LAT naujausia praktika: nuo vekselio savybių iki subrogacijos įgyvendinimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartyje apie sandorių negaliojimą dėl suklydimo ir vekselio teisinę prigimtį pasisakyta, kad vekselio abstraktumo savybė per se nelemia, kad išrašius ginčijamus vekselius buvo automatiškai sukurta dvigubo įsiskolinimo situacija. Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju ginčijamų vekselių išrašymu faktiškai buvo sukurta dvigubo įsiskolinimo situacija ir ar dėl to yra pagrindas pripažinti ginčijamus vekselius negaliojančiais CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu dėl suklydimo sudarytų sandorių negaliojimo pagrindu, turi būti sprendžiama įvertinant konkrečias vekselių išrašymo aplinkybes ir pirminį prievolės, kurią įtvirtino ginčijami vekseliai, atsiradimo teisinį pagrindą.

_____

Nutartyje apie vykdymo procesą pasisakyta, kad sprendžiant ieškinio tapatumo klausimą svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės. Ieškinio pagrindas pripažįstamas tapačiu, kai ieškinys grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas, kokio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais.

Pabrėžta, kad antstolio teisė disponuoti svetimu turtu yra atsiradusi įstatymo pagrindu, todėl ši teisė turi būti įgyvendinama griežtai laikantis teisės normomis nustatytos kompetencijos ribų ir tik įstatyme nustatytu būdu. Paaiškėjus faktui, kad skolininko turtui yra nustatyti apribojimai, antstolis įgyja pareigą nustatyti, ar šie apribojimai nėra kliūtis atlikti tolimesnius vykdymo veiksmus, susijusius su išieškojimu iš skolininkui priklausančio turto, ar nėra teisinio pagrindo sustabdyti vykdomąją bylą ar atskirus vykdymo veiksmus.

Turto pirkimo–pardavimo sutartis arba perdavimo aktas yra prilyginami notaro patvirtintai sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai (ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalis). Pagrindas pripažinti turto perdavimo bankroto procese aktą negaliojančiu yra ĮBĮ ir jį įgyvendinančiame teisės akte nustatytų varžytynių procedūrų neteisėtumas, pažeidimas. Jo neįrodžius, nėra pagrindo pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu perdavimo akto.       Nagrinėjamu atveju ieškovė, prašydama pripažinti 2013 m. gruodžio 9 d. ir 2017 m. spalio 1 d. sandorius negaliojančiais, neįrodinėjo, kad buvo pažeista turto pardavimo iš varžytynių tvarka, nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų sandorių negaliojimą. Bylą nagrinėję teismai šiuos sandorius pripažino negaliojančiais kaip išvestinius, iš esmės netyrę ir nevertinę, kokioms imperatyviosioms įstatymo normoms šie sandoriai prieštarauja, nenustatę aplinkybių, leidžiančių tai patvirtinti. Kadangi byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, pagrindžiančių turto pardavimo iš varžytynių procedūrų bankroto procese pažeidimo, tai vien argumentas, kad turtas buvo perleistas pažeidus imperatyviąsias normas, todėl iš ne teisės negali atsirasti teisė, savaime nesudaro pagrindo pripažinti iš viešų varžytynių parduoto turto aktų, vėlesnio pirkimo–pardavimo sandorio negaliojančiais. Argumentas, kad iš varžytynių bankroto procese turtą įgijo asmenys, susiję su bankrutuojančios įmonės vadovais ir akcininkais, savaime nepatvirtina varžytynių neteisėtumo.

_____

Nutartyje, skirtoje daiktinei teisei, pabrėžta, kad tokiais atvejais, kai servitutas nustatomas visam žemės sklypui (jo plotui), nors ir nustatoma daiktinė teisė – servitutas, savo esme ši teisė (servitutas) atitinka kitą daiktinę teisę – užstatymo teisę. Nagrinėjamu atveju iš esmės šalių valia taip pat buvo susitarti dėl užstatymo teisės, nes jos tarėsi dėl galimybės statyti statinius (gyvenamuosius namus) atsakovo žemės sklypuose (tam tikslui jos buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį, o vėliau – žemės sklypo nuomos sutartį), jos tarėsi dėl teisės į visą žemės sklypų, kuriuose bus statomi statiniai, plotą, o ne tik dėl tam tikrų jo dalių naudojimo, 20,2261 ha žemės sklypas buvo šalių valia skaidomas į tokio dydžio sklypelius, kad juose būtų pastatyta po namą, o namo savininkas galėtų visu sklypu naudotis.

Nustatant servitutus siekiama kuo mažesnio tarnaujančiojo daikto savininko teisių varžymo, visais atvejais ieškoma viešpataujančiojo daikto ir tarnaujančiojo daikto savininkų interesų pusiausvyros, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudotis tuo daiktu, kuo mažiau ribodamas tarnaujančiojo daikto savininko teises. Šie kriterijai taikytini ir tais atvejais, kai viešpataujančiojo daikto savininkas siekia servituto pakeitimo, pvz., kaip šiuo atveju servitutams naudojamų žemės sklypų ploto sumažinimo. Dėl šios priežasties tokiu atveju, kai sumažinamas servitutui naudojamo žemės sklypo plotas, tarnaujančiojo daikto savininko teisės neturi būti suvaržytos labiau negu prieš tai, t. y. toks servitutas (mažesniam žemės sklypo plotui) neturėtų būti jam nepalankesnis nei didesnės apimties servitutas. Tam tikrais atvejais gali susidaryti tokia situacija, kad tarnaujančiojo daikto savininkui naudingiau yra didesnis servitutas (didesniam žemės sklypo plotui), gaunant už tai atitinkamą kompensaciją, nei turėti laisvą nuo servituto daikto dalį, kuri negali būti naudojama pagal paskirtį ir už tai nekompensuojama. Tokiu atveju svarbu nustatyti, ar tarnaujančiojo daikto savininkas, atlaisvinus dalį daikto nuo servituto, galės juo naudotis pagal tiesioginę paskirtį, turėti iš jo naudos.

_____

Kitoje nutartyje teisėjų kolegija dar kartą pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą.

Sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, taip pat svarbu atsižvelgti į sutarties sudarymo būdą. Iš CK 6.154, 6.159 straipsnių nuostatų darytina išvada, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Paprastai sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir priimant pasiūlymą (akceptą), tačiau tai nėra vienintelė sutarties sudarymą patvirtinanti procedūra, nes CK 6.162 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė šalių susitarimą pasiekti ir kitokiais veiksmais. Sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų.  Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o gali būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas.

_____

Nutartyje dėl kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turto teisinio statuso pasisakyta, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo. Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies, atsižvelgiant į šios nutarties 24 punkte išvardytus kriterijus. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę, jog šalys nuo 2005 m. nesusituokusios gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, kūrė bendrą gyvenimą kooperuodamos savo asmenines lėšas ir darbą, turėjo spręsti, kad šalis siejo jungtinės veiklos (partnerystės) susitarimas sukuriant bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo butą, o spręsdami priešingai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Priešingai, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta.

_____

Nutartyje apie draudiko teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo iš žalą padariusio asmens subrogacijos tvarka pabrėžta, kad tokiu atveju taikomos tos deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios materialiosios teisės normos, kurios būtų taikomos, jeigu dėl žalos atlyginimo tiesiogiai į atsakovą būtų kreipęsis nukentėjęs asmuo. Tai reiškia, kad draudikas, subrogacijos būdu įgijęs reikalavimo teisę, yra saistomas tų teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, kurios būtų taikomos draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto. Taigi, į prievolę įstojus draudikui, nesikeičia nei prievolės pobūdis, nei taikytina jai teisė. Priešingas aiškinimas sudarytų pagrindą taikyti asmeniui atsakomybę net tuo atveju, kai pagal deliktinį ar sutartinį teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas jis neturėtų atsakyti žalą patyrusiam asmeniui.

Taip pat pažymėta, kad visuotinai žinomomis aplinkybėmis gali būti pripažįstamos bylos nagrinėjimo metu objektyviai žinomos bylos šalims bei bylą nagrinėjančiam teismui aplinkybės. Dėl tokių aplinkybių egzistavimo ginčas objektyviai negalimas, tačiau gali būti ginčas dėl jų įvertinimo, kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismo visuotinai žinoma buvo pripažinta aplinkybė, jog eismo įvykį automobiliui nuvažiavus nuo kelio paprastai lemia kelių eismo dalyvių (vairuotojų ir kt.) neatidumas, nerūpestingumas ir kelių eismo taisyklių nesilaikymas, neatitinka visuotinai žinomai aplinkybei keliamų pirmiau aptartų reikalavimų, nes eismo įvykis automobiliui nuvažiavus nuo kelio gali įvykti dėl daugelio įvairių priežasčių, kartais ir nesant nuvažiavusio nuo kelio automobilio vairuotojo neteisėtų veiksmų ar kaltės (tai gali būti kitų kelių eismo dalyvių netinkamo pareigų vykdymo pasekmė), todėl pats automobilio nuvažiavimo nuo kelio faktas negali būti vertinamas kaip visuotinai žinoma šio automobilio vairuotojo neteisėtų veiksmų aplinkybė. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo išvada dėl visuotinai žinomos aplinkybės konstatavimo yra nepagrįsta.