Komentarai

K. Mickutė. JAV mūšis prieš metalą – prekybos karo pradžia

2018 m. kovo 8 d. JAV administracija patvirtino naują muito mokesčio tarifą į JAV importuojamam plienui ir aliuminiui (toliau – Metalo tarifas). Metalo tarifas grindžiamas JAV įstatymu, kuriuo leidžiama nustatyti metalo importo mokesčių tarifus siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą. Šis nacionalinio saugumo išimties taikymas paveiks ne tik vietinį metalo sektorių, bet ir taps iššūkiu visai tarptautinės prekybos sistemai.

Nors grindžiamas JAV teisėje numatyta išimtimi, Metalo tarifas tiesiogiai susijęs su Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) teise. JAV kaip PPO valstybė-narė yra įsipareigojusi nenustatyti vidaus mokesčių, kuriais būtų siekiama apsaugoti vietinę gamybą. Kita vertus, pagal PPO teisėje įtvirtintą „saugumo išimtį“, valstybė‑narė gali imtis veiksmų, kuriuos ji laiko esant reikalingais saugumo interesams apginti.

Oficialiai teigiama, kad Metalo tarifas yra taikomas siekiant užtikrinti JAV nacionalinį saugumą. Pasak JAV Prezidento Donald Trump, Metalo tarifu siekiama sustabdyti „ataką prieš JAV“. JAV užpuolimu D. Trump laiko iš Kinijos mažesne kaina importuojamo metalo dempingą JAV. Prezidento teigimu, JAV metalo industrija yra tiesiogiai susijusi su nacionaliniu saugumu, taigi metalo industrijos apsauga yra būtina siekiant JAV saugumo. Tačiau pristatydamas Metalo tarifą pats D. Trump pažymi, kad šiuo tarifu siekiama išsaugoti vietinę metalo perdirbėjų pramonę ir skatinti JAV gamintojus rinktis JAV metalą. Taigi nors Metalo tarifas oficialiai grindžiamas JAV saugumo interesų apsauga, tikrasis tarifo tikslas – apsaugoti vietos gamintojus nuo konkurencijos.

Nenuosekli JAV administracijos pozicija Metalo tarifų taikymo klausimais kelia abejonių dėl deklaruojamos „atakos prieš JAV“ ir JAV nacionalinio saugumo sąsajos su vietos metalo industrija. Metalo tarifas nebus taikomas Kanadai ir Meksikai (kurios yra vienos didžiausių metalo importuotojų į JAV) dėl ekonominių interesų. Šiuo atveju gali būti abejojama, kad iš Europos Sąjungos (ES) importuojamas metalas kelia grėsmę JAV nacionaliniam saugumui, o metalas iš Kanados – ne. Toks selektyvus Metalo tarifo taikymas gali sudaryti prielaidas Metalo tarifo paveiktas valstybes kreiptis į PPO ginčų sprendimo tarybą su skundu prieš JAV.

Ginčijant Metalo tarifą PPO būtų susiduriama su PPO teisėje numatytos „saugumo išimties“ taikymo neapibrėžtumu. Ši išimtis taikoma retai, todėl nėra suformuotas vienareikšmis išimties turinys, be to, nėra aiškios valstybės, kuri taiko „saugumo išimtį“, diskrecijos ribos. Metalo tarifo šalininkai galėtų teigti, kad PPO „saugumo išimtis“ pasižymi savarankišku aiškinimu (angl. self‑judging), pagal kurį tik JAV gali spręsti, ar jos saugumui yra iškilusi grėsmė, nes kitos valstybės nežino tikrosios JAV situacijos. Prieštaraujančios valstybės galėtų pagrįstai teigti, kad JAV tik prisidengia nacionalinio saugumo interesais, o tikrasis mokesčių tikslas – vietinės gamybos apsauga. Tokiu atveju nacionalinio saugumo grėsmės klausimas galėtų būti neginčijamas, o ginčijama būtų tik pati priemonė ir jos pagrįstumas pagal taikymo padarinius, t.y. būtų vertinama, pirma, ar Metalo tarifas yra taikomas siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, o ne apsaugoti vietinę gamybą, ir, antra, ar tarifas darytų įtaką JAV nacionaliniam saugumui. Papildomai galėtų būti vertinama NATO valstybių-narių situacija. Atsižvelgiant į tai, kad Metalo tarifo taikymas siejamas su JAV nacionaliniu saugumu, argumentas, kad iš Vokietijos kaip JAV karinės sąjungininkės importuojami automobiliai kelią grėsmę JAV saugumui, atrodytų nepagrįstas.

Galimus ginčus dėl Metalo tarifo perdavus nagrinėti PPO galima tikėtis įvairių baigčių, tačiau kiekvienu atveju tai būtų lose-lose rezultatas. Viena vertus, formaliai pritaikius PPO teisę ir pripažinus JAV dangstymąsi nacionaliniu saugumu kaip tinkamą pretekstą padidinti importo mokesčius, būtų sudarytos galimybės kitoms valstybėms piktnaudžiauti išimtimi siekiant protekcionistinių tikslų. Nepalankus JAV sprendimas galėtų būti laikomas pažeidžiančiu JAV suverenumą ir teisę spręsti dėl savo nacionalinių interesų apsaugos. Į pastarąjį sprendimą galėtų būti sureaguota JAV pasitraukimu iš PPO ir tai reikštų lūžį visoje tarptautinės prekybos sistemoje.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčų sprendimas PPO trunka ilgai, ir į tai, kad galimo ginčo baigtis nėra aiški, ekonomiškai nukentėjusios valstybės svarsto galimybę imtis atsakomųjų veiksmų. Atsakomųjų priemonių taikymas suprantamas kaip kompensacija valstybei ir gali būti taikomos neatsižvelgiant į tai, kad Metalo tarifu yra siekiama nacionalinio saugumo interesų. Taigi nors PPO teisėje yra įtvirtinti atsakomųjų veiksmų pagrindai, šiuo atveju nėra aiškus teisės taikyti šiuos veiksmus atsiradimo momentas. Chad P. Bown (Peterson tarptautinės ekonomikos institutas) pažymi, kad reali valstybių teisė į kompensaciją būtų pripažinta po ginčo nagrinėjimo PPO institucijose ir JAV atsisakius pakeisti Metalo tarifą. Džordžo Vašingtono universiteto profesorius Steve Charnovitz papildomai nurodo, kad ES gali imtis atsakomųjų priemonių praėjus vos 30 dienų po to, kai JAV apie Metalo tarifą informuos PPO, arba nuo pat pirmos Metalo tarifo taikymo dienos pritaikius PPO numatytą išimtį dėl kraštutinių priemonių taikymo, jeigu būtų nuspręsta, kad JAV veiksmai kelia grėsmę nacionalinėms ekonomikoms ir kad delsimas sukels sunkiai ištaisomos žalos. Atsižvelgiant į tai, kad ES jau parengė sąrašą iš JAV importuojamų prekių, kurioms gali būti pritaikytas padidintas muito tarifas, manytina, kad ES nedels ir pasinaudos Prof. S. Charnovitz nurodytu scenarijumi. Pažymėtina, kad atsakomosios priemonės pagal PPO teisė nėra baudžiamojo poveikio. Vadovaujantis tarptautinės prekybos abipusiškumo principu, atsakomųjų priemonių apimtis turi atitikti valstybės dėl Metalo tarifo taikymo patirtą žalą.

 

Karolina Mickutė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros doktorantė

Back to top button