InstitucijosUniversitetai

Prof. V. Mizaras: kokias teisines problemas atskleidė karantinas?

Šalyje prasidėjus karantinui, nenumatytam laikui buvo apribotos visų Lietuvos ir kitų valstybių gyventojų galimybės keliauti, gauti sveikatos priežiūros paslaugas, užsiimti verslu, dalyvauti susibūrimuose. Visa tai iškėlė precedento neturinčius iššūkius ir teisei bei teisininkams. Apie karantino priemonių proporcingumo problemas, galimus žmogaus teisių pažeidimus ir išmoktas pamokas laidoje „VU ekspertai padeda suprasti“ pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto profesorius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto tarybos pirmininkas, advokatas Vytautas Mizaras.

Teisinės problemos  

Iššūkių, su kuriais šiandien susiduriame, nėra patyrusios jau kelios kartos. Todėl, pasak profesoriaus, natūralu, kad išskirtinėmis aplinkybėmis reikia ieškoti kitokių sprendimų, nei buvo taikomi įprastu metu. Jau kyla konceptualių ir fundamentalių klausimų, kaip turėjo elgtis valstybių vyriausybės ir kitos valdžios institucijos, kad nesustabdytų įprastos gyvenimo tėkmės. Vėliau tokių ginčų, tikėtina, bus dar daugiau.

„Valdžios institucijų sprendimai paveikė įvairias sritis, nuo šeimos ir privataus gyvenimo iki komercinių, verslo, sutartinių santykių aspektų, taip pat kultūrą, sportininkų ir kitų veiklų bei specialybių atstovų interesus. Ypač daug ginčų kyla ūkiniuose, komerciniuose reikaluose, taip pat ir paprasčiausiuose buitiniuose santykiuose – dėl smurto šeimoje, kaukių nedėvėjimo. Štai visas spektras klausimų, o teisininkų kūrybinė užduotis yra naudojantis teisiniais instrumentais atrasti pačius geriausius sprendimus. Ar jie bus surasti, ateitis parodys“, – sako profesorius.

Prof. V. Mizaro nuomone, įsiveržimas į įvairias žmogaus teisių sritis karantino metu yra akivaizdus tiek Lietuvoje, tiek Vakarų demokratijose: „Pažvelgę į Konstituciją matytume ilgą apribotų teisių sąrašą, nuo pat 20 straipsnio, kuriame aptariama žmogaus laisvės neliečiamybė, iki 51 straipsnio, o tarp šių straipsnių yra ir, pavyzdžiui, teisė į privatų gyvenimą ir jo gerbimą, teisė į judėjimo laisvę ir kt. Taip pat buvo apribotos nuosavybės, ūkinės veiklos, susirinkimo teisės. Dar svarbi teisė į saugias darbo sąlygas, mokymąsi. Visos jos fundamentalios, būdingos kiekvienai teisinei demokratinei valstybei.“

Profesoriaus teigimu, valstybė nebuvo pasiruošusi tokiai krizei, todėl ypač karantino pradžioje atlikti veiksmai pažeidė žmonių teises: „Pirma, dėl priverstinio izoliavimo grįžus iš užsienio. Tą vertinčiau kaip žmogaus laisvės neliečiamybės pažeidimą. Antra, tarkim, įstatymų leidėjas priėmė nuostatą, kad gydytojas gali priverstinai hospitalizuoti pacientą vienam mėnesiui. Vakarų Europoje nėra tokios nuostatos ir niekas nedrįstų jos priimti. Taip pat mėnesį galiojo nuostata, kad draudžiama atvykti užsienio piliečiui, kurio šeimos nariai gyvena Lietuvoje. Tai buvo šiurkštus šeimos gyvenimo pažeidimas. Tokie ribojimai yra anekdotiniai, jų negalima teisiškai paaiškinti.“

Karantino ribojimų proporcingumas

Profesoriaus teigimu, į žmogaus teises gali būti įsiskverbiama, tačiau Vakarų visuomenių susitarimai po Antrojo pasaulinio karo numato, kad turi būti griežtai laikomasi tam tikrų sąlygų, teisės gali būti ribojamos tik įstatymu ir siekiant teisėto tikslo. Negana to, ribojimai turi būti proporcingi tikslui pasiekti: „Šiandien galima sutikti, kad tikslas užkirsti kelią užkrečiamos ligos plitimui yra labai aukštos vertės interesas ir vertybė, todėl preziumuotina, kad priemonės panaudojamos teisėtam tikslui.“

Daugelyje valstybių, prof. V. Mizaro nuomone, ilgainiui bus diskutuojama ir ginčijamasi dėl to, ar nustatyti ribojimai buvo proporcingi ir turėjo įstatyminį pagrindą: „Civilinės saugos įstatyme, kuriuo remiamasi paskelbiant ekstremalią padėtį, nurodyta, kad pareigos žmonėms turi būti nustatomos taip, kad nebūtų sutrikdytas įprastas gyvenimo ritmas. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme karantinas apibrėžtas kaip išimtinė padėtis, kai gali būti nustatoma specialios gyvenimo, darbo ir poilsio tvarkos sąlygos. Nejau norite pasakyti, kad absoliutūs draudimai užsiimti kokia nors veikla yra specialių sąlygų nustatymas? Aš manau, kad paneigiama teisė kaip tokia.“

Vis dėlto proporcingumas yra „latentinė“, neapčiuopiama sąvoka, priklausanti nuo įvairių faktų ir aplinkybių. „Viskas priklausytų nuo to, kaip kiekvienas sugebėtų įtikinti savo argumentais, ar konkretus ribojimas yra proporcingas, ar jo būtinai reikėjo ir ligos nebūtų pavykę pažaboti švelnesnėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, kai buvo praktiškai uždrausta paslaugų sektoriaus veikla mūsų ir kitose valstybėse. Tai yra pasikėsinimas ne tik į ūkinę veiklą, bet ir į pačią nuosavybę“, – teigia profesorius ir priduria, kad jei kas nors norėtų kvestionuoti tam tikrų veiksmų teisėtumą, kiltų labai įdomus fundamentalaus pobūdžio ginčas.

Vytautas Mizaras

Grėsmės ateičiai

Prof. V. Mizaras primena, kad demokratinėje valstybėje valdžia vis dar yra žmonių rankose ir tai, ar jai bus suteikta galimybė savavaliauti, priklauso nuo mūsų pačių: „Teisė į protestus ir susirinkimus galėjo būti apribota tik paskelbus nepaprastąją ar karo padėtį. Nėra jokio įstatyminio pagrindo riboti laisvę išreikšti nepasitenkinimą. Man didžiausia baimė kyla dėl tokio masto žmonių savisaugos instinkto. Mes taip išsigandome, išsislapstėme ir su viskuo sutikome, man tai netikėta.“

Profesoriaus nuomone, savisauga yra natūrali, bet verta kelti klausimą, kas nutiks, jei sveikatą, gyvybę ir valstybės finansinį tvarumą, nuo kurio priklauso jos likimas, išrikiuosime vienoje linijoje: „Tai tada mes irgi slapstysimės? Aš manau, kad žmonės yra per daug įbaiminti ar patys įsibaiminę, tuo gali pasinaudoti valdžia, ypač jei ji mėgsta draudimus, o akivaizdu, kad šita valdžia mėgsta. Tai rodo sprendimų priėmimas be visuotinio pasitarimo, kalbėjimo maniera, policijos ir krašto apsaugos pareigūnų pasitelkimas ir kiti bruožai.“

Svarbiausia, profesoriaus teigimu, kad baigiantis pandemijai bandytumėme visomis jėgomis sugrįžti į laisvą gyvenimą, dėl kurio kovojome ir kurį turėjome. „Aš manau, kad normalu laikytis tam tikro fizinio atstumo, higienos priemonių, bet gal to pakaktų? Visi kiti siekiai sekti, rinkti judėjimo duomenis, riboti sveikatos priežiūros paslaugas, neleisti matytis su šeimos nariais keltų didelę grėsmę visuomenei ir liberalios demokratijos likimui“, – teigia prof. V. Mizaras.

Svarbiausios išvados

Pirmiausia svarbu pasimokyti, kad valstybei būtina turėti rezervą: „Tiek Lietuva, tiek kitos pasaulio valstybės neįvertino tokios situacijos galimybių. Visų šalių sveikatos apsaugos sistema taip pat buvo nepasiruošusi, neturėjo pakankamai instrumentų kovoti su krize. Be to, valdžios institucijos turi mąstyti strategiškai ir sprendimus priimti galvodamos apie ateitį“, – sako profesorius.

Kitas svarbus aspektas – teisininkų indėlis. „Teisininkai turi galvoti apie planą B, kurį būtų galima įgyvendinti, kai nebegalėsime gyventi įprasto gyvenimo. Pavyzdžiui, jei neturėtumėme galimybės sutarčių pasirašyti fiziškai, kad žmonės, notarai ir kiti subjektai galėtų tai padaryti naudodamiesi elektroninėmis technologijomis. Be to, svarbu užtikrinti, kad teismų darbas nebūtų stabdomas, kaip yra dabar. Nes šiuo metu jie tik teoriškai gali naudoti technologijas, bet finansiškai daugeliu atvejų tam nėra galimybių. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad teisė konceptualiai neturi būti keičiama. Ji nėra bloga. Bet mes turime galvoti apie planą B, kad, esant reikalui, galėtume įprastas veiklas visiškai pakeisti pasitelkdami kitokias, nei įprastai, priemones, technologijas“, – teigia advokatas ir pabrėžia, kad keistis turi tik elgesio „technika“, o ne esminiai principai.

Laidose „VU ekspertai padeda suprasti“ Paulius Gritėnas kalbasi su Vilniaus universiteto mokslininkais – savo srities ekspertais, kurie padeda atsakyti į svarbiausius mūsų keistos ir netikėtos naujosios dabarties klausimus. Pokalbių tikslas – tiesiogiai supažindinti žiūrovus su mokslininkais ir jų darbu, padedančiu suvaldyti, perprasti ir permąstyti mus užklupusias krizes.

Raktažodžiai
Close
Close