LAT: nesant konkrečių sutarties sąlygų, įkaito gavėjas savo reikalavimą turi patenkinti visų pirma iš tuo tikslu pateikto įkaito ir bankroto bylos atveju
Lapkričio 7 dieną Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė nutartį dėl finansinio įkaito gavėjo (banko) teisės patenkinti savo reikalavimą iš šio įkaito, kai priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jau iškėlus bankroto bylą įkaito gavėjui, aiškinimo ir taikymo. Byloje teisėjų kolegija 2017 m. vasario 24 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:
- Ar Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 5 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji įpareigoja valstybes nares nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kurio pagrindu finansinis įkaitas nepatenka į įkaito gavėjo (bankrutuojančio banko) bankroto turto masę? Kitaip tariant, ar valstybės narės įpareigotos nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad įkaito gavėjas (bankas) galėtų de facto (faktiškai) patenkinti savo reikalavimą, užtikrintą finansiniu įkaitu (banko sąskaitoje esančiomis lėšomis ir reikalavimo teise į jas), nepaisant to, kad priverstinio vykdymo įvykis įvyksta jau pradėjus įkaito gavėjo (banko) likvidavimo procedūrą?
- Ar Direktyvos 2002/47 4 straipsnio 1 ir 5 dalys sistemiškai turi būti aiškinamos kaip suteikiančios įkaito davėjui teisę reikalauti, kad įkaito gavėjas (bankas) savo reikalavimą, užtikrintą finansiniu įkaitu (banko sąskaitoje esančiomis lėšomis ir reikalavimo teisėmis į jas), pirmiausiai tenkintų iš finansinio įkaito, ir nustatančios atitinkamą finansinio įkaito gavėjo pareigą tokį reikalavimą vykdyti nepaisant pradėtos jo likvidavimo procedūros?
- Jei atsakymas į antrąjį klausimą yra neigiamas, o įkaito davėjas patenkina įkaito gavėjo finansiniu įkaitu užtikrintą reikalavimą iš kito savo turto, ar Direktyvos 2002/47 nuostatos, ypač 4 ir 8 straipsniai, turi būti aiškinamos taip, kad įkaito davėjui taip pat turėtų būti taikoma vienodo požiūrio į įkaito gavėjo (banko) kreditorius bankroto procese išimtis ir suteikiamas prioritetas prieš kitus kreditorius bankroto procese atgauti finansinį įkaitą?
ESTT 2018 m. liepos 25 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje C-107/17.
Atsižvelgiant į ESTT išaiškinimus, LAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad ESTT finansinį užtikrinimą taip pat laiko specialiu instrumentu, kurio teisinis reglamentavimas, be kita ko, nustatytas atsižvelgiant į finansinės rinkos integraciją ir efektyvumą, taip pat Europos Sąjungos finansinės sistemos stabilumą. ESTT, pateikdamas išaiškinimus dėl išieškojimo nukreipimo tvarkos, pirmiausia akcentavo poreikį vertinti šalių sudarytos sutarties nuostatų turinį – įvertinti, ar sutartyje aptarta išieškojimo nukreipimo tvarka. Kadangi ginčo sutarties tekste minėtas klausimas expressis verbis nėra aptartas, teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi ESTT sprendimo 36 punkte pateiktu išaiškinimu, kad, nesant šį klausimą reglamentuojančių sutarties sąlygų, įkaito gavėjas savo reikalavimą turi patenkinti visų pirma iš tuo tikslu pateikto įkaito, prieš jį nukreipdamas į įkaito davėjo kitą turtą.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje atsakovės skolos ieškovei padengiant garantiją turi būti dengiamos iš finansinio užtikrinimo lėšų, nepaisant banko bankroto. Tam, kad būtų galima išspręsti ieškinio reikalavimą dėl 46 305,58 Eur (51 255,65 JAV dol.) kredito likučio, 4170,83 Eur (4616,69 JAV dol.) palūkanų už negrąžintą kredito likutį, 8931 Eur (9885,72 JAV dol.) delspinigių už laiku negrąžintą kreditą ir palūkanas priteisimo, būtina nustatyti faktines aplinkybes, kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos kreditui padengti iš indėlių draudimo išmokos sumos, atsižvelgiant į tai, kad skolos už ieškovės išlaidas padengiant garantijas turėjo būti dengiamos iš finansinio užtikrinimo lėšų. Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, todėl ši bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
