J. Jarusevičius. Parlamente svarstomas Audiovizualinės žiniasklaidos direktyvos perkėlimas pagrįstai sukėlė diskusijas visuomenėje
Visuomenės informavimo įstatymo projektas kritikuojamas dėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijai arba Teismui planuojamos suteikti teisės drausti televizijos programų transliavimą, jeigu pastarosiose tyčia skleidžiama klaidinga informacija arba skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis.
Aptariamo įstatymo projekto rengėjai paruoštą dokumentą grindžia Nacionalinio saugumo strategija ir gruodžio 18 įsigaliojusia ES direktyva. Naujoji direktyva leidžia Europos Sąjungos valstybių narių, taigi ir Lietuvos, priežiūros institucijoms suteikti teisę drausti audiovizualinės informacijos sklaidą, jeigu pastaroji „kenkia ar kelią rimtą ir didelį pavojų visuomenės saugumui, įskaitant nacionalinio saugumo ir gynybos užtikrinimui“. Taigi skleidžiant informaciją, pavojingą Lietuvos nacionaliniam saugumui, tai galėtų būti pagrindas operatyviai riboti tokios informacijos sklaidą.
Tačiau pasakius A, svarbu nenutylėti ir B. Nei klaidinga informacija (dezinformacija), nei nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis patys savaime nėra priešingi mūsų Valstybės nacionaliniam saugumui arba gynybos užtikrinimui. Priešingai, piliečio teisė kritikuoti, taigi būti nepatenkintam pareigūnų darbu, garantuojama mūsų Konstitucijos.
Taip, nors siūlomo įstatymo projektas grindžiamas Europos Sąjungos direktyva bei Nacionalinio saugumo strategija, nei vienas šių dokumentų nenumato galimybės taikyti draudimus, kokius planuojama nustatyti siūlomu įstatymo projektu. Be to, ir pati direktyva leidžia nustatyti tik proporcingus ribojimus. Pirminiu projektu pasiūlyti pokyčiai vargiai atitinka ir šį reikalavimą.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėta direktyva priimta siekiant riboti informaciją, susijusią su terorizmo sklaida bei darančia neigiamą poveikį nepilnamečiams. Lietuvoje gi skubama ją įgyvendinti siekiant visai kitų tikslų – užtikrinti sklandų rinkimų procesą.
Taip, nors ES institucijos ėmėsi ieškoti būdų spręsti konkrečias problemas, mūsų įstatymų leidėjas siūlomas priemones ima naudoti kitų tikslų pasiekimui. Natūralu, kad jaučiant grėsmę žodžio laisvei tai kelia pagrįstas diskusijas visuomenėje.
Be to, direktyva įsigaliojo vos 2018-ųjų gruodžio 18-ąją. Direktyva, kaip Europos Sąjungos teisės aktas nėra tiesiogiai taikomas, tačiau turi būti įgyvendintas priimant atitinkamus įstatymų pakeitimus Lietuvoje. Tai ir yra bandoma daryti naujuoju įstatymo projektu. Lietuva turi pareigą šią direktyvą įgyvendinti ne vėliau kaip iki 2020 m. rugsėjo. Tuo tarpu pirmasis projektas, skirtas direktyvos perkėlimui į Lietuvos teisę, užregistruotas jau sausio 2-ąją. Stulbinantis tempas, kai Šventų Kalėdų ir Naujųjų Metų laiku parengiamas visuomenei svarbaus įstatymo projektas bei jau pirmąją Naujų metų darbo dieną registruojamas Parlamente.
Justinas Jarusevičius yra „Motieka ir Audzevičius“ vyr. teisininkas, advokatas, VU Teisės fakulteto doktorantas
