Konstitucinis Teismas: Lietuva turi pripažinti užsienyje sudarytas tos pačios lyties asmenų santuokas
Konstitucinis Teismas paskelbė, kad Lietuva privalo suteikti leidimą gyventi užsieniečiui, kitoje valstybėje sudariusiam santuoką su tos pačios lyties lietuviu, nors Lietuvoje homoseksualių asmenų santuoka ir nėra įteisinta. Pasak teismo, tos pačios lyties asmenų šeimai teisės susijungti ribojimas yra nesuderinamas su diskriminacijos draudimu, žmogaus orumo apsauga.
Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas neprieštarauja Konstitucijai. Jis konstatavo, kad, priešingai nei teigė pareiškėjas, pagal ginčytą teisinį reguliavimą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo atveju gali būti išduodamas ne tik tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio kitos lyties šeimos narys – asmuo, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi, bet ir tada, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio tos pačios lyties šeimos narys – asmuo, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui šeimos susijungimo atveju gali būti neišduodamas bendrais įstatymu nustatytais atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindais, kaip antai dėl galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitikties bendrosioms leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės fiktyvumo. Tačiau atsisakymas išduoti tokį leidimą negali būti grindžiamas vien užsieniečio lytine tapatybe ir (ar) seksualine orientacija.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad tik taip aiškinant ginčytą įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, jis vertintinas kaip nepažeidžiantis iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.
Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina
Pareiškėjas abejojo įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto atitiktimi Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalims („Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“; „Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“), 29 straipsnio 1 daliai („Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“), 38 straipsnio 1, 2 dalims („Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“), konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas pastebėjo, kad šioje byloje taip pat aktualios su Lietuvos Respublikos naryste Europos Sąjungoje susijusios Konstitucijos nuostatos. Konstitucinis Teismas priminė, kad jis yra konstatavęs, jog visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, suponuojantis ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus, o Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė. Europos Sąjungos teisė yra Lietuvos Respublikos teisės, be kita ko, Konstitucijos, aiškinimo šaltinis tose srityse, kuriose pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnį Lietuvos Respublika dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją. Atsižvelgdamas į tai, šios bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos nuostatos, susijusios su Europos Sąjungos, taip pat ir Lietuvos Respublikos, piliečių laisvu judėjimu Europos Sąjungoje, be kita ko, Lietuvos Respublikoje, turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir į atitinkamas Europos Sąjungos teisės nuostatas.
Aiškindamas Konstitucijos 22 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją asmens teisė į privatumą nėra absoliuti, nėra absoliuti ir teisė į šeimos gyvenimo apsaugą, kuri garantuojama pagal Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalį. Kaip ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, pagal kurį asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šios asmens teisių ir laisvių ribojimo sąlygos taikytinos ir ribojant Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintą asmens teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugą. Įstatymu nustatant tam tikrus naudojimosi asmens teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apribojimus, kurie būtini demokratinėje visuomenėje ir kuriais siekiama konstituciškai svarbių tikslų, taip pat turi būti laikomasi konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, proporcingumo principų. Priešingu atveju būtų pažeistas ir pagal Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalis ginamas žmogaus orumas, t. y. būtų sudarytos prielaidos žeminti žmogaus orumą paneigiant jo laisvą asmenybę ir prigimtinę lygybę savo orumu su kitais žmonėmis.
Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas priminė, kad Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis yra 1 dalies išvestinė, nes neleidžia pažeisti asmenų lygiateisiškumo – bendros taisyklės, suformuluotos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs“. Todėl Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad viena iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo formų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, kuris kartu laikytinas ir žmogaus orumo žeminimu.
Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad tik besivadovaujanti pagarba kiekvieno žmogaus orumui valstybė gali būti laikoma iš tikrųjų demokratine, Konstitucija yra antimažoritarinis aktas, ji gina individą. Atsižvelgiant į tai, demokratinėje teisinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamu pagrindu, remiantis konstituciškai svarbiais tikslais, be kita ko,viešąja tvarka, diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, riboti pagal Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalis užtikrinamą teisę į asmeninio ir šeimos gyvenimo, be kita ko, santykių su kitais šeimos nariais, apsaugą.
Aiškindamas Konstitucijos 38 straipsnio 1,2 dalių nuostatas, Konstitucinis Teismas priminė, kad kaip yra pažymėta Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje; santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti, tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu. Pagal Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalis, aiškinamas kartu su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu asmenų lygybės principu ir diskriminacijos draudimu, yra saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. grindžiamą šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.
Šioje byloje Konstitucinis Teismas taip pat aiškino Konstitucijos 32 straipsnio nuostatas, kurios aktualios Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų asmenų migracijos teisiniam reguliavimui. Šio straipsnio nuostatos, be kita ko, jo 1 dalis, kurioje įtvirtinta kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė laisvai kilnotis, 3 dalis, kurioje įtvirtinta absoliuti Lietuvos Respublikos piliečio teisė grįžti į Lietuvą ir gyventi joje, 4 dalis, kurioje įtvirtinta kiekvieno lietuvio teisė apsigyventi Lietuvoje, aiškintinos kartu su Konstitucijos 22 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, kuriose, kaip minėta, įtvirtinta asmens teisė teisė į asmeninio ir šeimos gyvenimo apsaugą, taip pat kartu su Konstitucijos 29 straipsniu, kuriame, kaip minėta, įtvirtintas asmenų lygybės principas ir diskriminacijos draudimas, Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, pagal kurias, kaip minėta, yra saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu. Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas teisiniu reguliavimu, susijusiu su Lietuvos Respublikos piliečių kilnojimosi laisve ir lietuvių, nesančių Lietuvos Respublikos piliečiais, atvykimu gyventi į Lietuvą, turi sudaryti palankias sąlygas Lietuvos Respublikos piliečio ir atvykstančio gyventi į Lietuvą lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, šeimos nariams, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, atvykti į Lietuvą ir gyventi joje kartu su atitinkamu Lietuvos Respublikos piliečiu ar atvykstančiu gyventi į Lietuvą lietuviu, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis.
Apibendrindamas konstitucinį reguliavimą bylai aktualiu aspektu, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją šeimos susijungimo laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje ir migracijos kontekste teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas pagarbos žmogaus orumui, jo privataus ir šeimos gyvenimui, asmenų lygiateisiškumo principais. Jį nustatant pagal Konstituciją taip pat turi būti atsižvelgiama į šių santykių specifiką, be kita ko, į tai, kad Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės piliečio arba Lietuvoje teisėtai gyvenančio trečiosios šalies piliečio šeima, kurios nariai šeimos susijungimo tikslu nori atvykti ir apsigyventi Lietuvoje, gali būti sukurta ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir pagal kitos Europos Sąjungos valstybės ar trečiosios šalies teisę, pagal kurią gali būti sudaromos, be kita ko, dviejų tos pačios lyties asmenų santuokos ar registruojama dviejų tos pačios lyties asmenų partnerystė.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, minėtas Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalių, 22 straipsnio 1, 4 dalių, 29 straipsnio, 38 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį su laisvu asmenų judėjimu Europos Sąjungoje ir migracija susijusį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta teisė šeimai, sukurtai dviejų tos pačios lyties asmenų kitoje valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, susijungti, t. y. užsieniečio teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su jo šeimos nariu – Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė. Kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos piliečio ar atvykstančio gyventi į Lietuvą lietuvio, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, šeimos nariu užsieniečiu, su kuriuo šis Lietuvos Respublikos pilietis ar lietuvis kitoje valstybėje teisėtai sudarė santuoką ar įregistravo partnerystę, tokia įstatymų leidėjo pareiga kyla ir iš Konstitucijos 32 straipsnio nuostatų.
Konstitucinis Teismas pastebėjo ir tai, kad Lietuvos valstybės pareiga įtvirtinti tokią teisę šeimai, sukurtai dviejų tos pačios lyties asmenų kitoje Europos Sąjungos valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, susijungti, t. y. ne Europos Sąjungos piliečio teisę atvykti ir gyventi Lietuvoje kartu su Europos Sąjungos, be kita ko, Lietuvos Respublikos, piliečiu, su kuriuo kitoje Europos Sąjungos valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė, taip pat kyla iš konstitucinio visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvo ir Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 straipsnio.
Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją naudojimasis teise susijungti šeimai, sukurtai dviejų asmenų, be kita ko, tos pačios lyties, kitoje valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, nėra absoliutus. Užsieniečio teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su kitu jo šeimos nariu – Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė, pagal Konstituciją gali būti įstatymu ribojama, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos, žmonių sveikatos apsaugos ir panašiais konstituciškai svarbiais tikslais; kartu turi būti paisoma konstitucinių asmenų lygiateisiškumo, proporcingumo principų.
Pabrėžtina, kad tokie ribojimai turi būti būtini siekiant konstituciškai svarbių tikslų būtent demokratinėje visuomenėje, kurioje gerbtinas kiekvieno žmogaus orumas nediskriminuojant, be kita ko, dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos. Kaip minėta, demokratinėje teisinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamu pagrindu, remiantis konstituciškai svarbiais tikslais, be kita ko, viešąja tvarka, diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos. Kitaip tariant, konstituciškai svarbiais tikslais negali būti pateisinamas toks naudojimosi teise susijungti šeimai, sukurtai dviejų asmenų, be kita ko, tos pačios lyties, kitoje valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, ribojimas, kuris būtų nesuderinamas su Konstitucijos 29 straipsniu, pagal kurį, kaip minėta, viena iš draudžiamo diskriminavimo formų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, ir su Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalimis, pagal kurias ginamas žmogaus orumas ir draudžiama jį žeminti.
Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nors siekis saugoti konstitucinę santuokos, kaip sudaromos laisvu vyro ir moters sutarimu, sampratą ir šios sampratos pagrindu istoriškai susiklosčiusį šeimos modelį gali būti laikomas konstituciškai svarbiu, pagal Konstituciją juo negali būti pateisinamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį vien lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos pagrindu būtų neleidžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvą ir joje gyventi kartu su kitu jo šeimos nariu – Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu, su kuriuo kitoje valstybėje teisėtai sudaryta santuoka ar įregistruota partnerystė, t. y. toks teisinis reguliavimas, pagal kurį atvykti į Lietuvą ir joje gyventi užsieniečiui būtų leidžiama tik tokiu atveju, jeigu jis kitoje valstybėje teisėtai sudarė santuoką ar įregistravo partnerystę su kitos lyties Lietuvos Respublikos piliečiu ar teisėtai gyvenančiu Lietuvoje užsieniečiu.
Šioje byloje Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta konstitucinė santuokos, kaip sudaromos laisvu vyro ir moters sutarimu, samprata; kitokia santuokos samprata Lietuvos Respublikos įstatymuose negali būti įtvirtinta atitinkamai nepakeitus Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad iš Konstitucijos kylanti minėta įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį su laisvu asmenų judėjimu Europos Sąjungoje ir migracija susijusį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtinta teisė šeimai, sukurtai dviejų tos pačios lyties asmenų kitoje valstybėje teisėtai sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės pagrindu, susijungti, negali būti aiškinama kaip keičianti Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą santuokos sampratą.
Aktualios Europos teisės nuostatos
Konstitucinio Teismo nutarime apibendrintos šioje byloje aktualios Europos Sąjungos teisės nuostatos:
– Europos Sąjunga grindžiama tokiomis pamatinėmis vertybėmis kaip pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises;
– santuokos ir registruotos partnerystės sutarties sudarymo sąlygų teisinis reguliavimas yra valstybių narių kompetencijai priskirta sritis; valstybės narės neprivalo nacionalinės teisės aktuose numatyti tos pačios lyties asmenų santuokos;
– viena iš Europos Sąjungos piliečių teisių yra teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; laisvas asmenų judėjimas kartu yra viena iš vidaus rinkos veikimo prielaidų;
– užtikrinant laisvą asmenų judėjimą turi būti gerbiamas Europos Sąjungos piliečių privatus ir šeimos gyvenimas, paisoma bet kokios diskriminacijos, be kita ko, dėl lyties, seksualinės orientacijos, draudimo;
– Europos Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje suteikiama ir jo šeimos nariams, kuriais yra laikomi, be kita ko, jo sutuoktinis, taip pat partneris, su kuriuo Europos Sąjungos pilietis sudarė registruotą partnerystę, remiantis valstybės narės teisės aktais, jei priimančioji valstybė narė traktuoja registruotą partnerystę kaip lygiavertę santuokai, ir laikantis atitinkamuose priimančiosios valstybės narės teisės aktuose nustatytų reikalavimų;
– pagal Europos Sąjungos teisę vartojama sąvoka „sutuoktinis“ reiškia asmenį, sudariusį santuoką su kitu asmeniu; ši sąvoka yra neutrali lyties atžvilgiu ir gali apimti tos pačios lyties, kaip ir Europos Sąjungos pilietis, sutuoktinį;
– valstybės narės privalo atsižvelgti į tos pačios lyties asmenų kitoje valstybėje narėje teisėtai sudarytą santuoką, taip pat ir registruotą partnerystę (jei pagal priimančiosios valstybės narės teisę registruota partnerystė traktuojama kaip lygiavertė santuokai) tiek, kiek tai būtina šių asmenų teisių, kylančių iš Europos Sąjungos teisės, be kita ko, teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, įgyvendinimui užtikrinti;
– tokia pareiga nepažeidžia atitinkamos valstybės narės nacionalinio savitumo ir nekelia grėsmės viešajai tvarkai; viešosios tvarkos, kaip nukrypimo nuo pagrindinės laisvės pateisinimo, sąvoka asmenų judėjimo laisvės ribojimo kontekste suprantama siaurai: viešąja tvarka galima remtis tik realios ir gana didelės grėsmės, kylančios pagrindiniam visuomenės interesui, atveju;
– atsižvelgiant į tai, valstybė narė negali remtis viešosios tvarkos išlyga, be kita ko, tuo, kad jos teisėje nėra numatyta tos pačios lyties asmenų santuoka (registruota partnerystė, jei pagal jos teisę registruota partnerystė traktuojama kaip lygiavertė santuokai), siekdama neleisti susijungti Europos Sąjungos piliečio (be kita ko, savo piliečio), pasinaudojusio savo judėjimo laisve, ir tos pačios lyties trečiosios šalies piliečio, kitoje valstybėje narėje teisėtai sudariusių santuoką (ar įregistravusių partnerystę), šeimai.
Konstitucinio Teismo nutarime apibendrintos šioje byloje aktualios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir jos turinį atskleidžiančios Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos nuostatos:
– pagal Konvencijos 14 straipsnį diskriminacijos draudimas taikomas ir diskriminacijai dėl asmens seksualinės orientacijos; turi būti itin svarios ir įtikinamos priežastys pateisinti skirtingą asmenų traktavimą dėl lyties, taip pat dėl jų seksualinės orientacijos, ypač kai toks traktavimas yra susijęs su teisėmis, ginamomis pagal Konvencijos 8 straipsnį (teisė į privatus ir šeimos gyvenimo gerbimą); vien asmenų seksualinės orientacijos pagrindu daromi skirtumai pagal Konvenciją yra nepateisinami;
– pagal Konvenciją valstybėms Konvencijos dalyvėms paliekama vertinimo laisvė reguliuoti atvykimo į valstybę, išvykimo iš jos ir gyvenimo joje sąlygas ir tvarką;
– Konvencijoje nenustatyta bendra pareiga valstybėms dalyvėms vidaus teisėje užtikrinti tos pačios lyties asmenims galimybę sudaryti santuoką ar leisti partnerystę; šioje srityje valstybės naudojasi savo vertinimo laisve; tačiau pagal Konvencijos 8 straipsnį ir tos pačios lyties asmenų porų tiek privatus, tiek šeimos gyvenimas turi būti saugomas lygiai taip pat, kaip ir skirtingų lyčių asmenų porų, nes tos pačios lyties asmenų porų, sukūrusių stabilius de factosantykius, padėtis šeimos gyvenimo požiūriu yra lygiavertė (vienoda);
– nors pagal Konvencijos 8 straipsnį asmeniui ar šeimai nėra garantuojama teisė gauti leidimą gyventi konkrečioje valstybėje, valstybė, nustatydama leidimų gyventi joje išdavimo teisinį reguliavimą, privalo paisyti, be kita ko, Konvencijos 14 straipsnio, aiškinamo kartu su jos 8 straipsniu; todėl ji negali diskriminuoti asmenų, įskaitant tos pačios lyties asmenų poras, vien dėl jų seksualinės orientacijos ir neproporcingai riboti Konvencijoje garantuojamų jų teisių, be kita ko, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą; šioje srityje siekis apsaugoti tradicinę šeimos sampratą negali būti laikomas įtikinama ir svaria priežastimi pateisinti kitokį skirtingų lyčių ir tos pačios lyties asmenų porų traktavimą sprendžiant, ar suteikti sutuoktiniui ar partneriui leidimą gyventi šalyje dėl šeiminių priežasčių.
Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto turinys
Konstitucinis Teismas nutarime pabrėžė, kad Įstatymas nėra skirtas šeimos narių sąvokai apibrėžti ir šeimos susijungimui reguliuoti. Įstatymas yra skirtas, be kita ko, laisvo asmenų judėjimo ES ir migracijos klausimams reguliuoti. Ginčytu Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu reguliuojamas šeimos susijungimas, kaip vienas iš laisvo asmenų judėjimo ES ir migracijos klausimų. Ginčytu Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu nėra reguliuojami teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja kiti įstatymai, kaip antai Civilinis kodeksas, Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas.
Atskleisdamas Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto turinį, Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad:
– šiame punkte yra nustatytas vienas iš leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo užsieniečiui, kuris nėra ES ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo atveju pagrindų – kai Lietuvos Respublikoje gyvena tokio užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra ES ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi; leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo užsieniečiui, kuris nėra ES ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šiuo pagrindu tikslas yra šio užsieniečio, kuris yra sudaręs santuoką ar registruotos partnerystės sutartį su Lietuvos Respublikos piliečiu arba užsieniečiu (kuris nėra ES ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turinčiu leidimą gyventi, atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, siekiant išsaugoti šeimą;
– nei Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte, nei kitose Įstatymo nuostatose nėra tiesiogiai įtvirtinta, kad užsienietis ir jo sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi, turi būti skirtingų lyčių asmenys;
– taip pat nėra tiesiogiai įtvirtinta, kad užsieniečio ir Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, santuoka arba registruota partnerystė turi būti įtraukta į apskaitą Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigoje;
– pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju gali būti išduodamas, jeigu jis atitinka bendrąsias leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, susijusias su galiojančio sveikatos draudimo, pakankamų pragyvenimui lėšų ir tinkamos gyvenamosios patalpos turėjimu, arba jeigu asmuo, pas kurį atvykstama šeimos susijungimo tikslu, teisės aktų nustatyta tvarka užtikrina, kad jo šeimos narys, kuriam išduodamas leidimas laikinai gyventi, atitinka šias sąlygas; pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui šeimos susijungimo atveju negali būti išduodamas bendrais atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindais, be kita ko, susijusiais su galima grėsme valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, neatitiktimi minėtoms bendrosioms leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygoms, sudarytos santuokos ar registruotos partnerystės fiktyvumu.
Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad Įstatymas yra skirtas, be kita ko, laisvo asmenų judėjimo ES klausimams reguliuoti. Kaip minėta, pagal ES teisę valstybė narė negali remtis viešosios tvarkos išlyga, be kita ko, tuo, kad jos teisėje nėra numatyta tos pačios lyties asmenų santuoka (registruota partnerystė, jei pagal jos teisę registruota partnerystė traktuojama kaip lygiavertė santuokai), siekdama neleisti susijungti Europos Sąjungos piliečio (be kita ko, savo piliečio), pasinaudojusio savo judėjimo laisve, ir tos pačios lyties trečiosios šalies piliečio, kitoje valstybėje narėje teisėtai sudariusių santuoką (ar įregistravusių partnerystę), šeimai.
Atsižvelgdamas į visa tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad ginčytas Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas aiškintinas atsižvelgiant į Civiliniame kodekse ir Civilinės būklės aktų registravimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą. Kitaip tariant, nėra pagrindo teigti, kad pagal šį punktą negali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, kuris nėra ES ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis, šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena tos pačios lyties tokio užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis (kuris nėra ES ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis), turintis leidimą gyventi.
LR Konstitucinio Teismo informacija
