Konstitucijai prieštaravo teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybinio socialinio draudimo įmokos nuo apdraustųjų asmenų pajamų buvo skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ tiek, kiek pagal ją darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turėjusio apdraustojo asmens, drausto daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos turėjo būti skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl asmenų, pagal darbo sutartis 2019 metais dirbusių pas kelis darbdavius, pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, apskaičiuotas pagal kiekvieną draudėją atskirai, t. y. iš vieno darbdavio gauto darbo užmokesčio daliai, viršijančiai įstatyme nurodytą maksimalią metinę sumą, pritaikius 0 procentų įmokų tarifą, šios įmokos toliau skaičiuotos nuo darbo užmokesčio, gauto iš kitų darbdavių.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatą, aiškinamą kartu su šio įstatymo 4 straipsniu, darbuotojo, draudžiamo daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos turėjo būti skaičiuojamos nuo nustatytų maksimalių sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Taigi, daugiau negu vieno draudėjo draudžiamo darbuotojo pajamų, kurioms turėjo būti taikomas 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas, dydis skyrėsi priklausomai nuo to, kelių darbdavių (draudėjų) šis darbuotojas buvo draudžiamas.

Spręsdamas dėl ginčytos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostatos tiek, kiek pareiškėjo nurodyta, atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, sukaupimą; socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, be kita ko, valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, todėl įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas šiuos santykius turi plačią diskreciją.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, pasinaudodamas šia savo diskrecija, įtvirtindamas dirbantiems (aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, šių įmokų mokėjimą gali susieti su atitinkamu įstatyme nustatytu maksimaliu gaunamų pajamų dydžiu, t. y. nustatyti, kad nuo tam tikrą dydį viršijančios pajamų dalies socialinio draudimo įmokos nebeskaičiuojamos; nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, be kita ko, konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo principų.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; šis principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas.

Pagal ginčytoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostatoje įtvirtintą teisinį reguliavimą 2019 ir 2020 metais vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai atitinkamai 120 ir 84 vidutinių darbo užmokesčių sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas viršijus nurodytas maksimalias sumas. Tačiau tais pačiais 2019 ir 2020 metais daugiau negu vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai minėtas 120 ir 84 vidutinių darbo užmokesčių sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas tik tuo atveju, jeigu nurodytas sumas sudariusios ir jas viršijusios pajamos buvo gautos iš kiekvieno draudėjo atskirai, ir tik šioms iš atskiro (atskirų) draudėjo (draudėjų) gautoms nurodytas sumas viršijusioms pajamoms.

Atsižvelgdamas į tai, kad didesnis pajamų šaltinių skaičius nebūtinai reiškia didesnes (papildomas) pajamas, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčytoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai darbuotojai, gavę vienodo dydžio pajamas, privalėjo mokėti skirtingo dydžio socialinio draudimo įmokas dėl to, kad jų pajamos buvo gautos iš skirtingo skaičiaus pajamų šaltinių. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti ir tokioms situacijoms, kai darbuotojai, gavę mažesnes pajamas, tačiau iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio, privalėjo mokėti didesnes socialinio draudimo įmokas nei darbuotojai, gavę didesnes pajamas, tačiau iš vieno pajamų šaltinio, kai tos pajamos viršijo įstatyme nustatytas maksimalias sumas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, t. y., kai pasiekus minėtas įstatyme nustatytas maksimalias sumas jas viršijančiai pajamų daliai turėjo būti taikomas 0 procentų įmokų tarifas.

Taigi, ginčytoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu darbuotojams, draustiems daugiau negu vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio), buvo nustatytas nevienodas, t. y. mažiau palankus, pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas teisinis reguliavimas, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draustiems vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš vieno pajamų šaltinio).

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tarp vienodo dydžio pajamas iš tokių pat darbo santykių arba santykių, savo esme atitinkančių darbo santykius, gavusių apdraustųjų asmenų, draustų vieno draudėjo, ir asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, jų pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas aspektu nebuvo tokio pobūdžio ir tokios apimties teisinės padėties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas, neatsižvelgiant į, be kita ko, asmenų, draustų daugiau nei vieno draudėjo, gaunamų pajamų bendrą dydį, būtų objektyviai pateisinamas.

Vadinasi, įstatymų leidėjas, ginčytoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtinęs, kad socialinio draudimo įmokos darbuotojams, draudžiamiems daugiau negu vieno draudėjo, skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų maksimalių sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai, darbuotojų, draudžiamų daugiau negu vieno draudėjo, atžvilgiu įtvirtino kitokį, mažiau palankų socialinio draudimo įmokų skaičiavimo teisinį reguliavimą, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draudžiamiems vieno draudėjo, tarp šių vienodoje (panašioje) padėtyje esančių asmenų kategorijų nesant tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai pateisintų nevienodą jų traktavimą, taigi nepaisė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, taip pat pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.

Visą nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr.https://lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta2697/content.

LR Konstitucinio Teismo informacija