J. Machovenko. „… Labiau už gyvybę, už asmeninę laimę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę…“: 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos 230-osios metinės
„Prieš 230 metų Varšuvos karališkosios pilies, Abiejų Tautų Respublikos valdovų rezidencijos, Senatorių salėje buvo priimta Gegužės 3-iosios Konstitucija – pirmoji rašytinė konstitucija Europoje“ – šiais žodžiais prasideda Lietuvos Respublikos Seimo 2021 m. balandžio 27 d. vienbalsiai priimta rezoliucija, skirta pabrėžti išskirtinę 1791 m. Konstitucijos svarbą Lietuvos ir Lenkijos tautoms, atiduoti pagarbą šiuolaikinio konstitucionalizmo paveldui ir išreikšti įsitikinimą, kad Konstitucijos idėjos tapo valstybių – Abiejų Tautų Respublikos įpėdinių – piliečių politinio identiteto pagrindu.
Konstitucija priskiriama prie vadinamosios pirmosios bangos (pirmojo raidos etapo) konstitucijų, padėjusių pamatus tolesniam konstitucionalizmo įtvirtinimui pasaulyje, žyminčių konstitucionalizmo priešistorės pabaigą ir įžengimą į moderniųjų konstitucijų epochą. Konstitucionalizmas – valdžios ribojimo konstitucija doktrina, sąjūdis už tą doktriną ir reali teisinė tvarka, sukurta ir funkcionuojanti pagal minėtą doktriną (išsamiau konstitucionalizmo „priešistorė“ ir „istorija“ apibūdinta: Jarašiūnas, 2009; šios vizijos kritinė analizė pateikta: Machovenko, 2012a). „Šios epochos pirmeivės – trys konstitucijos (1787 m. JAV, 1791 m. rugsėjo 3 d. Prancūzijos ir 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybės) praskynė kelią prigimtinių teisių, valdžių padalijimo įtvirtinimui aukščiausios galios teisės akte. Pirmeiviams paprastai tenka sunkiausi išbandymai, jie negali remtis ankstesne patirtimi. Jų sėkmės ir nesėkmės vėliau lemia ne vieną ateities pasirinkimą. Ir ne tik savo šalyje“ (Jarašiūnas, 2010, p. 24).
1791 m. Konstitucija yra sudėtinė – remiantis naujausiais tyrimais, ją sudaro septyni aktai, iš kurių trys – Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas (kartais vadinamas Abiejų Tautų tarpusavio įžadu), Pamatiniai neliečiami įstatymai (labiau žinomi kaip Kardinaliniai įstatymai, Kardinalinės bajorų teisės arba tiesiog Kardinalinės teisės) ir Suderintos sutartys (labiau žinomos lotynišku pavadinimu pacta conventa) – turėjo aukštesnę teisinę galią, palyginti su likusiais keturiais aktais – Valdymo įstatymu, Miestų įstatymu (oficialus pavadinimas „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“), Seimelių įstatymu ir Seimo deklaracija (išsamiau žr.: Machovenko, 2018).
Be abejo, 1791 m. Konstitucijos „šerdis“ yra Valdymo įstatymas, turintis ryšį su kiekvienu kitu konstituciniu aktu ir susisteminantis juos, t. y. surenkantis juos visus į Abiejų Tautų Respublikos Konstituciją. Būtent pagal jo priėmimo dieną visa Konstitucija tradiciškai vadinama Gegužės trečiosios Konstitucija. Valdymo įstatymas dažnai tapatinamas su visa 1791 m. Konstitucija, manytina, dėl to, kad Valdymo įstatymo skaitytojai jame mato įprastas konstitucines nuostatas dėl piliečių teisių ir valdžių padalijimo, kitaip tariant, Valdymo įstatymo turinys atitinka dabartinę konstitucijos sampratą. Be to, pačiame Valdymo įstatymo tekste dažni žodžiai „Konstitucija“ ir „ši Konstitucija“, todėl susidaro įspūdis, kad Konstitucija yra tik jis.
Kartu su Valdymo įstatymu priimtos Seimo deklaracijos funkcija buvo tokia pati, kaip dabar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, ji yra neatsiejama Konstitucijos dalis. Kadangi luominiu principu grindžiamoje Abiejų Tautų Respublikoje pilietines teises turėjo bajorai (tiesa, ne visi) ir miestiečiai (taip pat ne visi, be to, ribotas teises), o valstybinė valdžia buvo formuojama iš apačios į viršų, lemiamą reikšmę turėjo bajorų ir miestiečių vietos savivaldos institucijos – atitinkamai pavietų seimeliai ir miestų magistratai, kurių organizavimo ir veiklos pamatai sudarė konstitucinius Seimelių ir Miestų įstatymus. Kad ir kokios svarbios būtų šios dalies nuostatos, jos visgi susietos pirmiausia su išorine valstybingumo išraiška (valstybės forma), valdžios paskirstymu valstybėje, jos institucijų funkcionavimu ir piliečių teisių įgyvendinimu, t.y. sritimis, kuriose laikui bėgant tam tikra korekcija galima. Minėti keturi aktai susijungia į Konstitucijos kintamąją dalį – jos nuostatas galima „peržiūrėti ir pataisyti kas dvidešimt penkerius metus“ (Valdymo įstatymo VI str.).
Kiti trys aktai „susitelkia“ į nekintamąją Konstitucijos dalį, sąjunginės valstybės ir jos tautų pačios egzistencijos pamatą, kurio nuostatų „pastovumą ir neliečiamumą šiuo aktu apsaugome, įtvirtiname ir sustipriname tokiomis sąlygomis, taip tvirtai ir stipriai, kaip yra Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos unijų akte“ (Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas…, 1791, p. 56–57). 1569 m. Liublino unijos aktas nenustatė jokios jo keitimo ir (ar) panaikinimo tvarkos – atvirkščiai, jame įtvirtinta Lenkijos Karalystės ir LDK sąjunga yra amžina ir neišardoma. Prilyginus Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimą Liublino unijos aktui, pirmasis įgijo tokią pat teisinę galią, kokią turėjo antrasis. Įtraukus Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo nuostatas į Suderintas sutartis („Ir kadangi Mes, Karalius, visa tai laikome savo pactorum conventorum straipsniu, tad ir Mūsų įpėdiniams, privalėsiantiems prisiekti, visa tai norime turėti įtraukta inter pacta conventa“), pastarosios įgijo tokią pat teisinę galią (Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas…, 1791, p. 57). Žinoma, Suderintų sutarčių amžinumas yra santykinis – jos galioja tol, kol yra gyvas jas pasirašęs karalius, ir būtent per tą laiką pakeisti jų negalima. Su nauju valdovu sudarytose Suderintose sutartyse galėtų būti naujų nuostatų, bet būtų ir nekintama dalis, perkeliama iš ankstesnių Suderintų sutarčių teksto, kuriai Tautų ir Stanislovo Augusto valia priskirtos ir Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo nuostatos.
1791 m. Konstitucija įsteigė naują Abiejų Tautų Respubliką (apie 1791 m. Konstitucijos steigiamąjį pobūdį išsamiau žr.: Griškevič, et al., 2016). Ši nauja valstybė ir jos teisė yra nuo 1569 m. egzistavusios Abiejų Tautų Respublikos ir jos teisės tęsinys, tačiau atskaitos taškas nustatytas naujas. Apskritai 1569 m. Liublino unijos akto ir 1791 m. Konstitucijos santykį galima paaiškinti pagal analogiją su 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu, 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija ir aktualia Lietuvos Respublikos Konstitucija: pirmieji du aktai niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas, tačiau ir galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija yra steigiamojo pobūdžio aktas, kuriuo grindžiama visa dabar veikianti valstybinė valdžia.
Lietuvos ir Lenkijos istorinės sąjungos ir dabartinės jų narystės Europos Sąjungoje ir NATO kontekste akcentuojama Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo svarba, kaip tai daroma, pavyzdžiui, bendrose Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato rezoliucijose, kurių priėmimas minint 1791 m. Konstitucijos metines jau tapo gera tradicija. Tokią pat pagarbą turime atiduoti ir Pamatiniams neliečiamiems įstatymams, įtvirtinusiems tautos suverenitetą, valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir neliečiamumą, teisės viešpatavimą (V–IX str.), asmens neliečiamybę ir žodžio laisvę (X–XI str.), katalikybę kaip valstybinę religiją ir toleranciją kitų konfesijų narių atžvilgiu (I–IV str.). Pamatinių neliečiamų įstatymų pavadinimas labai taikliai atspindi šio akto turinį ir teisinę galią. Visų šių nuostatų abstrahavimo lygmuo daug aukštesnis nei jas atitinkančių Valdymo įstatymo nuostatų, sukurtų remiantis Pamatiniais neliečiamais įstatymais, o ne atvirkščiai. „Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su visomis kunigaikštystėmis, vaivadijomis, žemėmis ir pavietais, iš kurių dabar susideda Respublika ir ateityje susidės, yra ir amžinai turi būti laisva ir nuo nieko nepriklausoma Respublika“ (Prawa kardynalne niewzruszone…, 1791, p. 204). Ši ir kitos nuostatos primena 1776 m. JAV Nepriklausomybes Deklaraciją, 1920 m. gegužės 15 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo rezoliuciją ir kitus steigiamuosius aktus, kurių niekada neatsisakydavome ir nekeitėme ir neketiname to daryti.
Galingų kaimyninių šalių vyriausybių vykdyta politika kėlė grėsmę jau pačiai Abiejų Tautų Respublikos egzistencijai ir apskritai jos tautų valstybingumui. Patriotų pastangomis 1788–1792 m. joje vyko esminės reformos, turėjusios konsoliduoti visuomenę ir sustiprinti valstybę, kurių teisiniai pagrindai buvo 1791 m. Konstitucija. „Valdymo Įstatymas įteisino konstitucinę monarchiją – sistemą, kuri daugelyje Europos valstybių buvo sukurta tik vėlesniame amžiuje. Konstitucija buvo aiški politinio suvereniteto išraiška, nepriklausomybės nuo kaimyninių galių demonstravimas ir raginimas atnaujinti Abiejų Tautų Respubliką“ (Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucija…, 2021).
Nors kartais teigiama, kad „konstitucija be teisių deklaracijos vis tiek yra konstitucija, o tuo tarpu konstitucija, kurios šerdis ir pagrindas yra ne valdymo schema, – tai ne konstitucija“ (Sartori, 2001, p. 191), Lietuvoje labiau paplitusi kitokia konstitucijos samprata, pagal kurią „konstitucija suvokiama kaip tautos aprobuota valdžią ribojanti aukščiausioji teisė (rašytinis teisės aktas), grindžiama žmogaus teisių prioritetu ir valdžių padalijimu“ (Jarašiūnas, 2009, p. 28). Remiantis šia konstitucijos samprata, konstitucijos turinį sudaro dvi nuostatų grupės: 1) nuostatos, susietos su asmens statusu valstybėje, ir 2) valstybinės valdžios sudarymo ir funkcionavimo pamatai, itin reikšmingu laikant valdžių padalijimo principą. Darnios ir vientisos doktrinos lygmenį šis principas pasiekė tik XVIII a. viduryje ir pirmą kartą kaip konstitucinis aktas buvo susijungtas su asmens teisių prioriteto pripažinimu ir apsauga 1776 m. Virdžinijos teisių deklaracijoje: „Kad Valstybės įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios turi būti atskirtos ir atribotos nuo teisminės; …“ (The Virginia Declaration of Rights…, 1776), o dar raiškiau – Prancūzijos 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje: „Visuomenė, kurioje teisės nėra garantuotos ir kurioje nėra nustatytas valdžių padalijimas, neturi konstitucijos“ (Déclaration des Droits de l’Homme…, 1789).
Iš šių pozicijų žvelgiant į 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos Konstituciją (kaip septynių aktų visumą) matomi dideli skirtumai.
Ta jos dalis, kuri apima valdžios sudarymą ir funkcionavimą, visiškai atitinka to meto epochą, atspindi moderniausias jos tendencijas, tikrai nėra menkesnė už 1787 m. JAV ir 1791 m. Prancūzijos konstitucijas ir hipotetiškai galėtų veikti iki šiol, nes joje įtvirtinti principai ir dabar yra demokratinių valstybių valdžios pamatas (beje, jos amžininkė JAV Konstitucija su nedideliais pakeitimais tebegalioja).
Kita 1791 m. Konstitucijos dalis yra aiškiai pasenusi, menkai atspindi filosofinės ir teisinės minties raidą, masinius visuomeninius judėjimus ir politinius pokyčius, Amerikoje ir Europoje vykusius XVIII a. antrojoje pusėje. 1791 m. Konstitucijoje išliko teisine nelygybe grindžiama visuomenė, suskaidyta į bajorų, dvasininkų, miestiečių ir valstiečių luomus, o prieš tokią nelygybę (žinoma, ne tik prieš ją) sukilę amerikiečiai ir prancūzai savo konstitucijose įtvirtino lygybe grindžiamą pilietinę visuomenę. Mėginant apibūdinti šią JAV, Prancūzijos ir Abiejų Tautų Respublikos konstitucijų dalį maksimaliai lakoniškai, tiesiog vienu žodžiu atskleisti jų dvasią, pirmosioms dviem tiktų žodis „revoliucinė“, o trečiajai – „konservatyvi“.
Luomų tarpusavio priklausomybė nepasikeitė – išliko klasikinė keturnarė konstrukcija su valdančiuoju bajorijos luomu: „Bajorus pripažįstame svarbiausiais laisvės ir šios Konstitucijos gynėjais“ (iš Valdymo įstatymo II straipsnio). Vargu, ar galima teigti, kad Konstitucijos teksto autoriams pavyko praplėsti politinės tautos sampratą ir kad apskritai būta tokių ketinimų ar noro. Politinė tauta yra piliečių, politinių teisių turėtojų, korpusas. Seimelių įstatymo IV–VII straipsniais iš bajorų, neturinčių dvarų, iš kurių būtų mokami mokesčiai valstybės iždui, buvo atimtos politinės teisės. Ankstesnių laikų Abiejų Tautų Respublikos patirtis rodo, kad šis bajorijos sluoksnis buvo priklausomas nuo aristokratijos, jų balsais manipuliuota seime ir seimeliuose, todėl visai nenuostabu, kad 1791 m. Konstitucijoje jie traktuojami kaip pavojus teisingumui, pilietiškumui, valstybingumui. Čia nesunku įžvelgti Prancūzijos nuosaikiosios revoliucijos veikėjų ideologinę įtaką (Kasperavičius, 1994, p. 29). Valdymo įstatymo II straipsnyje, raiškiai pavadintame „Bajorai žemvaldžiai“, nustatyta: „Kiekvieno [žemvaldžio] bajoro dorybei, pilietiškumui ir garbei patikime gerbti jos [t. y. Konstitucijos], kaip tėvynės ir mūsų laisvių vienintelės tvirtovės, šventumą ir saugoti jos patvarumą“. Matyt, Konstitucijos teksto autoriai laikėsi nuomonės, kad tik materialiai nepriklausomi tam tikros kilmės ir didžiai dorovingi žmonės gali būti piliečiai, gali prisiimti atsakomybę už tėvynės likimą. Pasiturintiems bajorams toks pilietiškumas būdingas iš prigimties, o kitokios kilmės žmonės gali tapti piliečiais tik jeigu yra pasižymėję savo dorybėmis ir nuopelnais valstybei.
Kaip teigiamą 1791 m. Konstitucijos ypatumą yra įprasta nurodyti nuostatas, pagal kurias miestiečiams suteikiamos dalinės pilietinės teisės, tačiau įsiskaitykime į šią Valdymo įstatymo III straipsnio nuostatą: „… skelbiame jį [t. y. Miestų įstatymą] šios Konstitucijos dalimi kaip įstatymą, suteikiantį naują, tikrą ir veiksmingą jėgą laisviems lenkų bajorams, jų laisvių saugumui ir bendros tėvynės vientisumui“. Vadinasi, Miestų įstatymas buvo priimtas ir įtrauktas į Konstituciją būtent dėl to, kad būtų užtikrinti bajorų interesai miestuose. Pagal Miestų įstatymą pilietinės teisės buvo suteikiamos tiems miestiečiams, kurie vieną kadenciją dirbo valstybės institucijose kaip savo miestų atstovai, tarnavo kariuomenėje, įsteigė kokią nors kraštui labai reikalingą manufaktūrą. Iš miestuose įsikūrusių ir pramone ar prekyba užsiimančių bajorų nebeatimama bajorystė, o miestiečių viršūnei sukurtos sąlygos įgyti bajorystę. Be abejo, šias nuostatas galima interpretuoti kaip praplečiančias politinės tautos sampratą, žingsnį pilietinės visuomenės link, bet akivaizdu, kad toks siauras miestiečių sluoksnis negalėjo kompensuoti iš politinės tautos eliminuotos gausios bežemės bajorijos.
Valdymo įstatymo IV straipsnyje, pripažinus, kad žemdirbiai yra tie žmonės, „iš kurių rankų trykšta gausiausia krašto turtų versmė ir kurie sudaro didžiausią tautos gyventojų dalį“, politinių teisių jiems nesuteikta. Maža to, 1791 m. Konstitucija išsaugojo ir pateisino baudžiavą – reiškinį, kurio Prancūzijoje nebuvo jau XV a. antrojoje pusėje, o Amerikos žemyne jo visai nebuvo. Tiesa, iš Europos tautų nedaugeliui pavyko išvengti baudžiavos – ją būtų galima laikyti dėsningu teisės raidos etapu. Lenkijos Karalystėje ir LDK, palyginti su kitais Europos kraštais, vėliau susiformavusi baudžiava turėjo vėliau ir išnykti. Vargu, ar galima baudžiavos išsaugojimą pateisinti tuo, kad ji tuo metu dar buvo Prūsijoje, Austrijoje ar Rusijoje. XVIII a. antrojoje pusėje prancūzų švietėjai baudžiavą vadino tiesiog vergija ir primygtinai ragino, pvz., Rusijos imperatorienę Kotryną II, panaikinti ją. 1791 m. Valdymo įstatymo IV straipsniu laisvė buvo garantuota tik iš Abiejų Tautų Respublikos pabėgusiems valstiečiams, jie raginti sugrįžti. Visus kitus valstiečius tik „priimame įstatymo ir krašto valdymo globon“, kuri čia apibrėžta kaip dvarininkų ir valstiečių sutartinių santykių neliečiamumas („niekada savavališkai negalės jų pakeisti“) ir valstybės tarpininkavimas. Bet šiuo principu Europos dvarų teisė rėmėsi XIII–XV a. ir dar anksčiau (išsamiau apie Lietuvos ir kitų Europos šalių dvarų teisę ir baudžiavą žr.: Machovenko, 2019).
1791 m. Konstitucijoje žodis „tauta“ ne visur vartojamas kaip „politinės tautos“ sinonimas (Petrzak, 2011, p. 9). Tauta „gali būti suprantama visuotine J. J. Rousseau prasme, apimant visus valstybės gyventojus“ (Griškevič et al., 2016, p. 165). „Vartojamas terminas „tauta“ jau nereiškė tik „bajorų tautos“. Tai buvo nauja, epochos reikalavimus atliepianti „tautos“ samprata, apėmusi bajorų, miestiečių ir valstiečių lygiavertį supratimą“ (Raila, 2001, p. 69).
Be abejo, negalima nepaminėti, kad, pvz., pirmiau cituotame Valdymo įstatymo IV straipsnyje pasakyta, jog valstiečiai „sudaro didžiausią tautos gyventojų dalį“. Tačiau sisteminė analizė rodo, kad visais atvejais, kai „tauta“ yra teisiškai reikšminga, pvz., kai ji yra teisėkūros subjektas (Valdymo įstatymo VI straipsnis: „Atstovų rūmai kaip tautos visavaldystės atspindys …“), kai ji apriboja karaliaus valdžią (Valdymo įstatymo VII straipsnis: „… laisvajai lenkų tautai laidavę galimybę kurti sau įstatymų valdžią ir galią prižiūrėti bet kurią vykdomąją valdžią …“) ir kt., žodis „tauta“ reiškia „politinę tautą“, t. y. be valstiečių ir didelės daugumos miestiečių. Žinoma, galima manyti, kad žodžio „tauta“ vartojimas plačiąja humanistine prasme yra prancūzų švietėjų ir amerikiečių Konstitucijos tėvų idėjų atspindys ir apskritai reiškia Abiejų Tautų Respublikos teisinės minties pažangą, tačiau palyginus tų idėjų įtvirtinimą Abiejų Tautų Respublikos, JAV ir Prancūzijos konstitucijose ši pažanga atrodo menka. Dar mažiau reikšmingas yra termino „pilietis“ vartojimas turint omenyje visus miestiečius, į kurį atkreipė dėmesį tyrėjai, – miestiečiai buvo tik savo miesto, o ne valstybės piliečiai. Terminai „pilietis“ ir „pilietybė“ Lenkijos Karalystės ir LDK miestuose vartoti nuo pat savivaldos miestams suteikimo (pvz., LDK – nuo 1387 m.), tad Konstitucijoje jie tikrai nebuvo naujovė.
1791 m. Konstitucijoje įtvirtinta „rafinuoto“ (elitarinio) pilietiškumo idėja (beje, žinoma iš antikos filosofijos) Lenkijos Karalystėje ir LDK buvo plačiai aptariama dar XVI a. polemizuojant Lenkijos bajorijos ideologui Stanislovui Ožechovskiui ir Lietuvos humanistui Augustinui Rotundui (pvz., pastarojo apie 1566 m. parašytame veikale „Pasikalbėjimas lenko su lietuviu“). Atitinkamos Konstitucijos nuostatos yra šių dviejų veikėjų pozicijų sintezė ir tęsinys.
Abstrahuojantis nuo siauros luominės tautos sampratos ir ignoruojant įtvirtintą luomų nelygybę, 1791 m. Konstitucijoje galima rasti labai daug moderniųjų demokratijos principų ir požymių ir atskleisti sąsają su dabartiniais konstituciniais pamatais. Tautos suverenitetas, teisės viešpatavimas, valstybės suverenitetas, teritorijos neliečiamumas, savivalda, rinkimai ir parlamentarizmas, Seimas kaip tautos atstovybė ir ypatinga jo vieta valstybės sandaroje, parlamentarų indemnitetas, parlamentinė (vykdomosios valdžios) kontrolė, teismo nepriklausomumas – tai tik svarbiausi dalykai, įtvirtinti įvairiose Konstitucijos dalyse. Dauguma jų buvo perimti iš ankstesnės (ikireforminės) sudėtinės Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos (jai priklausė 1569 m. Liublino unijos aktas, 1573 m. Henriko artikulai, visų valdovų pacta conventa, 1697 m. Coaequatio jurium aktas, 1768 ir 1775 m. Kardinaliniai įstatymai), bet buvo ir konstitucinių naujovių, svarbiausia iš jų – valdžių padalijimo principas, įgyvendintas kaip klasikinė įstatymų leidžiamosios, įstatymų vykdomosios ir teisminės valdžių triada, sukurta, „idant [Lenkijos Karalystės ir LDK] valstybių vientisumas, pilietinė laisvė ir visuomenės tvarka visam laikui išliktų pusiausvyroje …“ (iš specialiai šiam principui skirto Valdymo įstatymo V straipsnio, pavadinto „Valdymas, arba viešųjų valdžių paskirtis“).
Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo patikėta Seimui, susidėjusiam iš žemesniųjų Atstovų rūmų ir aukštesniųjų Senatorių rūmų (arba tiesiog Senato). Žemesnieji rūmai Konstitucijoje apibūdinami „kaip tautos visavaldystės atspindys ir reiškėjas“, o jų nariai vadinami „visos tautos atstovais, kuriems išreikštas visuotinis pasitikėjimas“ (iš Valdymo įstatymo VI straipsnio), bet šie nariai buvo renkami pavietų seimelių iš saviškių ir turėjo imperatyvinį mandatą. Senatas, susidėjęs iš aukštųjų valstybės pareigūnų ex officio „vyskupų, vaivadų, kaštelionų ir ministrų, kuriems pirmininkaus karalius“ (iš Valdymo įstatymo VI straipsnio), turėjo atidedamojo veto teisę (iki kito eilinio Seimo, o šis turėjo rinktis kas dveji metai).
„… Aukščiausią įstatymų vykdomąją valdžią atiduodame karaliui jo taryboje, kuri vadinsis Įstatymų sargyba“, – taip nustatyta Valdymo įstatymo VII straipsnyje, pabrėžus, kad „vykdomoji valdžia negalės leisti ar aiškinti įstatymų, bet kieno vardu uždėti mokesčių ar rinkliavų …“. Karaliaus, kuris „privalo būti ne patvaldžiu, bet tautos tėvu ir galva, ir tokiu jį įstatymas bei ši Konstitucija pripažįsta ir skelbia“ (iš Valdymo įstatymo VII straipsnio), skyrė ministrus neatsižvelgdamas į Seimo sudėtį ir neišklausęs jo nuomonės. Tiesa, šią karaliaus teisę ribojo Seimo teisė 2/3 balsų dauguma (slaptu balsavimu) pareikalauti pakeisti netinkamą ministrą – tokiam reikalavimui karalius privalėjo paklusti. Karaliaus, kurio asmuo „yra šventas ir nuo visko apsaugotas“, aktai kontrasignuojami atitinkamo ministro, tad karaliaus nebuvo galima patraukti atsakomybėn. Ministrai už savo veiksmus atsakė „asmeniškai ir savo turtu“, laikantis procedūros, kuri labai primena dabartinį apkaltos procesą (kaltinimai teikiami paprasta abejų rūmų balsų dauguma, o byla nagrinėjama specialiai organizuojamo Seimo teismo). Karalius turėjo įstatymų iniciatyvos ir atidedamojo veto teises, taip pat pirmininkavo Senatui, o Atstovų rūmų pirmininkas (Seimo maršalka) ex officio buvo Teisių sargybos narys (tiesa, be sprendžiamojo balso teisės).
Remiantis Lenkijos Karalystės ir LDK, kaip Abiejų Tautų Respublikos valstybių narių, lygiateisiškumo principu buvo nustatyta, kad „Lietuvos Didžioji Kunigaikštija turės tokį patį tautos ministrų ir pareigūnų skaičių, ir jie turės tuos pačius titulus ir pareigas, kurias kada nors turės Karūna“ (Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas…, 1791, p. 53).
Pirmą kartą Abiejų Tautų Respublikos istorijoje teisminė valdžia buvo expressis verbis atskirta nuo kitų dviejų valdžių: „Teisminė valdžia negali būti vykdoma nei įstatymų leidžiamosios valdžios, nei karaliaus, o tik šiam tikslui įsteigtų ir išrinktų magistratūrų. Ji privalo būti vietose tokia stipri, kad kiekvienas žmogus arti savęs rastų teisingumą, kad nusikaltęs visur matytų virš savęs grėsmingą krašto valdymo ranką“ (Valdymo įstatymas…, 1791, p. 30). Vargu ar įmanoma raiškiau, teisingiau ir lakoniškiau konstitucine nuostata išreikšti mintį ir dėl teisminės valdžios paskirties, ir dėl jos pasiekiamumo, ir dėl atskirumo nuo kitų dviejų valdžios šakų. Pabrėžiant teisminės valdžios atskirumą ir svarbą, jai skirtas Valdymo įstatymo VIII straipsnis „Teisminė valdžia“, nepagailėta vietos ir kitose Konstitucijos dalyse.
Nors valdžių padalijimo principas pirmą kartą expressis verbis išreikštas būtent 1791 m. Konstitucijoje, nemažai jo elementų buvo perimta iš ankstesnės Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos. Todėl visa valdžios sandara nebuvo tokia novatoriška, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ne mažiau reikšminga, o gal ir reikšmingesnė už valdžių padalijimą (žvelgiant į klausimą amžininko akimis) konstitucinė naujovė buvo laisvų monarcho rinkimų Seime atsisakymas ir sosto paveldimumo nustatymas. Įtvirtinti 1573 m. Abiejų Tautų Respublikos konstituciniame akte, vadinamuosiuose Henriko artikuluose, laisvi monarcho rinkimai iki pat 1791 m. buvo neliečiama nuostata. Ją patvirtino 1768 ir 1775 m. Kardinaliniai įstatymai. Atsižvelgus į tai, kad į Abiejų Tautų Respublikos teisę ši nuostata buvo perkelta iš Lenkijos Karalystės ir LDK konstitucinių šaltinių, sukurtų daug anksčiau, nei šios valstybės 1569 m. susijungė į Abiejų Tautų Respubliką, monarcho rinkimų Seime atsisakymą ir sosto paveldimumo įtvirtinimą galima laikyti tikrai revoliucinga permaina.
Tokios pat revoliucingos, griaunančios daugiametę Abiejų Tautų Respublikos konstitucinę tradiciją buvo VI straipsnio nuostatos, kuriomis nutarta panaikinti iki tol laikytas neliečiamomis bajorų demokratijos priemones – vienbalsiškumo principą (liberum veto) Seime ir seimeliuose, konfederacijas ir konfederacinius seimus „kaip prieštaraujančius šios konstitucijos dvasiai, valdymą griaunančius, visuomenę ardančius“. Pažymėtina, kad čia pirmą kartą pavartota sąvoka „Konstitucijos dvasia“, dabar dažnai vartojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose.
1791 m. Konstitucija iš tikrųjų buvo kontrastų konstitucija: tolerancija kitatikių atžvilgiu ir kartu – valstybinė religija katalikybė ir draudimas pereiti į kokią kitą tikybą; nepriklausomas teismas ir kartu – luominiu principu organizuota teismų sistema; teritorinė savivalda, bet organizuota luominiu principu; žemesniųjų Seimo rūmų nariai kaip visos tautos atstovai ir kartu – pavietų seimelių jiems duotos ir juos saistančios instrukcijos ir t. t. Siekis sustiprinti bendrą valstybę susipriešino su noru išsaugoti joje LDK valstybinį suverenitetą ir to rezultatas – de jure nauja, bet de facto ta pati, tik truputį modernizuota sąjunginė valstybė – Abiejų Tautų Respublika. Skirtingi buvo Konstitucijos teksto kūrėjų idealai, skyrėsi jų siekimo būdai, poveikį jiems darė skirtingų sluoksnių ir grupuočių interesai. „Nesutaikomų kanonų harmonija“ (Concordia discordantium canonum) pavadino XII a. gyvenęs vienuolis Gracianas savo traktatą, už kurį Bažnyčia oficialiai paskelbė jį „kanonų teisės mokslo tėvu“, ir šis pavadinimas labai tiktų 1791 m. Konstitucijai.
„Konstitucijos kūrėjai numatė, kaip „švelnioji revoliucija“ (H. Kolontajaus terminas) turi bręsti ir plėstis, kokias laisves reikia propaguoti ir įtvirtinti. Tačiau konstitucija galiojo tik 14 mėnesių – iki 1792 m. liepos 23 dienos, kuomet Stanislovas Augustas prisijungė prie Targovicos konfederacijos. 1793 metais Gardino seimas ir vėlesnis Abiejų Tautų Respublikos panaikinimas skaudžiai nutraukė valstybės reformų vykdymą“ (Raila, 2001, p. 72–73). Daug ko nespėta įgyvendinti, nesusiklostė daugelio Konstitucijos nuostatų taikymo praktika (išsamiau žr.: Šmigelskytė-Stukienė, 2009), tad apie tam tikrus dalykus galima spręsti tik iš paties sudėtinės Konstitucijos teksto. Kaimyninių šalių valdovai – „apšviestojo absoliutizmo“ atstovai – pasirūpino kuo greičiau panaikinti Abiejų Tautų Respublikos konstitucinį paveldą. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje atkuriant Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos valstybingumą tik Lenkijoje buvo pabrėžiamas tiesioginis ryšys su Abiejų Tautų Respublika ir konstitucinis tęstinumas – valstybė vadinta Antrąja Respublika (II Rzeczpospolita), Pirmąja Respublika laikant Abiejų Tautų Respubliką. Kitur politiniais sumetimais tokio teisinio kelio buvo atsisakyta. Keturios dabartinės valstybės – Lietuvos Respublika, Lenkijos Respublika, Baltarusijos Respublika ir Ukraina – turi vienodą pagrindą laikyti 1791 m. Konstituciją savo konstitucinės tradicijos dalimi, ir šiuo metu pirmosios trys iš tikrųjų ją tokia laiko.
Nepaisant visų minėtų trūkumų, 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijos priėmimas buvo vienas iš didžiausių mūsų konstitucionalizmo ir teisinės minties laimėjimų, europinio ir net pasaulinio masto įvykis. Prisiminkime Konstitucijos kūrėjus ir pagerbkime jų darbo vaisius, juk „Gegužės trečiosios Konstitucija sujungė krikščioniškąsias Europos tradicijas ir švietėjiškąsias vertybes, padėjo susiformuoti ir per padalijimų, nelaisvės ir okupacijos laikotarpius išlikti dabartinėms lietuvių ir lenkų tautoms. Pirmojoje rašytinėje Konstitucijoje Europoje įtvirtintos vertybės – tikėjimo laisvė, lygybė prieš įstatymą, tolerancija, valdžių atskyrimas ir tautos valia pagrįsta valstybinė valdžia – padėjo pamatus mūsų valstybių pilietinės visuomenės raidai“ (Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucija…, 2007).
Jevgenij Machovenko yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius
Bibliografija
Aktualūs ir istoriniai teisės aktai
Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas (1791). Iš 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija (2001). Vertė ir sudarė E. Raila. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, p. 53–58.
Articuli pactorum conventorum (1764). Volumina legum: Przedruk zbioru praw staraniem XX. pijarow w Warszawie, od roku 1732 do roku 1782 wydanego (1860), t. VII. Petersburg: nakładem i drukiem Jozafata Ohryzki, 97–103.
Deklaracya stanów zgromadzonych (1791). Volumina legum: Prawa, Konstytucye y Przywileie Krolestwa Polskiego, Wielkiego Księstwa Litewskiego y wszystkich prowincyi należących. Na walnych seymiech koronnych od seymu wiślickiego roku 1347 do ostatniego seymu uchwalone (1889), t. IX. Ab anno 1782 ad annum 1792. Kraków: nakładem Akademii Umiejętności, 225–226.
Déclaration des Droits de l’Homme et du Citoyen (1789) [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.legifrance.gouv.fr/Droit-francais/Constitution/Declaration-des-Droits-de-l-Homme-et-du-Citoyen-de-1789 [žiūrėta 2021 m. balandžio 30 d.].
Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucija „Dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijosir Abiejų Tautų tarpusavio įžado priėmimo230-ųjų metinių minėjimo“, 2021 m. balandžio 27 d. Nr. XIV-277 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/8170e6c0a75911eb98ccba226c8a14d7?positionInSearchResults=0&searchModelUUID=0cbd2f46-ac6b-4f92-a329-604b7f50a7ab [žiūrėta 2021 m. balandžio 28 d.].
Lietuvos Respublikos Seimo rezoliucija „Dėl Gegužės trečiosios Konstitucijos“, 2007 m. balandžio 19 d. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.295925 [žiūrėta 2021 m. balandžio 28 d.].
Miasta Nasze Królewskie wolne w państwach Rzeczypospolitej (1791). Volumina legum: Prawa, Konstytucye y Przywileie Krolestwa Polskiego, Wielkiego Księstwa Litewskiego y wszystkich prowincyi należących. Na walnych seymiech koronnych od seymu wiślickiego roku 1347 do ostatniego seymu uchwalone (1889), t. IX. Ab anno 1782 ad annum 1792. Kraków: nakładem Akademii Umiejętności, 215–219.
Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse (1791). Iš 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija (2001). Vertė ir sudarė E. Raila. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 35–52.
Prawa kardynalne niewzruszone (1791). Volumina legum: Prawa, Konstytucye y Przywileie Krolestwa Polskiego, Wielkiego Księstwa Litewskiego y wszystkich prowincyi należących. Na walnych seymiech koronnych od seymu wiślickiego roku 1347 do ostatniego seymu uchwalone (1889). t. IX. Ab anno 1782 ad annum 1792. Kraków: nakładem Akademii Umiejętności, 203–204.
Seymiki (1791). Volumina legum: Prawa, Konstytucye y Przywileie Krolestwa Polskiego, Wielkiego Księstwa Litewskiego y wszystkich prowincyi należących. Na walnych seymiech koronnych od seymu wiślickiego roku 1347 do ostatniego seymu uchwalone (1889), t. IX. Ab anno 1782 ad annum 1792. Kraków: nakładem Akademii Umiejętności, 233–240.
The Virginia Declaration of Rights, June 12, 1776 (1776) [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.virginiamemory.com/docs/VADeclaration.pdf [žiūrėta 2021 m. gegužės 1 d.].
Ustawa rządowa (1791). Volumina legum: Prawa, Konstytucye y Przywileie Krolestwa Polskiego, Wielkiego Księstwa Litewskiego y wszystkich prowincyi należących. Na walnych seymiech koronnych od seymu wiślickiego roku 1347 do ostatniego seymu uchwalone (1889), t. IX. Ab anno 1782 ad annum 1792. Kraków: nakładem Akademii Umiejętności, 220–225.
Valdymo įstatymas (1791). Iš 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija (2001). Vertė ir sudarė E. Raila. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 11–34.
Zaręczenie wzajemne obojga narodów (1791). Volumina legum: Prawa, Konstytucye y Przywileie Krolestwa Polskiego, Wielkiego Księstwa Litewskiego y wszystkich prowincyi należących. Na walnych seymiech koronnych od seymu wiślickiego roku 1347 do ostatniego seymu uchwalone (1889), t. IX. Ab anno 1782 ad annum 1792. Kraków: nakładem Akademii Umiejętności, 316–317.
Tyrimai
Bardach, J. (2001). Konstytucja 3 maja 1791 r. a Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów. Warszawa: Wydawnictwo sejmowe.
Griškevič, L., et al. (2016). Lietuvos konstitucionalizmo istorija (istorinė Lietuvos Konstitucija). 1387 m. – 1566 m. – 1791 m. – 1918 m. – 1990 m.: monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
Jarašiūnas, E. (2010). Apie pirmąsias konstitucijas ir jų reikšmę. Jurisprudencija, 2 (120), 23–52.
Jarašiūnas, E. (2009). Konstitucionalizmo priešistorė: ištakos ar pirmavaizdis? Jurisprudencija, 4 (118), 21–46.
Kasperavičius, A. (1994). 1791 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės ir Prancūzijos konstitucijų lyginamoji analizė. Mūsų praeitis: Lietuvos istorijos draugijos leidinys, 4, 19–31.
Machovenko, J. (2012a). Nacionalinės teisės tradicijos ir paveldo vaidmuo reguliuojant piliečio ir valstybės santykius 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje. Parlamento studijos, 13, 158–177.
Machovenko, J. (2012b). Piliečio ir valstybės santykiai 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje: paveldas ir pamoka. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvidešimtmetis: patirtis ir iššūkiai: recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius: Lietuvos notarų rūmai, 8–10.
Machovenko, J. (2019). Teisės istorija. Vilniaus universiteto vadovėlis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.
Machovenko, J. (2018). 1791 metų Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija. Iš Lietuvos konstitucionalizmas: ištakos, raida ir dabartis. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 38–50.
Machovenko, J. (2017). The Constitution of the Commonwealth of Two Nations of 1791. In Lithuanian Constitutionalism: The Past and the Present. Vilnius: the Constitutional Court of the Republic of Lithuania, 42–56.
Petrzak, M. (2011). Konstytucja 3 Maja 1791 roku. Warszawa: Wydawnistwo Sejmowe.
Raila, E. (2001). Gegužės 3-iosios epocha. Iš 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Vertė ir sudarė E. Raila. Vilnius, 61–76.
Sartori, G. (2001). Lyginamoji konstitucinė inžinerija: struktūrų, paskatų ir rezultatų tyrimas. Iš anglų kalbos vertė Egidijus Kūris. Kaunas: UAB „Poligrafija ir informatika“.
Šmigelskytė-Stukienė, R. (2009). Už ar prieš reformas: Ketverių metų seimo nutarimų įgyvendinimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pavietuose 1789–1792 metais. Istorija, 74 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://archyvas.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=199&Itemid=61 [žiūrėta 2021 m. gegužės 1 d.].
Vaičaitis, V. A. (2013). 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija ir Lietuvos konstitucingumo tradicija. Parlamento studijos, 14, 66–89. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://journals.lnb.lt/parliamentary-studies/issue/view/no14 [žiūrėta 2021 m. gegužės 1 d.].