I. Martinkutė. ACHMEA bylos pamokos

Komentare apžvelgiamas Slovakija v Achmea bylos kontekstas, įtaka dabartinėms investicijų apsaugos sutartims tarp ES valstybių narių ir šio sprendimo implikacijos tolesniam tarptautinių investicijų teisės vystymuisi Europoje.

Tarptautinės investicijų apsaugos sutartys tarp ES valstybių narių jau buvo atsidūrusios po padidinamuoju stiklu nuo 2009 Lisabonos sutarties, kuri 207 straipsniu suteikė Europos Sąjungai išimtinę kompetencija tiesioginių užsienio investicijų srityje.

Jau kurį laiką Europos Komisija laikosi pozicijos, kad dvišalės investicijų apsaugos sutartys tarp ES valstybių narių prieštarauja ES teisei ir yra negaliojančios, tačiau arbitražo tribunolai atmesdavo tokias pretenzijas sakydami, kad ES steigimo sutartys negali turėti įtakos kitų tarptautinių sutarčių galiojimui.[1] Pavyzdžiui, Eastern Sugar v Čekija byloje Europos Komisija argumentavo, kad ES steigimo sutartys ir teisė turi pirmenybę prieš dvišales investicijų apsaugos sutartis, todėl pastarosios negali būti taikomos.[2] Nepaisant to arbitražo tribunolas nusprendė, kad tol, kol investicijų apsaugos sutartys nėra oficialiai nutrauktos, jos pilnai galioja. [3]

Europos Komisija nenuleido rankų[4] ir inicijavo eilę bylų dėl ES teisės pažeidimo prieš valstybes, kurios nieko nedarė dėl dvišalių investicijų apsaugos sutarčių palaipsnio panaikinimo.[5]

Pagaliau 2018 m. kovo 6 d. Europos Teisingumo Teismo Didžioji kolegija gavo galimybę pasisakyti šiuo kontraversišku klausimu byloje Slovakija v Achmea.[6]

Pirminis ginčas buvo kilęs tarp Nyderlandų investuotojo ir Slovakijos dėl privataus sveikatos draudimo rinkos reguliavimo. 2004 m. Slovakijai liberalizavus privataus sveikatos draudimo sektorių, Nyderlandų draudimo grupei priklausanti Achmea buvo įsteigta Slovakijoje ir pasiūlė savo paslaugas. Po poros metų slovakai pakeitė savo nuomonę ir priėmė įstatymą ribojantį iš privataus sveikatos draudimo veiklos gauto pelno paskirstymą. Tačiau dar po poros metų Slovakijos Konstitucinis teismas panaikino šį apribojimą. Achmea kreipėsi į investicinį arbitražą dėl pastovaus įstatymų keitimo ir patirtos žalos atlyginimo. Ypač dėl to, kad negalėjo laisvai į užsienį pervesti uždirbto pelno.

Slovakija ginčijo investicinio arbitražo tribunolo jurisdikciją teigdama, kad nuo jos įstojimo į ES, ne Nyderlandų Karalystės ir Čekoslovakijos Federacinės Respublikos sutartis dėl tarpusavio investicijų skatinimo ir apsaugos, o ES teisė reguliuoja kapitalo judėjimą ES ir ginčų sprendimą. Šis argumentas buvo motyvuojamas tuo, kad investicinio arbitražo tribunolas spręsdamas ginčą turės taikyti ES teisę, tuo sukurdamas skirtingo ES teisės interpretavimo riziką, o ES Teisingumo Teismas negalės užtikrinti ES teisės viršenybės bei vienodo aiškinimo.

Nepaisant Slovakijos prieštaravimų investicinio arbitražo tribunolas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu palaikė Achmea reikalavimus ir priteisė jai 22,1 mln. eurų nuostolių.

Slovakija apskundė investicinio arbitražo sprendimo vykdymą Vokietijos teismuose. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas, nors abejodamas, kreipėsi į ES Teisingumo Teismą klausdamas, ar ES gali egzistuoti tokia paralelinė ginčų sprendimo procedūra, kurioje galimai aiškinama ir taikoma ES teisė be ES Teisingumo teismo kontrolės?

Nors Generalinis Advokatas Wathelet buvo linkęs manyti, kad investicinių ginčų mechanizmas neprieštarauja sutarčiai dėl ES veikimo, ES Teisingumo Teismas padarė visiškai priešingą išvadą. Labai trumpame ir lakoniškame sprendime teigiama, kad tokios tarptautinės investicijų apsaugos sutartys, kurios sukuria paralelinius ginčų sprendimo mechanizmus, sprendžiančius ES teisės klausimus ir neleidžiančius užtikrinti ES teisės viršenybės bei autonomiškumo, yra negalimos.

Savo analizę ES Teisingumo Teismas grindė trimis etapais.

Pirma, Teismas konstatavo, kad investiciniai ginčai, kylantys iš dvišalių investicijų apsaugos sutarčių, gali būti susiję su ES teise ir arbitražo tribunolai bus priversti taikyti ES teisę, ypač susijusią su įsisteigimo laisve ir kapitalo judėjimo laisve.[7]

Antra, investicinio arbitražo tribunolai nėra teisminės sistemos dalis, kuri garantuoja nuoseklų ir vienodą ES teisės aiškinimą. Pasak teismo, šios sistemos esminis elementas yra prejudicinio sprendimo procesas, kuriuo „siekiama užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą ir taip garantuoti jos nuoseklumą, visišką veiksmingumą, autonomiją ir galiausiai savitą sutartimis sukurtos teisės pobūdį“.[8] ES Teisingumo Teismas konstatavo, kad investicinio arbitražo tribunolai nėra valstybių narių teismai ir negali kreiptis dėl prejudicinio išaiškinimo pagal sutarties dėl ES veikimo 267 straipsnį.

Trečia, teismas patikrino, ar investicinio arbitražo sprendimui yra taikoma valstybės narės teismo kontrolė, kuri, reikalui esant, galėtų kreiptis dėl prejudicinio išaiškinimo. Deja, teismas buvo priverstas konstatuoti, kad tokia kontrolė yra labai apribota ne tik arbitražo tribunolo diskrecija pasirinkti buveinę ir tuo pačiu kontroliuojantį teismą, bet ir pagrindais, kuriais nacionalinis teismas gali peržiūrėti arbitražo sprendimą.[9]

Nors nelabai aiškiai, bet ES Teisingumo Teismas atskiria komercinio arbitražo procedūrą nuo investicinio, aiškindamas, kad komercinis arbitražas remiasi šalių autonomijos principu, o investicinis arbitražas kyla iš tarptautinės sutarties. Manytina, kad skirtingas šių dviejų ginčų sprendimo mechanizmų traktavimas galėtų remtis viešojo intereso kriterijumi – komerciniame arbitraže labai išimtinais atvejais figuruoja viešasis interesas, kai to tarpu investiciniame arbitraže pastaruoju metu labai dažnai yra ginčijamos įvairios įstatyminės iniciatyvos, kurios viena ar kita forma įkūnija viešąjį interesą ar bent jau daugumos preferenciją tam tikram ekonominės veiklos reguliavimo būdui.

Dėl savo kategoriškos išvados ir milžiniškos įtakos ES vidinių investicijų apsaugos sutarčių tolimesniam galiojimui Slovakija v Achmea sprendimas sukėlė intensyvias diskusijas, o dėl savo glaustumo, įvairias interpretacijas. Nemažai praktikų suskubo įžvelgti įvairias išlygas ir apribojimus, leidžiančius kvalifikuoti teismo išvadą, pavyzdžiui dėl investicinių ginčų nagrinėjamų pagal ICSID Konvenciją ir Energetikos Chartijos sutartį. Nemažai kritikos sprendimas sulaukė ir dėl to, kad ES Teisingumo Teismas nepakankamai pagrindė savo išvadą, kodėl arbitražiniams tribunolams nebūtų galima leisti kreiptis prejudicinio išaiškinimo ir tokiu būdu užtikrinti ES teisės viršenybės principą.

Akivaizdu, kad po šio sprendimo visos ES valstybės narės pateiks prieštaravimus nagrinėjamuose investiciniuose ginčuose dėl dvišalių investicijų apsaugos sutarčių tarp ES valstybių narių negaliojimo, taip pat tai gali paskatinti nutraukti dar kelias investicijų apsaugos sutartis šalių susitarimu. Tačiau taip pat kyla klausimas, kaip konkrečiai arbitražo tribunolai turėtų atsižvelgti į šį išaiškinimą, net jei norėtų maksimaliai vykdyti ES Teismo valią? Abejojama, ar po šio išaiškinimo visa ES teisė tapo „viešoji tvarka“ Niujorko Konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo 5(2)(b) straipsnio prasme? Ar vis dėlto turi būti vadovaujamasi Niujorko Konvencijos 5(1)(a) pagrindu atsisakant pripažinti ir vykdyti tokius investicinio arbitražo sprendimus. Juolab, kad greičiausiai ne visi investiciniai tribunolai bus suinteresuoti automatiškai laikyti vidines ES investicijų sutartis negaliojančiomis, net žinodami, kad jų sprendimai tokioje byloje neturi jokių šansų būti pripažinti ir vykdomi ES teritorijoje?

Nors ES Teisingumo Teismas aiškiai atsistojo į Komisijos pusę siekdamas sustiprinti ES teisės autonomiškumą kolizijoje su investicijų apsaugos sutartimis, tačiau dar toli gražu nepašalino visų neaiškumų ir prieštaravimų. Taigi, dabar dėmesys krypsta į kitą, dar neišnagrinėtą bylą, susijusią su investicinio arbitražo sprendimo vykdymu – Micula v Komisija, kuri arba užtvirtins Slovakija v Achmea precedentą, arba ne.[10]

[1] Eastern Sugar v Čekija 2007 m. kovo 27 d. dalinis arbitražo sprendimas < https://www.italaw.com/cases/368>; Binder v Čekija 2007 m. birželio 6 d. arbitražo sprendimas dėl jurisdikcijos  < https://www.italaw.com/cases/151>; Eureko v Slovakija 2010 m. spalio 26 d. arbitražo sprendimas dėl jurisdikcijos <https://www.italaw.com/cases/documents/418>, visi peržiūrėti 2018 m. kovo 30 d.

[2] Ibid Eastern Sugar v Čekija, para 126.

[3] Ibid Eastern Sugar v Čekija, para 147.

[4] Komisija v Austrija C-205/06 [2009] ECR I-1301; Komisija v Švedija C-249/06 [2009] ECR I-1335; Komisija v Suomija C-118/07 [2007] ECR I-10889, visi pasiekiami <http://curia.europa.eu/jurisp/cgi-bin/form.pl?lang=en>.

[5] Europos Komisijos pranešimas spaudai, Europos Komisija prašo Valstybių Narių nutraukti vidines ES investicijų skatinimo sutartis, 2015 m. biželio 18 d.  <http://europa.eu/rapid/press-release_IP-15-5198_en.htm> peržiūrėta 2018 m. kovo 30 d.

[6] 2018 m. kovo 6 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-284/16 Slovakija v Achmea, <http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf;jsessionid=9ea7d2dc30dd7359521c1e314320a6c5e120a6bdba1b.e34KaxiLc3qMb40Rch0SaxyNbx10?text=&docid=199968&pageIndex=0&doclang=LT&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=164082> peržiūrėta 2018 m. kovo 30 d.

[7] Ibid Slovakija v Achmea para 42.

[8] Ibid Slovakija v Achmea para 37.

[9] Ibid Slovakija v Achmea para 53.

[10] Byla T-694/15, Micula v Komisija <http://eur-lex.europa.eu/legal-content/lt/TXT/PDF/?uri=uriserv%3AOJ.C_. 2016.038.01.0069.01.LIT> peržiūrėta 2018 m. kovo 31 d.

Inga Martinkutė, LLM (Londonas)

Advokatė, ICSID arbitrų sąrašo narė, doktorantė

Nacionalinis Singapūro Universitetas

Tel. +370 685 26252

El. paštas: inga.martinkute@u.nus.edu