J. Bartkus. Keli pastebėjimai apie eksperto išvados vertinimą Lietuvos civiliniame procese

2021 m. vasario 3 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) nutartyje civilinėje byloje (Nutartis) pateikė svarbius išaiškinimus, susijusius su ekspertizės, kaip įrodinėjimo priemonės, vertinimu civiliniame procese. Ir nors šie išaiškinimai yra nuosekliai formuojamos LAT praktikos ekspertizės klausimu rezultatas, Nutartis duoda pagrindo žengti kelis žingsnius atgal ir pateikti kelis trumpus pastebėjimus dėl ekspertizės vertinimo Lietuvos civiliniame procese.

Kasacinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos už atsakovės ilgalaikį naudojimąsi ieškovės nuosavybės teise valdomais lokaliaisiais elektros tinklais, per kuriuos atsakovė perdavė elektros energiją kitiems vartotojams ir kitų asmenų objektams. Vienas iš byloje iškilusių ekspertinių klausimų – skirstymo vidutinės įtampos tinklais kainos sąsaja ir priklausymas nuo ieškovės transformatorinės pastotės dalies, naudojamos atsakovės tranzitui, ir visų atsakovės eksploatuojamų tinklų santykio. Pastarąjį bei kitus ekspertinio pobūdžio klausimus byloje išspręsti I instancijos teismas paskyrė ekspertą.

Savo sprendimuose tiek I instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas dėl eksperto kompetencijos stokos suabejojo eksperto išvadomis dėl kainos skaičiavimo, todėl išvados dalimi nesivadovavo. Tai ir buvo pagrindas vienam iš ieškovės kasacinio skundo argumentų – anot jos, teismai neturėjo pagrindo abejoti eksperto kompetencija, todėl nepagrįstai nesivadovavo eksperto išvada. Be to, ieškovės teigimu, net ir pripažinus ekspertizę nepagrįsta, teismas privalėjo paskirti papildomą ekspertizę.

LAT su ieškovės kasaciniu argumentu nesutiko ir savo argumentaciją pagrįsdamas tiek eksperto išvados, kaip įrodymo šaltinio, tiek iki šiol formuojamos praktikos analize, nurodė, kad:

• konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų;
• kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai: 1) ekspertizės turinys prieštaringas; 2) kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos; 3) kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai; 4) kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; 5) taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams.

LAT tęsdamas savo argumentaciją, nurodė, kad ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti, ir padarė pagrindinę bylos išvadą – bylą nagrinėję teismai, nagrinėjamoje byloje nustatę, kad teismo paskirtas ekspertas neturi reikiamos kompetencijos (neturi specialių žinių), neturėjo teisinio pagrindo minėta išvados dalimi remtis ir ja grįsti procesinius sprendimus dėl bylos esmės.

Pirmas pastebėjimas dėl LAT formuojamos praktikos dėl eksperto išvados atmetimo / kritiško įvertinimo

Iš esmės aiški bei nuosekliai formuojama LAT praktika ekspertizės skyrimo bei vertinimo klausimu yra sveikintinas rezultatas. Nutartyje pateikta LAT išvada taip pat yra teisinga ir pagrįsta – teismas privalo nesiremti eksperto, neturinčio reikiamos kompetencijos, išvada. Tačiau šiek tiek teisinio neaiškumo įneša tiek šioje Nutartyje, tiek ankstesnėje LAT praktikoje naudojami terminai „atmesti“ ir „kritiškai įvertinti“.

Pagrindinis šio pastebėjimo aspektas yra susijęs su LAT teiginiu: „konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų“. Perskaičius, gali kilti klausimas, ar nepagrįsta, nepatikima bei kitokių trūkumų turinti eksperto išvada galėtų būti apskritai atmesta, t. y. nepripažinta įrodymu, ar tik kritiškai įvertinama? Juk žodžiai „atmesti“ ir „kritiškai įvertinti“ nėra sinonimai. Eksperto išvada gali būti kritiškai įvertinta, bet tai nebūtinai lemia jos atmetimą, t. y. nepripažinimą įrodymu.

Nelabai aiškus ir pačių žodžių „kritiškai įvertinti“ turinys. Ką reiškia kritiškai įvertinti įrodymą? Ar teismas neturėtų kiekvienoje byloje įrodymų vertinti kritiškai? Kokios yra galimos kritiško įvertinimo pasekmės? Skliausteliuose esantys žodžiai „kritiškai įvertinti“ gali suponuoti taisyklę – nepagrįsta, nepatikima bei kitokių trūkumų turinti eksperto išvada nėra atmetama kaip įrodymas, bet dėl jos trūkumų turi būti vertinama kritiškai. Panašią taisyklę gali suponuoti ir kitas LAT argumentas: „kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai 1) <…>“.

Iš kitos pusės, galutinė Nutarties išvadą – teismai nustatę, kad teismo paskirtas ekspertas neturi reikiamos kompetencijos, neturėjo teisinio pagrindo minėta išvados dalimi remtis ir ja grįsti procesinius sprendimus dėl bylos esmės – turėtume interpretuoti kaip LAT išaiškinimą, kuris suponuoja taisyklę, kad  nepagrįstos, nepatikimos ir kitokių trūkumų turinčios eksperto išvados turėtų būti ne kritiškai įvertinamos, o atmetamos kaip įrodymai civiliniame procese.

Panašaus pobūdžio taisyklės yra ir kitose jurisdikcijose. Pavyzdžiui, JAV Aukščiausiasis Teismas pradedant byla Daubert v. Merrell Dow Pharmaceuticals Inc[1] yra suformavęs taisyklę, šiuo metu įtvirtintą ir JAV Federalinių Įrodymų Taisyklių 702 str. Vadinamoji Daubert taisyklė nustato, kad eksperto išvada bus laikoma įrodymu, kai: 1) eksperto mokslinės, techninės ar kitos specializuotos žinios padės faktų nustatytojams suprasti įrodymus arba nustatyti nagrinėjamą faktą; 2) eksperto išvada pagrįsta pakankamais faktais ar duomenimis; 3) eksperto išvadoje remiamasi patikimais moksliniais principais ir metodais; 4) ekspertas šiuos mokslinius principus ir metodus tinkamai pritaikė bylos faktams.

Taigi, JAV Federalinių Įrodymų Taisyklės aiškiai atsako, kada eksperto išvada būtų laikoma įrodymu, o kada ne. Kaip minėta, panašią taisyklę įžvelgiame ir LAT Nutartyje, tik vietoj aiškaus pasakymo, kad nustačius tam tikrus kriterijus, eksperto išvada būtų atmetama kaip įrodymas, LAT argumentacijoje pasitelkia kiek dviprasmišką terminą „kritiškai įvertinti“. Todėl ateityje LAT siūlytina kiek aiškiau suformuluoti teisės aiškinimo taisyklę, kuri eksperto išvadą, neatitinkančią tam tikrų kriterijų, „atmeta“, o ne „kritiškai vertina“ kaip įrodymą civilinėje byloje.

Antras pastebėjimas dėl LAT pateiktų kriterijų, leidžiančių kritiškai įvertinti eksperto išvadą, vertinimo

LAT suformuota taisyklė pateikia 5 kriterijus (su eksperto kompetencija – 6), kurie teismui leidžia atmesti (kritiškai įvertinti) eksperto išvadą. Akivaizdu, kad eksperto išvada privalo būti peržiūrima ir įvertinama teismo, bet problema šiuo atveju yra tai, kad pateiktų LAT kriterijų vertinimas reikalauja to paties, dėl ko civilinėje byloje ir yra paskirtas ekspertas – specialių žinių.

Analizė, atskleidžianti, ar ekspertizės turinys neprieštaringas, ar išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, ar tyrimas atliktas neišsamiai, reikalauja specialių žinių išmanymo. Todėl teismui norinti pagrįstai įvertinti ekspertizės turinį – teisėjai neišvengiamai turės pasitelkti mokslo, technikos, meno, literatūros ar kitokios pobūdžio specialias žinias, kurios su teisininko išsilavinimu neturi nieko bendro. Prie šios problemos prisideda ir tai, kad keli iš taikomų LAT kriterijų yra per daug abstraktūs bei nepateikiantys aiškių gairių teismams. Pavyzdžiui, ar norint konstatuoti vieną iš kriterijų „tyrimas atliktas neišsamiai“ – turėtų būti nustatyta mokslinių publikacijų tyrime stoka, tinkamų mokslinių hipotezių neišsikėlimas, netinkamų mokslinių metodų naudojimas ar dar kt.? Kuo šis kriterijus skirias nuo kito kriterijaus „išvados neišplaukia iš tyrimo eigos“? Kas yra tie, panašūs atvejai, kai kyla abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų?

Kyla klausimas, ar teisėjas tikrai kiekvienu atveju yra pajėgūs kritiškai ir tinkamai įvertinti ekspertizės turinį?

Pastarojo klausimo bei iš to kylančios ekspertizės vertinimo problemos išvengia kai kurios bendrosios teisės tradicijos valstybės, kurių civiliniuose procesuose eksperto išvadas į byla pateikia pačios šalys. Pavyzdžiui, JAV ekspertas dažniausiai nebūna paskirtas teismo, o  rungtyniškumo principas suponuoja tai, kad byloje prireikus ekspertinių žinių, tiek ieškovas, tiek atsakovas pateikia savo ekspertų išvadas[2]. Atitinkamai, dviejų ekspertų išvados, kuriose pateikiami skirtingi tyrimai, įvairūs metodai bei kritika vienos ir kitos išvados atžvilgiu, ženkliai efektyviau leidžia teisėjui vertinti ekspertizių formos bei turinio pagrįstumą ir taip pritaikyti eksperto išvados atmetimo kriterijus.

Prie šios problemos išsprendimo prisideda ir tai, kad jau minėtoje Daubert byloje JAV Aukščiausiasis Teismas pateikia tam tikras detalesnes gaires, padedančias nustatyti eksperto išvados leistinumo kriterijus. Pavyzdžiui, nurodoma, kad analizuojant vieną iš kriterijų – ar eksperto išvada remiasi patikimais moksliniais principais ir metodais – teismas gali atsižvelgti į tai, ar 1) ar eksperto naudojami metodai yra priimtini mokslinėje bendruomenėje; 2) ar eksperto naudojami metodai buvo peržiūrėti / įvertinti mokslinėse publikacijose; 3) ar taikant šį metodą galimai atsirandanti klaidos rizika yra toleruojama ir kt.

Tiesa, nesutinkantys su bendrosios teisės tradicijos valstybėse taikomu reglamentavimu, galėtų mums priminti, kad LR CPK 219 str. nustato papildomos / pakartotinės ekspertizės, galinčios identifikuoti pirmosios trūkumus, galimybę. Deja, čia susiduriame su kitais dviem iššūkiais: 1) neturint specialių žinių teismas kai kuriais atvejais nepajėgtų identifikuoti pirmosios ekspertizės turinio trūkumų; 2) iškyla proceso koncentruotumo klausimas, nes, pirmiausia, vienos, o po to ir antros ekspertizės skyrimas (klausimų suformavimas, eksperto parinkimas, šalių išklausymas ir kt.) gali esmingai pakenkti proceso operatyvumui, kuomet JAV civiliniame procese spręsdamas dėl specialių žinių reikalaujančių fakto nustatymo eksperto išvadas gauna iš šalių kaip ir bet kokį kitą įrodymą.

Kitas kontrargumentas prieš bendrosios teisės tradicijos „privačius“ ekspertus galėtų būti jų šališkumas šalių atžvilgiu. Šis šališkumas tikrai ne visada gali pasiteisinti. Tokios aplinkybės kaip eksperto reputacija, išsilavinimas, specialių žinių specifiškumas, neapliekantis vietos skirtingoms interpretacijoms, kai kuriais atvejais gali ženkliai sumažinti akivaizdaus šališkumo rizikas. Be to, eksperto apklausa teismo posėdyje taip pat gali padėti identifikuoti išvadas, pagrindžiamas išimtinai subjektyviu eksperto vertinimu.

Taigi, aukščiau pateikta analize nesiekiama visiškai paneigti ekspertizės vertinimo reglamentavimą Lietuvos civiliniame procese. Tam reikėtų ženkliai didesnės analizės. Galų gale, kaip nurodyta aukščiau, LAT išaiškinimai ekspertizės atmetimo klausimais yra pakankamai aiškūs, tačiau kai kurie aspektai galėtų būti pagrįstai kvestionuotini. Šiais keliais pastebėjimais yra siekiama paskatinti diskusiją bei pateikti kitokią perspektyvą, parodančią iš ko ir kaip galėtume pasimokyti. Šiuo aspektu puikiai tinka M. Damaška knygoje „Evidence Law Adrift“[3], kurioje autorius lygina įrodinėjimą kontinento ir anglo – saksų tradicijose, pateikta poeto R. Wilbur citata „Keista, kad daiktas yra labiausiai savimi, kai jį su kažkuo lyginame“.

Jurgis Bartkus yra VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros doktorantas

[1] JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje Daubert v. Merrell Dow Pharmaceuticals Inc, 509 U.S. 579

[2] Gaboardi, M. (2018). How Judges Can Think. The Use of Expert’s Knowledge as Proof in Civil Proceedings. De Gruyter. Global Jurist. Volume 18 Issue 1, p. 24 – 27 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: https://www.degruyter.com/document/doi/10.1515/gj-2017-0027/html

[3] Damaška, M. (1997). Evidence Law Adrift. Yale University Press