A. Šekštelo. Patologinė arbitražinė išlyga – būti ar nebūti
Arbitražas, kaip privatus ginčų nagrinėjimo būdas, negali egzistuoti be arbitražinio susitarimo. Nors arbitražinis susitarimas yra esminis arbitražui, praktikoje šalys mažai skiria dėmesio arbitražinių susitarimų ar išlygų surašymui. Dažnai tokia jurisdikcinė išlyga pagrindinėje sutartyje gimsta paskutinę naktį prieš pasirašant sandorį, nepasitarus su specialistais arbitražo teisės srityje. Ir tai turi skaudžias pasekmes, kai gimsta taip vadinamos patologinės arbitražinės išlygos. Nes šalys vėliau, jau kilus ginčui, praranda daug brangaus laiko siekdama efektyviai apginti savo pažeistas teises. Apie vieną tokį atvejį mes ir kalbėsime.
Bet prieš tai vertėtų trumpai priminti esminius arbitražinės išlygos „ingredientus“. Jų yra trys: susitarimas dėl arbitražo (aiški šalių intencija ginčus nagrinėti arbitraže, o ne teisme), arbitražo sutarties apimtis (kokie ginčai turi būti nagrinėjami arbitraže; pvz., „visi esantys ir būsimi ginčai ir nesutarimai, kylantys iš ar susiję su šia Sutartimi <…>“) ir arbitražo sprendimas kaip galutinis ginčo sprendimo būdas (neturi būti numatyta, pvz., apeliacija teisme ar nuostatos, kad toks arbitražo sprendimas nėra galutinis). Šios sąlygos yra būtinos efektyviam arbitražiniam susitarimui (LEW Julian et al. Comparative International Commercial Arbitration, Kluwer Law International, 2003, pp. 167-170). Nors vienos iš šių sąlygų nebuvimas daro arbitražinį susitarimą patologiniu (tokį terminą dar 1974 metais pirmą kartą panaudojo Frédéric Eisemann, ICC generalinis sekretorius savo darbe „La clause d‘arbitrage pathologique“ (in Commercial Arbitration – Essays in Memoriam Eugenio Minoli (1974)).
Lietuvos apeliacinis teismas ką tik išnagrinėjo vieną iš bylų, susijusią su patologine arbitražine išlyga. Teismas išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjos – bendrovės skundą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo (VKAT) dalinio sprendimo dėl jurisdikcijos (2018m. spalio 4 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis c.b. Nr. e2A-976-823/2018). Nutartį galima rasti čia.
Sutartyje, sudarytoje lietuvių-lenkų kalba, lietuviškame tekste buvo tokia išlyga: “Arbitražinis teismas: Sutarčiai taikoma Lietuvos Respublikos teisė Lietuvos teismuose“. Lenkų kalba surašytame sutarties tekste jokios nuorodos į arbitražą iš viso nebuvo.
Kilus ginčui, suinteresuota šalis (pareiškėja) kreipėsi į Kauno apylinkės teismą. Šis atsisakė priimti ieškinį dėl arbitražinės išlygos. Tada šalis kreipėsi į VKAT. Arbitražo teismas taip pat nusprendė, kad neturi jurisdikcijos. Byla dėl tokio arbitražo teismo dalinio sprendimo atsidūrė Lietuvos apeliaciniame teisme.
Lietuvos apeliacinis teismas pateikė įtikinamus argumentus, kad arbitraže galiojanti kompetencijos-kompetencijos doktrina įgalina patį arbitražo teismą pasisakyti dėl savo jurisdikcijos nagrinėti bylą. Tačiau tai nereiškia, kad šalis negali skųsti arbitražo sprendimo, kuriuo nustatyta kompetencijos nagrinėti bylą stoka. Jei teismas panaikina tokį procesinį sprendimą dėl jurisdikcijos, šalys vėl gali kreiptis į arbitražo teismą. Bet jei arbitražo teismas antrą kartą nustato, kad neturi jurisdikcijos, tada toks arbitražo teismo sprendimas yra neskundžiamas (žr. taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartį c.b. Nr. e2A-61-381/2017). Dar teismas pasakė, kad arbitražinė išlyga yra sutartis, todėl aiškinant tokią sutartį reikia vadovautis bendrais sutarčių aiškinimo principais. Čia Lietuvos apeliacinis teismas sutiko su arbitražo teismo motyvais, kad šalys apskritai nesudarė arbitražinio susitarimo. Lietuvos apeliacinis teismas akcentavo, kad pati pareiškėja abejojo, jog yra arbitražinis susitarimas, nes pirmiausia kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, o kai šis atsisakė ieškinį priimti, tik tada kreipėsi į arbitražą.
Atitinkamai, Lietuvos apeliacinis teismas paliko VKAT sprendimą nepakeistą, t.y. liko galioti sprendimas, kad arbitražo teismas neturi jurisdikcijos, nes nebuvo šalių susitarimo ginčą nagrinėti VKAT.
Čia, ko gero, yra vienas iš nedaugelio „nepataisomai patologinės“ arbitražinės išlygos pavyzdžių. Čia nėra nei šalių susitarimo ginčą nagrinėti VKAT, nei arbitražinio susitarimo apimties, nei susitarimo dėl arbitražo sprendimo galutinumo. Taigi, ši išlyga stokoja visų būtinų jai ir ankščiau šiame straipsnyje aptartų ingredientų.
Panašiais atvejais ir užsienio arbitražo teismai atsisako savo jurisdikcijos. Kaip antai, ICC byloje Nr. 19127 arbitras atsisakė savo jurisdikcijos, nes taip pat nenustatė šalių intencijos kreiptis į arbitražą pagal išlygą, kad šalys „galėtų kreiptis į Arbitražo Teismą“ (pranc. „pourront faire appeal à la Cour d’Arbitrage“). Panašiai, kitoje ICC byloje Nr. 14581, arbitrai nenustatė arbitražinio susitarimo, nors šalys susitarė, kad „ginčai ar nesutarimai, kurie negali būti išspręsti derybomis, turi būti nagrinėjami Tarptautiniame Arbitražo Teisme Šveicarijoje“ (angl. “Disputes or disagreements that cannot be solved through negotiations shall be brought before the International Arbitration Court in Switzerland”).
Ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis patvirtina, kad Lietuvoje yra gerbiamas kompetencijos-kompetencijos principas ir tinkamai vertinamos patologinės arbitražinės išlygos. Arbitražo teismas nebuvo saistomas aplinkybės, kad valstybės teismas atsisakė priimti ieškinį dėl arbitražinės išlygos, ir pats arbitražo teismas savarankiškai konstatavo, kad neturi kompetencijos nagrinėti bylos, nes šalys nesusitarė ginčo nagrinėti VKAT. Taip pat teismas teisingai konstatavo, kad šalys nesudarė arbitražinio susitarimo ginčus nagrinėti VKAT.
Bet ar tokia išlyga reiškia, kad šalys susitarė dėl ad hoc arbitražo? Palikime šį klausimą šalių atstovams…
Albertas Šekštelo yra advokatų profesinės bendrijos „Motieka & Audzevičius“ vyriausiasis teisininkas
