Komentarai

E. Šileikis. LVAT prieš Vokietijos aukščiausiąjį administracinį teismą: žmogaus teisių ar žvalgybos specifikos prioritetas?

Lietuvos žiniasklaida pranešė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2021 m. balandžio 7 d. (trečiadienį) galutinai atmetė garsaus teisininko ir politiko, buvusio Seimo kontrolieriaus, Seimo nario ir ministro, vadovavusio net dviem (vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos) ministerijoms, Raimondo Šukio reikalavimus neteisėtais pripažinti Valstybės saugumo departamento (VSD) veiksmus, kurie buvo atlikti netinkamai renkant, tvarkant ir paskleidžiant apie jį surinktus duomenis, ypač tų duomenų perdavimo Seimo padaliniui (Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui) kontekste[1].

Viena vertus, tik teismas vykdo teisingumą, todėl LVAT sprendimas gerbtinas ar bent toleruotinas. Kita vertus, teisinė diskusija dėl veiksmingos teisminės gynybos ir jos galbūt neišnaudotų galimybių Lietuvoje, ypač kitų Europos Sąjungos valstybių narių kontekste, taip pat yra reikšminga teisinė vertybė, kurią galima derinti su pagarba teismų vykdomam teisingumui. Šuo požiūriu išeina, kad galima ir derėtų saikingai kritiškai diskutuoti LVAT pozicijos kontekste.

Raimondo Šukio patyrimas viešajame sektoriuje ir kvalifikacija bei skundo, kuriame, pasak žiniasklaidos, taip pat prašyta priteisti iš VSD 2 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti ir įpareigoti tą instituciją padengti bylinėjimosi išlaidas,  argumentacija negali kelti rimtų abejonių tuo aspektu, kad šis kolega sukaupė didžiulį teisinį patyrimą ir išprusimą, kai po universitetinių teisės studijų ir neįgyvendintų sumanymų parengti bei apginti ambicingą disertaciją civilinės teisės mokslo srityje, pirmiausia dirbo atsakingą teisininko (valstybės tarnautojo) darbą Seimo kanceliarijoje, po to Vyriausybės kanceliarijoje. Dar prieš tapdamas Seimo nariu,  ministru ir Seimo kontrolieriumi, minėtose kanceliarijose susipažino su kolegomis teisininkais, kurie vėliau dirbo versle, kurį ir kartu tuos jo dalyvius teisininkus, kaip vėliau paaiškėjo, virš dešimt metų (13 metų) akylai ir slaptai stebėjo VSD.

Ši institucija jai būdinga žvalgybinės (operatyvinės) veiklos technika užfiksavo ir apdorojo tam tikrus gatvės ar renginių susitikimus ir jų pokalbius, kuriuose dalyvavo R. Šukys ir tie seni geri pažįstami kolegos teisininkai iš minėtų kanceliarijų laikų, tuos duomenis priskyrė to verslo esą neteisėtai įtakai valstybės teisėkūrai pagrįsti, o visą tokios įtakos duomenų rinkinį, kuriame nemažai elementarių supainiojimų ir netikslumų žvalgybinio apibūdinimo lygmenyje,  perdavė minėtam Seimo padaliniui atsakingai nesigilinat, ką jis su tais duomenis ketina daryti ir koks bus tų duomenų panaudojimo Seimo darbe forma ar lygmuo (tik komiteto uždari ar vieši posėdžiai, ar viso Seimo plenariniai posėdžiai ir jų viešosios stenogramos ar net Teisės aktų registre skelbiamos nenuasmenintos parlamentinio tyrimo išvados).  

Utopija ir absurdas būtų rimtai tikėtis, kad Seimas, kuris pagal VSD pateiktus ir itin negatyviai apibūdintus grėsmingus duomenis atliko parlamentinį tyrimą ir jame nurodė (bei leido visai visuomenei įžvelgti ir negatyviai suprasti) Raimondo Šukio esą grėsmingus ryšius su to verslo esą neteisėta įtaką teisėkūrai, galėtų atsakingai dar kartą paskirti šį apjuodintą apšmeižtą teisininką Seimo kontrolieriumi antrai kadencijai, kaip tai padaryta Raimundui Šukiui konstitucinės teisės paskaitas dėsčiusio gerbiamo Seimo kontrolieriaus Augustino Normanto situacijoje, nors ombudsmeno kadencijos nėra ribojamas pagal Seimo kontrolierių įstatymą.

Žinoma, galima argumentuoti ir nusiraminti teigiant, kad pats VSD jokių nuomonių viešai neskelbė ir nieko negalėjo tiesiogiai apjuodinti ar apšmeižti, kadangi viso labo „atsiskaitė“ jį kontroliuojančiam Seimo padaliniui, kuris vėliau atliko veiksmus, dėl kurių VSD duomenys tapo žinomi visuomenei.

Išeitų, kad reikėtų formaliai ir glaustai ieškoti „priežastinio ryšio“ ne tarp VSD ir Seimo veiksmų, bet tarp Seimo komiteto posėdžio ir plenarinio Seimo posėdžio aktų, nulėmusių, kad visa visuomenė susipažino su VSD nuomone ir jos pagrindą sudarančiais žvalgybiniais duomenimis, kuriuos apibūdinant ar traktuojant yra netikslių ir supainiotų dalykų, kenkiančių Raimondo Šukio, kaip žinomo teisininko ir politiko, dalykinei reputacijai.

Tačiau derėtų korektiškai įžvelgti, kad Seimo komitetas ir visas Seimas pasitikėjo VSD rūpestingumu ir atsakingumu, kai buvo slapta surinkti, sukaupti ir sutvarkyti duomenys, negatyviai susiję su Raimondu Šukiu ar kitais minėto verslo įtakoje esą buvusiais politikais, pareigūnais ar tarnautojais, taigi nematė pagrindo nepasitikėti bendromis analitinėmis konceptualiomis VSD įžvalgomis tuos duomenis apjungiančioje nuomonėje, kuri buvo pateikta Seimo komitetui.

Akivaizdus ir net elementarus teisinis dalykas yra tas, kad slaptosios žvalgybinės institucijos analitinė ar konceptuali nuomonė  apie tikėtinas ar realias privataus verslo įtakos sukeliamas grėsmes nacionaliniam saugumui ir valstybės teisėkūrai gali pažeisti Konstitucijoje ir tarptautinės teisės aktuose garantuojamas žmogaus teises, jei tokia nuomonė nėra parengta rūpestingai ir kruopščiai (joje yra grubių netikslumų, iškraipymų, žvalgybinio apibūdinimo klaidų) ir juo labiau pateikiama Seimui (parlamentui), kaip Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodomai politinio pobūdžio valstybės institucijai, veikiančiai politinių susitarimų ir kompromisų pagrindu ir negalinčiai nustatinėti teisinių faktų.

Esmės nekeičia, kad VSD surinkti ir sukaupti bei sutvarkyti duomenys kartu su juos apjungiančia nuomone perduodami esą tik ypatingam Seimo padaliniui, kuris atlieka VSD parlamentinę kontrolę, jei šis padalinys atlieka jam Seimo pavestą parlamentinį tyrimą, kurį vainikuojanti išvadą pagal Seimo statutą aprobuojama (jei pritariama) viso Seimo aktu, kuris kartu su ta išvada ir joje įterptais VSD duomenimis (nuomone) paskelbiamas Teisės aktų registre.

Nejau VSD nežinojo ir negalėjo žinoti bei neturėjo žinoti, kad Seimo komitetas gali būti ar buvo teisiškai įgaliotas atlikti parlamentinį tyrimą ir jame naudoti žvalgybos duomenis, juos įterpdamas net į galutinę tyrimo išvadą, kurią Seimas gali aprobuoti aktu, skelbiamu Teisės aktų registre kartu su to komiteto išvada (joje esančiais žvalgybos duomenimis)?

Jei VSD žinojo ir galėjo bei turėjo žinoti, tai kodėl nenuasmenino Raimondo Šukio ir (svarbiausia) itin rūpestingai ir atsakingai netikrino surinktų, sukauptų ir sutvarkytų duomenų (įskaitant apie R. Šukio susitikimus ar pokalbius gatvėje ar renginiuose su tam tikrame versle atitinkamai dalyvaujančiais asmenimis teisininkų lygmenyje) bei jų visuminio apibūdinimo ar traktavimo esą verslo neteisėtos įtakos kontekste taip, kad nebūtų netikslumu, iškraipymų, grubių klaidų ir kitokių ydingų dalykų, kurie netoleruotini teikiant duomenis Seimo komitetui ar parlamentiniam tyrimui, jei tai sudaro teisines prielaidas  pažeisti žmogaus teises ir jas garantuojančią Konstituciją ar tarptautinės teisės aktą, juo labiau situacijoje, kai Lietuvos administracinė justicija nemato pagrindo užtikrinti veiksmingą suinteresuotų asmenų teisę į dermai veiksmingą teismą ir jo tinkamai („realiai“) atliekamą gynybą nuo VSD veiksmų, kurie iš principo nulemia parlamento nenuasmeninto tyrimo kryptį ir baigtį?  

Tokie klausimai, kaip galima manyti pagal žiniasklaidos informaciją, liko neatsakyti LVAT galutinai išnagrinėtoje administracinėje byloje, kadangi pats Raimundo Šukio kreipimasis iš principo buvo pripažintas ydingu procedūriniu dalyku administracinės justicijos lygmenyje ir susidariusios situacijos specifikos kontekste.

Pasak žiniasklaidos, LVAT pozicija netenkinti Raimondo Šūkio reikalavimo pripažinti neteisėtais VSD veiksmus yra nulemta argumentų, kad: a) reikalavimu esą nesiekiama išspręsti administracinio ginčo (tuo sunku patikėti); b) reikalavimo patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo (tuo dar labiau sunku patikėti); c) toks reikalavimas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (tarsi VSD būtų ne vykdomosios valdžios institucija, galinti savo valdingais vykdomaisiais veiksmais pažeisti žmogaus teises tokiais nerūpestingais ir neatsakingais aktais, kurie priskiriami būtent vykdomajai valdžiai, o ne įstatymų leidybai ar teisingumo vykdymui). 

Tai diametraliai kertasi su šių eilučių autoriaus 2021 m. kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje vokiškoje „internetinėje spaudoje“[2] tarsi intuityviai  pastebėta (užfiksuota) Vokietijos teisinės tikrovės evoliucija tuo aspektu, kad tos valstybės žiniasklaida 2021 m. kovo 31 d. paskelbė sensacingą naujieną, palankią žmogaus teisių gynybai teismuose idealiai panašiu ir būtent Raimondui Šukiui aktualiu klausimu.

Vokietijos Federacijos administracinis teismas (Bundesverwaltungsgericht, BVerwG) 2020 m. gruodyje galutinai nustatė, kad slaptoji vidaus tarnyba (Verfassungsschutz) net 38 metus (beveik 40 metų) neteisėtai sekė (stebėjo) kairiųjų pažiūrų publicistą ir žmogaus teisių gynimo aktyvistą Rolf Gössner iš Bremeno. Tai, pasak, teismo, buvo ir yra neproporcinga ir neteisėta. Tuo suinteresuotas 73 metų pareiškėjas R. Gössner, kuris slapta stebėtas nuo teisės ir politologijos studijų 1970 m. kaip esą tikėtinas antikonstitucinio susivienijimo konsultantas, buvo labai patenkintas, kadangi teismas nustatė, kad jo gausūs publikuoti pranešimai ir interviu neapėmė „antikonstitucinės pakraipos“ .

BVerwG, pasak vokiečių žiniasklaidos, pažymėjo du esminius dalykus: 1) nors slaptosios tarnybos turi teisę stebėti hipotetiškai konstitucijai nelojalius asmenis, jei jie, objektyviai vertinant, patys to nesuvokdami prisideda prie tam tikrų  asmenų susibūrimo antikonstitucinių siekių, tačiau turi būti užtikrinamas proporcingumas; 2) jei per adekvatų terminą negali būti įrodoma, kad asmuo išties  remia antikonstitucinius siekius, tai slaptas stebėjimas turi būti nutrauktas.

Pažymėtina, kad BVerfG nesusiejo neteisėtų veiksmų fakto nustatymo su žalos atlyginimu (jo priteisimu). Tuo patenkintas Rolf Gössner pareiškė, kad jis tikisi slaptosios tarnybos viešo atsiprašymo.

Taigi VFR aukščiausiasis administracinis teismas įžvelgė ir nustatė tai, ko, regis, neįžvelgė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: galima apginti žmogaus teises ir teisėtus interesus, nustatant viso labo neteisėtų veiksmų faktą.  Tam nebūtinas skriaudos ar žalos padarymo papildomas konstatavimas.

Šiame kontekste gali dar labiau stebinti tai, kad slaptos tarnybos veiksmų neteisėtumas anksčiau buvo nustatytas žemesnėse administracinės justicijos instancijose, t. y. Kiolno administraciniame teisme ir Miunsterio aukštesniame administraciniame teisme. Taigi BVerwG sutvirtino bendrą visų teismų poziciją, palankią pareiškėjui (administracinį skundą teikusiam asmeniui) ir nepalankią slaptajai tarnybai.

Žinoma, galima argumentuoti ir nusiraminti, kad: 1) LVAT taip pat sutvirtino bendrą Lietuvos administracinės justicijos poziciją, kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas, pasak žiniasklaidos, 2019 m. gruodyje tai pat netekino Raimondo Šukio to paties reikalavimo; 2) minėtas Vokietijos pilietis dėl jo slapto sekimo neteisėtumo bylinėjosi net dvylika metų, kai Raimundas Šukys  galutinę Lietuvos administracinės justicijos instanciją pasiekė nepalyginti greičiau; 3) net LVAT būtų įžvelgęs rimtą administracinę teisinę problemą ir kitaip išnagrinėjęs administracinę bylą, jei VSD Raimondą Šukį butų slapta sekęs (stebėjęs) 38 metus.

Tačiau Europos Sąjungoje ir valstybėse, kurios ratifikavo Europos Žmogaus Teisių Konvenciją, (EŽTK) negali būti tokia teisės ir jai būtinos objektyviosios tiesos teismuose įvairovė, kad vienose valstybėse (VFR) administraciniai teismai veiksmingai gina žmogaus teises nuo slaptų tarnybų nepagrįsto ar neteisėto sekimo (stebėjimo), nustatydami pareiškėjo prašymu viso labo neteisėtų veiksmų ir teisės pažeidimo faktą, o kitur (Lietuvoje) teismuose išaiškinamas visiškai neįtikinamas dalykas, kad reikalavimo pripažinti VSD veiksmus neteisėtais patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo.  

Tarsi Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytas viso labo EŽTK  pažeidimas, neskiriant tokį pažeidimą padariusiai valstybei baudos (pvz., prieš dešimt metų, t. y. 2011 m. sausyje išnagrinėjote byloje R.P. prieš Lietuvą)  nereiškia pareiškėjo (R.P.) teisių, kurias garantuoja EŽTK, apgynimo kaip pakankamos satisfakcijos.

Taigi kada VFR oficialioji administracinė doktrina (slaptųjų tarnybų neteisėtų žvalgybinių veiksmų klausimu) ras tinkamą atgarsį Lietuvos administracinėje justicijoje? Matyt tik tada, kai EŽTT išnagrinės atitinkamą Lietuvos advokatūros skundą.

Dr. Egidijus Šileikis yra VU Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros profesorius


[1] Žr., pvz., www.delfi.lt 2021 m. balandžio 7 d. 18.27h skelbtą BNS informaciją „LVAT atmetė Šukio skundą dėl VSD veiksmų renkant ir paskleidžiant duomenis apie jį“.

[2] Žr. rimtą ir dalykišką žaliųjų judėjimo dienraštį (internetinį variantą): Frankfurter Rundschau (Eckhard Stengel,  Gerichts-Urteil: Linker Publizist aus Bremen wurde 38 Jahre lang überwacht), 2021 m. kovo 31 d.

Back to top button