įpareigoti šalių imtis priemonių, susijusių su intelektine nuosavybe, kurių kitu atveju nebūtų imamasi pagal šalių atitinkamus intelektinės nuosavybės teisės aktus, taisykles ir procedūras, t. y., negali paveikti šalių teisių ir įsipareigojimų, nustatytų PPO susitarimu. Niekas netrukdo šaliai prireikus imtis priemonių, kad būtų leista vartoti homoniminius kilmės pavadinimus, jeigu vartotojai nebus klaidinami, arba leisti asmeniui naudoti prekyboje to asmens asmenvardį ar verslo pirmtako asmenvardį, jeigu toks vartojimas neklaidins vartotojo (žr. Susitarimo 12 straipsnį). 

1993 metų birželio mėn. Rusijos Federacija pateikė formalų prašymą tapti Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (General Agreement on Tariffs and Trade, GATT) nare, kuri buvo Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) pirmtakė. Praėjus 18 metų, po užsitęsusių derybų, PPO priėmė Rusiją į nares 2011 m. gruodžio viduryje. Tokioms ilgoms deryboms įtakos turėjo Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas. Valstybė, norinti tapti Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nare, privalo pritarti visoms Urugvajaus raundo daugiašalėms sutartims (PPO sutarčių paketui) ir negali keisti nurodytų susitarimų. Prisiimti įsipareigojimai turi tiesioginės įtakos šalies ekonominei raidai, importui ir eksportui, šalies verslui, investiciniam režimui ir pan. PPO sutarčių paketo sudedamoji dalis yra Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (sutrumpintai žinoma kaip TRIPS, 1C priedas, TRIPS).

TRIPS reglamentuoja geografinių nuorodų (TRIPS 22 straipsnyje) ir papildomą vyno ir stiprių alkoholinių gėrimų geografinių nuorodų apsaugas (TRIPS 23 straipsnyje). TRIPS 22 straipsnyje nustatytas geografinių nuorodų apibrėžimas ir pateiktas bendras įpareigojimas PPO nariams suteikti apsaugą nuo klaidinančio geografinės nuorodos naudojimo ir nuo naudojimo, kuris traktuojamas kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmas. Straipsniu reikalaujama, kad šalys atsisakytų registruoti arba pripažintų negaliojančia registraciją prekės ženklo, kuriame yra arba kurį sudaro geografinė nuoroda prekių, kilusių ne iš nurodytos teritorijos, jeigu tokių prekių prekės ženklo nuorodos klaidina visuomenę dėl tikrosios jų kilmės vietos. Trumpiau tariant, geografinė nuoroda apima prekių kilmės vietos pavadinimą arba yra iš jo sudaryta (pavyzdžiui Champagne regionas Prancūzijoje). Tą pavadinimą gali kolektyviai naudoti visos atitinkamos vietos įmonės, kurios gamina atitinkamą produktą nustatytu būdu (pavyzdžiui, Champagne,  šampanas). Iš to, kas nurodyta, jau aišku, kad geografinės nuorodos, kaip intelektinės nuosavybės teisės, apsaugos tikslas – užtikrinti sąžiningą konkurenciją gamintojams ir suteikti vartotojui patikimą informaciją apie produkto gamybos vietą ir (arba) metodą ir kokybę. Geografinių nuorodų teikiama apsauga padeda išsaugoti tradicinius ir aukštos kokybės produktus ir su jais susijusią praktinę gamybos patirtį, reputaciją ir kokybės standartus. Tokių nuorodų apsauga reiškia mažų ir vidutinių įmonių ir gamintojų apsaugą.

Geografinės nuorodos naudingos ir vartotojams. Būtent vartotojas kreipia dėmesį į geografinę produktų kilmę, nes jaučiasi užtikrintas tuo, kad į jo rankas patenka ypatingas produktas, kuris pasižymi būtent to regiono savybėmis, jis yra užtikrintas produkto kokybe, o geografinė nuoroda yra ne tik kokybės, bet ir reputacijos garantas. Iš esmės geografinėmis nuorodomis siekiama apsaugoti vartotojus nuo prekių, nepasižyminčių tokiomis savybėmis ir ypatybėmis, už kurią jis būtų pasirengęs sumokėti didesnę kainą. Reikia pažymėti, kad TRIPS 23 straipsniu suteikiamas aukštesnis vynų ir spiritinių gėrimų geografinės nuorodos apsaugos lygis. Straipsnio pirma dalimi nustatomas standartas – absoliuti apsauga, pagal kurią šalys įpareigojamos neleisti registruoti geografinės nuorodos žymėti vynams arba spiritiniams gėrimams, kurių kilmės vieta nėra atitinkama geografinė vieta, net jei nurodyta ir tikroji prekių kilmė arba geografinė nuoroda yra išversta į kitą kalbą arba lydima tokių žodžių kaip „rūšies“, „tipo“, „stiliaus“, „imitacija“ (žr. TRIPS 23 straipsnio 1 dalį). Tačiau reikia pažymėti, kad TRIPS numato išimtis,   kurios leidžia nurodytas taisykles netaikyti atgal, kadangi: „<…>jokios <…> nuostatos nedraudžia šaliai narei toliau ir panašiai naudoti kitos šalies narės atitinkamas vynų ar stiprių alkoholinių gėrimų geografines nuorodas, kurias prekėms ar paslaugoms taiko kurie nors jos nacionaliniai subjektai ar nuolatiniai gyventojai, kurie tos šalies narės teritorijoje tų pačių ar susijusių prekių ar paslaugų atžvilgiu nenutrūkstamai naudojo tą geografinę nuorodą arba a) ne mažiau kaip 10 metų iki 1994 m. balandžio 15 dienos, arba b) sąžiningai iki tos dienos“ (TRIPS 24 straipsnio 4 dalis). Tokios išimtys taikomos tada, kai prekės ženklas buvo taikomas ar įregistruotas sąžiningai arba jeigu teisės į prekės ženklą buvo įgytos sąžiningai jį naudojant iki šių nuostatų taikymo toje valstybėje narėje, pereinamuoju laikotarpiu arba iki įvedant geografinės nuorodos apsaugą jos kilmės šalyje.

Galima būtų spėlioti, ar Rusijos Federacija nemėgina pasinaudoti TRIPS 24 straipsnio 4 dalimi. Žvelgiant iš istorinės pusės, Rusijos Federacijoje panaikinus sausą įstatymą (1924 m.) vyriausybės vadovas  Aleksejus Rykovas svarstė, kaip supaprastinti vyno gamybą, kad šis taptų pigesnis ir prieinamas visiems vartotojams. Tarybų Sąjungos vyndarys Antonas Michailovičius Frolovas-Bagrejevas patobulino prancūzų specialistų kurtą aparatą putojantiems vynams gaminti. Toks prietaisas buvo pavadintas „Frolovo-Bagrejevo sistemos akroforu“. Šis aparatas skiriasi nuo prancūziškojo tuo, kad vyno brendimas truko trumpiau, nei įprastai. Vėliau subrandintas vynas buvo atšaldomas ir supilstomas į butelius. Tokio proceso metu susidaręs burbuliukų kiekis buvo papildomai prisotinamas angliarūgšte. Toks procesas tapo pigesnis ir labiau prieinamas visuomenei, taip atsirado pigus  putojančio vyno gėrimas „Советское шампанское“ („Sovetskoje Šampanskoje“, „sovietinis šampanas“). Įmonės, norėdamos gaminti minėtą „sovietinį šampaną“ turėjo pasirašyti sutartį su „Союзплодоимпор“. Tokią sutartį pasirašyti atsisakiusios įmonės pradėjo gaminti putojantį vyną „Российское шампанское“ („Rossijskoje šampanskoje“).

Šiandien „Российское шампанское“ gamina Sankt Peterburgo įmonė „Putojantys vynai“. „Российское Шампанское“ linija, kurioje gaminami baltieji putojantys vynai, tokie kaip pusiau sausas vynas, saldus vynas, baltas šampanas briut, pusiau sausas ir sausas vynas, vynas šardonė, sauvignon ir rislingas, pristatoma kaip Leningrado tradicijų tęsėja, kuri gamino sovietinį šampaną pagal 1947 metų valstybinį standartą (GOST, rus. Государственный стандарт ). Įdomu tai, kad 1989 metų valstybiniame standarte ГОСТ Р 51165-98 rusų kalboje pateikiamas „Российское Шампанское“ pavadinimas, tačiau į anglų kalbą jis išverstas kaip „Russian sparkling wine“ (Rusijos putojantis vynas).

Rusijos Federacinis įstatymas dėl tarptautinių sutarčių (Федеральный закон №101-ФЗ „О международных договорах Российской Федерации“) (RFĮTS) numato tarptautinių sutarčių vietą Rusijos Federacijos teisinėje sistemoje. Tarptautinės sutartys kartu su visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis pagal Rusijos Federacijos Konstituciją yra neatsiejama jos teisinės sistemos dalis. Jeigu tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės nei numatyta Rusijos Federacijos įstatymuose, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Oficialiai paskelbtų tarptautinių sutarčių nuostatos, kuriems įgyvendinimui nereikia priimti vidaus teisės aktų, veikia tiesiogiai Rusijos Federacijoje. Siekiant įgyvendinti kitas tarptautinių sutarčių nuostatas, priimami atitinkami teisės aktai nacionalinėje teisėje (žr. RFĮTS 5 straipsnį). Aptariamas įstatymas nustato tarptautinių sutarčių sąžiningą įgyvendinimą pagal tarptautinių sutarčių sąlygas ir normas, Rusijos Federacijos Konstituciją, federalinius įstatymus ir kitus Rusijos Federacinius teisės aktus (žr. RFĮTS 31 straipsnį), užtikrina tarptautinių sutarčių įgyvendinimą (žr. RFĮTS 32 str.), įtvirtinta priemonių taikymą tarptautinę sutartį pažeidusiems sutarties dalyviams (žr. RFĮTS 33 str.). Tam, kad būtų užtikrintas tarptautinių sutarčių įgyvendinimas Rusijos Federacijos prezidentas ir Rusijos Federacijos vyriausybė imasi priemonių, o Federalinės vykdomosios institucijos ir įgaliotos organizacijos, kurių kompetencijai priklauso šie klausimai, užtikrina ir stebi, kaip tarptautinės sutartys yra įgyvendinamos, kurių šalis yra Rusijos Federacija. Bendra Rusijos Federacijos tarptautinių sutarčių įgyvendinimo priežiūra yra pavesta Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerijai. Jei kiti tarptautinių sutarčių dalyviai pažeidžia įsipareigojimus pagal tarptautinę sutartį, Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerija ar kitos federalinės vykdomosios įstaigos ar įgaliotos organizacijos kartu su Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerija, atsižvelgiant į tarptautine sutartimi reguliuojamus klausimus pagal kompetenciją, Rusijos Federacijos prezidentui arba Rusijos Federacijos vyriausybei pateikia pasiūlymus dėl būtinų priemonių taikymo pagal tarptautinės teisės normas ir tarptautinės sutarties sąlygas.

Galima būtų kelti klausimą, ar Rusijos Federacijai pakanka savo viduje numatyti tokį reguliavimą, kuriuo įpareigotų kitą valstybę, kurios geografinė nuoroda apsaugota tarptautinėmis sutartimis, pakeisti terminą „šampanas“ kitu terminu – „putojančiu vynu“, nes tik šalies viduje šį terminą galima naudoti kaip „Rusiškas šampanas“. Rusijos Federacijoje patvirtintos alkoholio produkcijos reguliavimo įstatymo pataisos yra nacionalinės teisės įstatymas, kuris reguliuoja tiek alkoholio produkcijos gamybą šalies viduje, tiek jo importo sąlygas. Tokie nacionaliniai teisės aktai, nesvarbu, ar tai būtų įstatymas, ar žemesnės galios teisės aktas (pavyzdžiui, taisyklės) gali griežtinti, riboti ar uždrausti naudoti tam tikrus metodus taikomus vynininkystėje, alkoholio gamybai ir net jo importui, tačiau toks reguliavimas neturi prieštarauti tarptautiniams susitarimams, dėl kurių valstybė yra susitarusi, pavyzdžiui, dėl saugomos kilmės vietos nuorodos arba saugomos geografinės nuorodos apsaugos.

Žinant, kad Rusijos Federacija yra PPO narė ir jai galioja TRIPS sutartimi prisiimti susitarimai, atrodo kiek keistai toks nacionalinės teisės diktavimams užsienio valstybėms, nes būtent šių valstybių importuotojai tiekia Šampanės regiono šampaną Rusijos Federacijai. Tuo pačiu galima teigti, kad RFĮTS formaliai sudarytas iš normų, kurie skelbia tarptautinių sutarčių viršenybę prieš nacionalinę teisę iš tikro yra deklaratyvus įstatymas, o alkoholio produkcijos reguliavimo įstatymo pataisos yra nesuderintos su tarptautinėmis sutartimis prisiimtais įsipareigojimais.

Prancūzija yra ta valstybė, kuri stropiai saugojo savo “šampano“ pavadinimą. Juo negalėjo naudotis net Šveicarijos Šampanės komunos Vaud kantono vyndariai, kurie Šampanės komunos teritorijoje iš grynų chasselas vynuogių veislės gamino baltą neputojantį vyną ir kuris buvo parduodamas pavadinimu „šampanas“. Šveicarijos Vaud kantono Šampanės komuna ir kelios susijusios asociacijos pareiškė ieškinį dėl sprendimo, tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jį atmetė. (2007 m. liepos 3 d. nutartis Commune deChampagne ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, T-212/02,Rink. p. II-02017).

Kyla klausimas, kaip šį klausimą spręs Prancūzija Rusijos Feržderacijos atžvilgiu? Vertinant aukščiau nurodytų tarptautinių sutarčių reguliavimą, galima būtų spėti, kad Rusijos Federacija ginsis remdamasi aplinkybe, jog termino šampanas naudojimas yra tradiciškai susiklostęs valstybės viduje. Juk 1924 m. panaikinus Rusijos Federacijoje sausą įstatymą vyriausybės vadovas Aleksejus Rykovas svarstė kaip supaprastinti putojančio vyno gamybą, kad šis prieinamas visiems vartotojams. Tarybų Sąjungos vyndarys Antonas Michailovičius Frolovas-Bagrejevas patobulino prancūzų specialistų kurtą aparatą putojantiems vynams gaminti, ir šis aparatas buvo pavadintas “Frolovo-Bagrejevo sistemos akroforu”. Minėtu aparatu galima buvo paspartinti antrinio vyno brandinimą. Vėliau vynas būdavo išpilstomas į butelius ir papildomai prisotinamas angliarūgšte. Taip buvo gaminamas pigus putojančio vyno gėrimas „Советское шампанское ” („Sovetskoje Šampanskoje“). Įmonės, norėdamos gaminti minėtą „sovietinį šampaną“ turėjo pasirašyti sutartį su “Союзплодоимпор“. Tokią sutartį pasirašyti atsisakiusios įmonės pradėjo gaminti putojantį vyną pavadinimu „Российское шампанское“ (“Rossijskoje šampanskoje”).

Šiandien “Российское Шампанское” gamina Sankt Peterburgo įmonė „Putojantys vynai“. “Российское Шампанское” linijoje gaminami baltieji putojantys vynai, tokie kaip pusiau sausas vynas, saldus vynas, baltas šampanas briut, pusiau sausas ir sausas vynas, vynas šardonė, sauvignon ir rislingas. Minėta linija pristatoma kaip Leningrado tradicijų tęsėja, kuri gamino sovietinį šampaną pagal 1947 metų valstybinį standartą (GOST, rus. „Государственный стандарт“ ). Tarsi tuo galima būtų pasiteisinti, tačiau 1989 – metų valstybiniame standarte ГОСТ Р 51165-98 galime aptikti, jog rusų kalboje pateikiamas “Российское Шампанское” pavadinimas, tačiau į anglų kalbą išverstas kaip „Russian sparkling wine“ (Rusijos putojantis vynas). Net jeigu pavyktų apsiginti remiantis beveik šimtametėmis šampano termino naudojimu, vidiniai teisės aktai išduoda, jog terminas šampanas buvo naudojamas tik vidaus rinkoje, o užsienio rinkai pristatomas kaip putojantis vynas. 

Ina Antaniškytė yra Lietuvos jaunųjų advokatų asociacijos narė, advokato padėjėja Advokato S. Butkevičiaus kontora LEX LITTERA

Šis komentaras nėra teisinė konsultacija, tai yra asmeninė autorės nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LJAA nuomone.

LJAA – tai asociacija, kuri vienija šalies advokatus bei jų padėjėjus iki 45 metų ir teisės mokslų studentus bei absolventus. LJAA nariai specializuojasi įvairiose teisės srityse, todėl dalinasi savo žiniomis bei įžvalgomis, vykdydami visuomenės teisinio švietimo misiją. Apie organizaciją plačiau galite susipažinti čia.