J. Bartkus. Prisipažinimas kaip „įrodymų karalienė“ arba kodėl diktatoriai taip mėgsta prisipažinimus?
Faktų pripažinimo, kaip įrodymo teismo procese, ypatumus paskatino analizuoti jau kurį laiką spaudoje pasirodantys Baltarusijos disidento, žurnalisto Romano Protasevičiaus vieši „prisipažinimai“ apie neva padarytas nusikalstamas veikas[1]. Šie įvykiai ir su jais susijusios aplinkybės kelia ir ženkliai aktualesnius tarptautinės teisės, tarptautinių santykių ir politikos klausimus. Nepaisant to, pastarieji įvykiai leidžia mums trumpai apžvelgti pagrindinę faktų pripažinimo instituto teismo procese reikšmę ir problematiką, be kita ko, leidžiančią atsakyti į klausimą, ar tikrai prisipažinimas yra „įrodymų karalienė“ (lot. regina probatorium)?
1. Keli prisipažinimo, kaip įrodymų karalienės, istoriniai aspektai
Nors prisipažinimas teismo procese žinomas nuo seniausių laikų, šis įrodymas užėmė ypatingai svarbią vietą viduramžių ir Naujųjų laikų pradžios laikotarpiuose. Pavyzdžiui, tuo metu vakarų Europoje paplitusioje Romos-kanonų (angl. Roman-canon) teisėje prisipažinimas buvo laikomas pačiu vertingiausiu įrodymu, kurio gavimas buvo naudingesnis nei dviejų garbingų liudytojų, mačiusių įrodinėjamas aplinkybes, suradimas. Šio įrodymo svarbą, be kita ko, patvirtina ir tai, kad prisipažinimo gavimui buvo leidžiamas tais laikais taikomas procesinis instrumentas – asmens kankinimas[2].
Prisipažinimą aptinkame ir Lietuvos teisės istoriniuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, Lietuvos Statutų analizė rodo, kad teisiamajam prisipažinus ar atsakovui pripažinus ieškinį įrodinėjimas baigdavosi, o tai reiškia, jog prisipažinimas buvo svariausias įrodymas „įrodymų karalienė“[3].
Įdomu tai, kad nors įvairiose Europos valstybėse prisipažinimo reikšmė ilgainiui keitėsi, šis įrodymas ypatingą reikšmę išlaikė XX a. totalitarinėse valstybėse. Pavyzdžiui, nacistinės Vokietijos teisingumo ministerija suteikė teisę Gestapo naudoti smurtą siekiant išgauti tam tikrų politinių kalinių prisipažinimus. Ministerijos ir Gestapo susitarimas šiuo klausimu nurodė: „leidžiami smūgiai su lazda į sėdmenis, iki 25 smūgių. Nuo dešimto smūgio greta privalo būti gydytojas <…>“[4].
Didelė reikšmė prisipažinimui kai kuriais laikotarpiais buvo suteikta ir SSRS. Pavyzdžiui, SSRS prokuroras A. Vyšinskis teigė, kad kaltinamojo prisipažinimas – tai svarbiausias įrodymas, ypač sąmokslų, kontrrevoliucinių organizacijų ir grupių bylose. Kaltinamojo prisipažinimą kaip svarbiausią įrodymą buvo rekomenduota taikyti ir kyšininkavimo bylose, vėliau ir grupiniuose socialistinės nuosavybės grobimuose bei kai kurių kitų nusikaltimų bylose[5]. Praktikoje kaltinamajam atsisakius duoti parodymus, reikėjo jam „išaiškinti <…>, kad nuoširdus gailėjimasis ir prisipažinimas yra atsakomybę švelninanti aplinkybė“[6]. Be to, praktikoje buvo ieškoma kaip geriau įtvirtinti kaltinamojo prisipažinimą, tam tikslui buvo siūloma „prisipažįstantį kaltinamąjį apklausti prie kviestinių, o po to tuos kviestinius apklausti kaip liudytojus apie kaltinamojo prisipažinimo faktą“[7].
Taigi, prisipažinimo laikymas svarbiausiu įrodymu, galinčiu nulemti įrodinėjimo naštos išpildymą, turėtų būti siejamas su istoriniu teismo procesu viduramžiais ir Naujųjų laikų pradžioje. Vėlesniais laikotarpiais prisipažinimas „įrodymų karalienės“ statusą iš esmės išlaikė XX a. totalitarinėse valstybėse.
2. Prisipažinimo savybės ir šio įrodymo sureikšminimo priežastys
Atskleidus kai kuriuos istorinius kontekstus, svarbu grįžti prie klausimų, kodėl prisipažinimas buvo / yra laikomas „įrodymų karaliene“ ir ar šis įrodymas iš tikrųjų nusipelno šio didingo pavadinimo?
Iš pirmo žvilgsnio, faktų pripažinimas teismo procese (ar tai būtu civilinis, ar baudžiamasis) suponuoja didelę įrodomąją reikšmę, t. y. lyg ir nepaneigiamą pripažįstamų faktų įrodymą – kas galėtų geriau patvirtinti buvus tam tikrus veiksmus, nei tuos veiksmus atlikęs asmuo? Todėl pačiam asmeniui prisipažinus, lyg ir nebeturėtume dar papildomai įrodinėti tų pačių faktų.
Be to, prisipažinimas turi ir kitą patrauklų bruožą – prisipažinimui suteikiant didelę įrodomąją reikšmę, išnyksta poreikis pripažintus faktus įrodinėti kitais tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais. Tokiu atveju procesas tampa operatyvesnis, o šalių ir paties teismo kaštai sumažėja.
Iš kitose pusės, toliau pateikiama detalesnė analizė leidžia daryti ir priešingą išvadą, kurią patvirtina tiek minėtieji istoriniai aspektai, tiek prisipažinimo, kaip įrodymo, savybės.
Visų pirma, prisipažinimo svarbą teismo procese nulemia išimtinai istorinės priežastys.
Prisipažinimas Europoje viduramžiuose ir Naujųjų laikų pradžioje buvo laikomas vertingu įrodymu ne dėl šio įrodymo savybių, bet dėl visiškai kitų aplinkybių. Tuo laikotarpiu taikomos formaliosios įrodinėjimo taisyklės, nustačiusios griežtus įrodymų kiekio, vertinimo, pakankamumo reikalavimus, suteikė labai ribotas galimybes teisėtais būdais įrodyti bylos aplinkybes, todėl pačių bylos dalyvių prisipažinimai savaime įgijo didesnę reikšmę. Be to, prisipažinimo sureikšminimui įtakos turėjo ir religija. Buvo tikima, kad prisipažinimo gavimas yra naudingas teisėjo sielai, t. y. teisėjai dėl savo religinių įsitikinimų nenorėjo remiantis vien netiesioginiais įrodymais skirti bausmes, kurios tuo metu nuteistajam galėdavo nulemti ne tik fizinį skausmą, bet ir mirtį[8].
Prisipažinimo reikšmė totalitarinėse valstybėse apskritai neturi nieko bendro su tikslingesniu faktų nustatymu. Priešingai – prisipažinimas yra dažnu atveju vienintelis įrodymas politiškai motyvuotose bylose, kuriose kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų paprasčiausiai nėra ir negali būti. Be to, prisipažinimas tokiu atveju ne tik leidžia totalitarinio rėžimo teisėjui „ramesne sąžine“ priimti sprendimą, bet yra ir kaip tam tikras jaukas / pasiteisinimas visuomenei dėl vykdomo baudžiamojo persekiojimo. Būtent pastarosios priežastys puikiausiai atsiskleidžia praktikoje turint omenyje ir minėtus R. Protasevičiaus „prisipažinimus“.
Antra, prisipažinimo, kaip įrodymo, požymiai.
Priešingai nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, prisipažinimas nėra toks jau patikimas įrodymas. Prisipažinimas savyje slepia daugelį problemų, kurios nulemia šio įrodymo nepatikimumą. Neteisingo pripažinimo priežastys gali būti ne tik susijusios su paties prisipažinimo neteisėtais išgavimo metodais (smurtaujant, gąsdinant, pasinaudojant netikėtumu, stresu ir kt.), bet ir su kitais aspektais. Pavyzdžiui, teisės doktrinoje nurodoma, kad baudžiamajame procese egzistuoja šios neteisingo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką priežastys: noras prisiimti kaltę už kitą, pavyzdžiui, artimą žmogų, noras išvengti baudžiamosios atsakomybės už sunkesnę nusikalstamą veiką, baimė, kad neprisipažinimo atveju kaltinamajam ar jo artimiesiems pakenks tikrieji nusikaltėliai[9]. Įvairios priežastys gali būti aktualios ir civiliniame procese, pavyzdžiui, baimė dėl papildomų civilinių bylų iškėlimo, apgaulė, bandymas nuslėpti tiesą, klaida ar fiktyvaus (abidvi šalis tenkinančio, bet tretiesiems asmenims kenkiančio) sprendimo priėmimas.
Prisipažinimo nepatikimumą patvirtinta ir įvairūs psichologiniai tyrimai, kurie nurodo, kad susidūrę su stresine situacija žmonės yra linkę visiškai nepagrįstai prisipažinti dėl veiksmų, kurių jie net neatliko. Tokiais atvejais žmonės yra linkę į prisipažinimą vien dėl to, kad jiems prisipažinus susiklosčiusi nemaloni situacija (pavyzdžiui, apklausa) kuo greičiau pasibaigtų[10].
3. Prisipažinimo reikšmė Lietuvos teisėje
Aukščiau pateikta analizė lyg ir savaime suponuoja išvadą, kad prisipažinimas nei turėtų, nei galėtų užimti svarbią vietą įrodinėjimo procese.
Nuo Švietimo epochos didžioji dalis kontinentinės Europos valstybių atsisakė formaliojo įrodymų vertinimo, o religijos įtaka politiniam ir teisiniam gyvenimui kiekvienais metais mažėjo. Ne išimtis ir Lietuva, kurios proceso įstatymai nenustato griežtų įrodinėjimo taisyklių, o šalims prieinamos įrodinėjimo priemonės tiek civiliniame, tiek baudžiamajame procesuose nėra smarkiai ribojamos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 177 str. 1 d.; Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str.).
Akivaizdu, kad Lietuvai, kaip nepriklausomai demokratinei respublikai, neaktualus tampa ir prisipažinimo suabsoliutinimas totalitarinėse valstybėse. Bet kokiai demokratijai turėtų būti svetimi tiek prisipažinimo sureikšminimas, tiek, tuo labiau, jo išgavimas neteisėtais būdais. Kaip taikliai yra pasakęs A. Barak: „tai yra demokratijos likimas, nes ne visos priemonės jai yra priimtinos, ir ne visi jos priešų naudojami metodai yra jai atviri. Kai kada demokratija turi kovoti su viena ranka, surišta už nugaros. Nepaisant to, jos kita ranka yra visada aukščiau”[11].
Prisipažinimo statusas turėtų atrodyti dar menkesnis, kai turime omenyje jo įvardintus trūkumus. Greičiausiai, nerasime kito tokio įrodymo, kuris pasižymi tokiu nepatikimumu, nenuoseklumu ir abejingumu. Teismo procese nei liudytojų parodymai, nei eksperto išvados, nei tuo labiau rašytiniai ar daiktiniai įrodymai nepasižymi tokiais trūkumais.
Todėl visiškai pagrįstai skamba tiek statutinės teisės, tiek teisės doktrinos, tiek teismų praktikos reikalavimai ne tik įsitikinti faktų pripažinimo savanoriškumu, bet kartu papildomai įvertinti ir kitus byloje esančius įrodymus. Pavyzdžiui, CPK 187 str. 2 d. nurodo: „Teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą“[12]. Baudžiamojo proceso kontekste nurodoma: „Vertinant kaltinamojo prisipažinimą, nereikia sureikšminti paties prisipažinimo fakto, o būtina analizuoti kaltinamojo pateikiamą informaciją. Būtina tikrinti, kaip kaltinamojo parodymai atrodo kitų byloje surinktų duomenų kontekste <…>.“[13].
Ar tikrai pripažinimas yra tiriamas kartu su kitais byloje esančiai įrodymais? Ar iš tikrųjų pripažinimas nėra sureikšminamas praktikoje ir nedaro nepagrįstos įtakos teisėjams? Šie klausimai reikalauja ženkliai nuodugnesnės analizės. Tiesa, kai kurie aptinkami aspektai gali kelti pagrįstų abejonių. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pastebėjęs, kad pasitaiko teisėjų nutarčių, kuriose dažnai neteisingai nurodoma, kad asmens neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką leidžia pagrįstai manyti, kad jis trukdys baudžiamajam procesui [14].
Taigi, atlikta trumpa analizė leidžia prieiti prieš išvados, kad pripažinimas ne tik savyje slepia daugelį problemų, kurios nulemia šio įrodymo nepatikimumą, bet ir jo sureikšminimo priežastys, kurios buvo aktualios įvairiais istoriniais laikotarpiais, šiais laikais prarado savo prasmę. Todėl grįžtant prie pradžioje iškelto klausimo, ar pripažinimas – „įrodymų karalienė“? Ne, geriausiu atveju, faktų pripažinimas turėtų būti laikomas „įrodymų tarnaite“ (lot. servus probatorium), kuri tik papildo kitus byloje esančius įrodymus.
Jurgis Bartkus yra VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros doktorantas
[1] Pavyzdžiui, žr. https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1424808/baltarusijos-televizija-parode-nauja-interviu-su-sulaikytu-prataseviciumi-tevai-kalba-kad-tai-kankinimu-rezultatas; https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000154889/naujame-vaizdo-irase-pratasevicius-pagrindzia-minsko-ivykiu-versija-gali-buti-kad-mane-pakiso-savi.
[2] Damaška, M. (2019). Evaluation of Evidence: Pre-Modern and Modern Approaches. Cambridge University Press, p. 38 – 39.
[3] Machovenko, J. (2007). Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: diskusiniai klausimai. Vilnius: Justitia, 2007, p. 35.
[4] Lippman, M. (1993). They Shoot Lawyers Don’t They?: Law in the Third Reich and the Global Threat to the Independence of the Judiciary. California Western Internatiomal Law Journal, Volume 23, Number 2, p. 299.
[5] Danisevičius, P., Liakas, A. (1971). Pagrindiniai teisminių įrodymų klausimai tarybiniame baudžiamajame procese. Vilnius: Viniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas. Teisės fakultetas, p. 110.
[6] Danisevičius, P., Kazlauskas, M., Palskys, E. (1978). Lietuvos TSR baudžiamasis procesas Vilnius: Mintis, p. 220.
[7] Danisevičius, P., Liakas, A. (1971). Pagrindiniai teisminių įrodymų klausimai tarybiniame baudžiamajame procese. Vilnius: Viniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas. Teisės fakultetas, p. 111.
[8] Damaška, M. (2019). Evaluation of Evidence: Pre-Modern and Modern Approaches. Cambridge University Press, p. 40.
[9] Goda, G., Kazlauskas, M., Kuconis, P. (2011). Baudžiamojo proceso teisė. Vilnius: Teisinės informacijos centras, p. 187 – 188.
[10] The Economist (2011). False confessions. Silence is golden. Prieiga per internetą: https://www.economist.com/science-and-technology/2011/08/13/silence-is-golden
[11] Barak, A. (2006). The Judge in a Democracy. Princeton University Press, p. 283.
[12] Papildomai dėl pripažinimui taikomų reikalavimų civilinėse bylose žiūrėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020.
[13] Goda, G., Kazlauskas, M., Kuconis, P. (2011). Baudžiamojo proceso teisė. Vilnius: Teisinės informacijos centras, p. 187.
[14] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“. „Teismų praktika“ Nr. 22, 2004. Papildomai domintis prisipažinimo instituto netinkamu taikymu žr. Merkevičius, R. (2006). Nemo tenetur se ipsum accusare principo turinys reformuotame baudžiamajame procese. Teisė, Nr. 60.
