Konstitucinis Teismas vertins teisinio reguliavimo, kuriuo ribojama teigiamą COVID-19 tyrimo atsakymą turinčių Lietuvos Respublikos piliečių teisė grįžti į Lietuvą, konstitucingumą

Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Konstitucijos 32 straipsnio 3 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir atsakingo valdymo principams neprieštarauja Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – Nutarimas) 2.1.3¹ papunktis (2021 m. kovo 5 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) tiek, kiek pagal jį, pasak pareiškėjos, ribojama Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių teigiamą COVID-19 tyrimo atsakymą, teisė grįžti į Lietuvą.

Motyvuodama savo prašymą, pareiškėja nurodo, kad Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalyje („Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą“) yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečio teisė grįžti į Lietuvą, kai jis apsisprendžia tai padaryti, ir nenustatyta jokių išimčių, kada valstybė galėtų uždrausti piliečiui grįžti į Lietuvą. Tačiau, pasak pareiškėjos, ginčijamame Nutarimo 2.1.3¹ papunktyje yra nustatytas draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams, turintiems teigiamą COVID-19 tyrimo atsakymą, grįžti ar atvykti į Lietuvą. Pareiškėjos teigimu, tai reiškia, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu draudžiama asmenims, susirgusiems COVID-19 liga, bandyti atvykti į Lietuvą ir tuomet, kai jų vykimo sąlygos atitinka visus saugos reikalavimus, užtikrinančius, kad kelionės metu infekcija neišplis.

Pareiškėja pažymi, kad, įgyvendinus Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisę grįžti į Lietuvą, COVID-19 liga sergančiam Lietuvos Respublikos piliečiui, jeigu jam ši liga nustatoma šalyje, kurioje sveikatos priežiūros paslaugos yra mažiau kokybiškos arba sunkiau prieinamos, būtų užtikrinta teisė gauti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas (geresnį gydymą) Lietuvoje. Tačiau ginčijamame Nutarimo 2.1.3¹ papunktyje nustatytu draudimu užkertamas kelias pasinaudoti tokia galimybe.

_____

Taip pat Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 67 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams neprieštarauja Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (Įstatymas) 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek pagal ją, pasak pareiškėjos, asmens teisių ribojimai gali būti nustatomi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro sprendimais.

Pareiškėja nurodo, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, kai yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas dėl užkrečiamosios ligos ir nustatomas šios ligos protrūkis darbovietėje, yra išskiriamos dvi priemonių rūšys, kurias įgyvendinus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nurodyti darbuotojai turi teisę dirbti: viena iš šių priemonių – pasitikrinimas, ar darbuotojas neserga užkrečiamąja liga (šią priemonę Įstatyme nustato pats įstatymų leidėjas), kita priemonių rūšis – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtų šiems darbuotojams privalomų užkrečiamosios ligos kontrolės priemonių įgyvendinimas (Įstatyme nenurodoma jokių sąlygų ar kriterijų, kuriuos tos priemonės turi atitikti).

Savo abejones pareiškėja grindžia oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo teisę leisti įstatymus; viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, turi būti reguliuojama įstatymais. Pareiškėjos teigimu, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą gali būti ribojama tik įstatymu ir ribojimų nustatymas negali būti perduotas kitam subjektui, kaip antai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui. Pasak pareiškėjos, įstatymų leidėjas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui pavedė nustatyti kitas privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, kurių neįgyvendinus suvaržoma asmens teisė dirbti, tačiau Įstatyme šių priemonių niekaip nedetalizavo.

Pareiškėja taip pat pažymi, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui suteikdamas teisę priimti sprendimus dėl asmens teisių ribojimo, netinkamai įgyvendino jam Konstitucijos suteiktus įgaliojimus ir taip pažeidė konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus.

Konstitucinio Teismo informacija