ESTT: terminas „teismas“ neturėtų apimti notarų, kurie pagal nacionalinę teisę turi teisę nagrinėti paveldėjimo klausimus, kai jie, kaip yra įprasta, nevykdo teisminių funkcijų

ES Teisingumo Teismas (ESTT) gegužės 23 dieną priėmė prejudicinį sprendimą dėl 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo, teisės normų aiškinimo.

Teismas išaiškino, kad:

• Reglamento (ES) Nr. 650/2012 3 straipsnio 2 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad aplinkybė, jog valstybė narė nepadarė toje nuostatoje numatyto pranešimo apie tai, kad notarai vykdo teismines funkcijas, neturi lemiamos reikšmės šiuos notarus pripažįstant „teismu“;
• 3 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad notaras, kuris rengia paveldėjimo pažymėjimą, bendru visų notarinės procedūros šalių prašymu, nėra „teismas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą; atitinkamai šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies g punktą reikia aiškinti taip, kad toks dokumentas nėra „teismo sprendimas“ pagal šią nuostatą;
• 3 straipsnio 1 dalies i punktas turi būti aiškinamas taip, kad paveldėjimo pažymėjimas, kurį parengė notaras bendru visų notarinės procedūros šalių prašymu, yra „autentiškas dokumentas“, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą, kuris gali būti išduodamas kartu su minėto reglamento 59 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta forma.

ESTT pasisakė, kad sąvoka „teismas“ reiškia bet kokią teisminę instituciją ir visas kitas institucijas bei teisės specialistus, turinčius kompetenciją paveldėjimo klausimais, kurie vykdo teismines funkcijas arba vykdo veiklą vadovaudamiesi teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais, arba vykdo veiklą prižiūrimi teisminės institucijos su sąlyga, kad tokios kitos institucijos ir teisės specialistai užtikrina nešališkumo garantijas ir visų šalių teisę būti išklausytoms, ir su sąlyga, kad jų sprendimai pagal valstybės narės, kurioje jie vykdo veiklą, teisę gali būti apskųsti teisminei institucijai arba jos peržiūrimi ir jų galia ir poveikis yra lygiaverčiai teisminės institucijos sprendimams dėl to paties klausimo.

Nors teisminės funkcijos ir notaro funkcijos yra skirtingos, iš Reglamento Nr. 650/2012 20 konstatuojamosios dalies aišku, kad pagal šį reglamentą termino „teismas“ reikšmė turėtų būti plati, įtraukiant ir notarus, kai jie vykdo teismines funkcijas tam tikrais paveldėjimo klausimais. Tačiau terminas „teismas“ neturėtų apimti valstybės narės neteisminių institucijų, kurios pagal nacionalinę teisę turi teisę nagrinėti paveldėjimo klausimus, kaip antai daugumoje valstybių narių notarai, kai jie, kaip yra įprasta, nevykdo teisminių funkcijų.

Notarinė veikla Lenkijoje, susijusi su paveldėjimo pažymėjimo išdavimu, vykdoma bendru suinteresuotųjų šalių prašymu, nedaro poveikio teismo prerogatyvoms, jei tarp šalių nėra sutarimo, o notarai pagal Lenkijos įstatymus privalo patikrinti, ar laikomasi teisės aktuose nustatytų paveldėjimo pažymėjimo išdavimo sąlygų, nors jie neįgyvendina jokių sprendimų priėmimo įgaliojimų. Pagal Lenkijos Notariato kodekso 4 ir 5 straipsnius notarai vykdo laisvosios profesijos atstovų veiklą, kuri, kaip pagrindinė veikla, apima įvairių paslaugų teikimą už atlygį, grindžiamą šalių susitarimu, pagal nustatytus įkainius. Tokia veikla negali būti laikoma susijusia su teisminių funkcijų vykdymu.