Institucijos

Arnas Paliukėnas: valstybės įsikišimas į sporto ginčus turi būti minimalus

Advokatas, Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) Tarptautinio Apeliacinio Teismo ir Tarptautinio Tribunolo teisėjas Arnas Paliukėnas – vienas iš nedaugelio sporto teisės specialistų Lietuvoje. Tiesa, teisininko nuomone, ši sritis Lietuvoje dar nėra labai išvystyta, joje trūksta teisinio aiškumo, o ir duona vien iš sporto teisės šalyje būtų labai sausa.

Kas yra sporto teisė ir kuo ji skiriasi nuo kitų teisės šakų?

Jei trumpai – tai vis dar besiformuojanti kompleksinė teisės šaka, apjungianti visumą teisės normų, reglamentuojančių esminius kūno kultūros ir sporto veiklos principus, tvarką, formas. Kai sakome, kad tai yra kompleksinė teisės šaka, turime omenyje, jog jos reguliavimas apima daug skirtingų visuomeninių tykių grupių, susijusių su kūno kultūra ir sportu. Jei bandytume išvardinti sporto teisės subjektus, vėlgi jie būtų labai skirtingi: tarptautinės federacijos, Tarptautinis Olimpinis komitetas, nacionalinės federacijos, nacionaliniai olimpiniai komitetai, valstybių vykdomosios valdžios institucijos (Lietuvoje – Kūno kultūros ir sporto departamentas), sporto klubai, jų savininkai, sportininkai, treneriai, sporto teisėjai, padedantys fiksuoti pasiekimus, agentai, rėmėjai, žiniasklaidos atstovai, išskirtinių teisių transliacijoms turėtojai, sporto aikštynų savininkai, valdytojai, tarptautinės bei nacionalinės atskirų sporto šakų lygos, varžybų čempionatų, taurių organizatoriai, anti-dopingo kontrolę vykdančios tarptautinės bei nacionalinės institucijos, sporto ginčus nagrinėjančios tarptautinės bei nacionalinės institucijos (teismai, arbitražai, kt.) ir pan. Dažnai sporto teisės reguliuojami visuomeniniai santykiai yra glaudžiai susiję, persipynę su kitų įvairių teisės šakų (civilinės teisės, baudžiamosios teisės, tarptautinės viešosios teisės, administracinės teisės ir kt.) reguliuojamais visuomeniniais santykiais. Todėl kažkaip siaurai apibrėžti sporto teisę ir ją atriboti nuo kitų teisės šakų būtų pakankamai sudėtinga.

Kaip Jūs susidomėjote šia, palyginti nedaug tyrinėta teisės sritimi?

Pirmiausia susidomėjau per automobilių sporto prizmę, nes tai mano hobis. Tuomet tiek studijų, tiek darbo VUTeisės fakultete metu gilinausi į šią sritį. Nors man ši tema labai įdomi, ja labai sunku ką nors sudominti, kadangi automobilių sportas dar vis Lietuvoje nėra itin populiarus, nors jau ir populiaresnis, nei mano studijų laikais. Kai ėmiau domėtis sporto teise, kiti manė, kad švaistau laiką. Tačiau mane ji įtraukė ir nepaleidžia, nors kartais ir atrodo, kad viskas labai laikina ir tuoj pradėsiu domėtis kuo nors kitu. Sporto teisės srityje jau turiu sukaupęs šokią tokią patirtį – teko užimti įvairias pareigas Lietuvos automobilių sporto federacijoje (LASF), pats dalyvavau automobilių ralyje, buvau ralio komiteto narys, pirmininkas, LASF Tarybos narys, vėliau – federacijos apeliacinio teismo arbitras, pirmininkas. 2013 m. kandidatavau į tarptautines institucijas. Šiuo metu esu FIA (Tarptautinės automobilių federacijos) Tarptautinio Apeliacinio Teismo ir Tarptautinio Tribunolo teisėjas. Į šias institucijas kandidatuoti gali tik sporto teisėje patirties turintys teisininkai. Džiaugiuosi, kad mano domėjimąsi pastebėjo, nes, pripažinkime, Lietuva nėra jau tokia įtakinga automobilių sporto pasaulyje. Tie, kurie Lietuvoje žinojo apie mano keliamą kandidatūrą, manau, taip pat abejojo sėkme.

Kokiose institucijose nagrinėjami sporto ginčai?

Didelės dalies sporto teisę tyrinėjančių mokslininkų nuomone, sporto teisinių santykių pagrindu kylantys ginčai turi būti atskirai reglamentuojami pagal sporto šakas, o valstybės įsikišimas į ginčus turi būti minimalus. Juos nagrinėti turėtų arba tarptautiniai sporto arbitražai, arba nacionaliniai arbitražai, besispecializuojantys sporto ginčų nagrinėjime, arba prie federacijų įsteigtos arbitražinės institucijos, bet ne bendrosios kompetencijos teismai. Valstybei per brangu išlaikyti teisėjus, besispecializuojančius vien sporto teisėje, juolab, kad šioje srityje ginčų gali būti labai įvairių. Jų specifika priklauso ir nuo sporto šakos (automobilių sportas smarkiai skiriasi nuo krepšinio), taip pat nuo pobūdžio (profesionalių sportininkų/trenerių ginčai su savo klubais, komandomis dėl atlygio/darbo užmokesčio, ginčai techninio sporto šakose dėl technikos, ar atskirų jos elementų, komponentų atitikimo reikalavimams, ginčai dėl taisyklių aiškinimo, rezultatų nustatymo ir kt.). Žinoma, jei valstybė būtų pakankamai turtinga, galbūt ir galėtų sau leisti išlaikyti teisėjus, besispecializuojančius ne tik sporto teisėje, bet netgi ir skirtingose sporto šakose ar skirtingų kategorijų ginčuose. Tačiau dabartinė praktika rodo, kad bendrosios kompetencijos teismų teisėjai nebūtinai yra įsigilinę į šią specifiką. Su visa pagarba kolegų teisėjų korpusui, bent jau aš nesu sutikęs nė vieno, kuris profesionaliai domėtųsi sporto ginčų nagrinėjimo specifika.

LASF nuotr.

Ar į Lietuvos valstybinius teismus patenka daug sporto ginčų?

Pagal ankstesnį teisinį reglamentavimą, Lietuvoje buvo daugiau civilinių bylų, kuriose ieškovais buvo komandinių sporto šakų sportininkai (krepšininkai, futbolininkai, kt.), o atsakovais – jų klubai, komandos. Tai buvo ginčai dėl neišmokėto atlygio/užmokesčio, drausminių nuobaudų skyrimo teisėtumo ir kitų klausimų. Tačiau vėliau reglamentavimas keitėsi, dauguma ginčų buvo perkelta į tarptautinius arbitražus, tad dabar jų liko ženkliai mažiau. Baudžiamųjų bylų taip pat mažėja, jų (ikiteisminių tyrimų) ir inicijuojama mažiau, kadangi jau yra precendentų, formuojančių teisminę praktiką, kurioje asmenys išteisinami dėl visų jiems reiškiamų įtarimų/kaltinimų, nes patys įtarimai ankstesnėse tyrimo stadijose būna pareikšti nepagrįstai, nesant nusikalstamos veikos sudėties.

Kokius esminius probleminius aspektus įžvelgiate sporto ginčų nagrinėjimo srityje Lietuvoje?

Yra keletas esminių probleminių aspektų, kylančių dėl sporto teisės reglamentavimo netikslumų ir tas sporto teisės normas turinčių taikyti praktikoje subjektų neįsigilinimo į sporto teisės specifiką. Pirma, teisėjai, prokurorai, tyrėjai ir kiti specialistai dažniausiai profesionaliu lygmeniu nesidomi sporto teise. Dažnai tenka susidurti su situacija, kai pareigūnai tapatina visiškai skirtingų formų juridinius asmenis, t.y. federacija – asociacija, turinti išskirtinius, tik jai priskirtus įgalinimus konkrečioje sporto šakoje (pvz., siejamoje su padidinto pavojaus šaltinio pasitelkimu siekiant rezultato), visoje Lietuvos teritorijoje, pareigūnų nuomone, gali būti prilyginama pelno siekiančiam juridiniam asmeniui – UAB ar pan.. Todėl ir pasitaiko tokių atvejų, kai nepagrįstai inicijuojami ikiteisminiai tyrimai, kuriuose įtarimai/kaltinimai anksčiau ar vėliau subliūkšta.

Dėl pakankamo neįsigilinimo į federacijų/asociacijų specifinę teisinę padėtį kyla ir daugiau teisinių problemų. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti federacijas, kurios visoje Lietuvos teritorijoje tarptautinių federacijų pavedimu yra atsakingos už sportines varžybas, kuriose rezultatų siekiama pasitelkiant padidinto pavojaus šaltinius. Dalyvaujant skirtingų teisės aktų rengimo grupių pasitarimuose, tenka išgirsti ir oficialių pareigūnų (tame tarpe ir KKSD atstovų) nuomonę, jog sporto šakas, kuriose varžomasi pasitelkiant padidinto pavojaus šaltinius, ir leidimus organizuoti jų varžybas, galima prilyginti bet kurioms kitoms sporto šakoms. Šiuo aspektu kyla problemų dėl to, kad laikantis tokios, švelniai tariant, keistos pozicijos, pavyzdžiui, automobilių sporto varžybų organizavimui (atskirų valstybės/vykdomosios valdžios institucijų atstovų nuomone), negalima taikyti apribojimų, nes, cituojant pareigūnus: „juk yra ir šachmatų federacija, bet norint su draugu sužaisti šachmatų partiją kur nors kaimo pirtelėje, juk neprivalu kreiptis į federaciją“. Kai pradedama ieškoti tokių „argumentų“, man atrodo, kad tie institucijų atstovai tikrai nelabai supranta atskirų sporto šakų specifiką. Pavyzdžiui, FIA yra nustačiusi LASF kompetenciją būti vienintele valdžia automobilių sporte visoje Lietuvos teritorijoje. Ji įpareigota profesionaliai (tai daro tik licencijuoti asmenys) įvertinti trasas, rūpintis saugumu, leidimais ir pan.. Todėl atskirų valstybės institucijų atstovų pozicija, kad automobilių sporte reikėtų elgtis panašiai, kaip ir, pavyzdžiui, šachmatų sporte, yra keista. Tai, kad tu nesi automobilių sporto federacijos narys, neatleidžia tavęs nuo šių atsakomybių, vien tik panorėjęs negali pats automobilių sporto varžybų organizuoti, nes yra oficiali, visoje šalies teritorijoje veikianti institucija, kuri vienintelė turi kompetenciją tai daryti (organizuoti, išduoti licencijas ir pan.).

Dar viena problema – kai bendrosios kompetencijos teismai imasi nagrinėti bylas dėl sporto varžybų rezultatų. Šiuose teismuose gali būti nagrinėjami tik ginčai dėl, pavyzdžiui, (vėlgi, tik tais atvejais, kai tai vyksta nepažeidžiant teismingumo taisyklių) federacijos suvažiavimo metu priimtų sprendimų, balsavimo legitimumo, teisėtumo ir pan.. Tačiau, jei ginčo objektas yra sportinis (pvz. rezultatai, diskvalifikacijos), tada vienareikšmiškai viską sprendžia arba prie nacionalinių federacijų įsteigti teismai/arbitražai arba prie tarptautinių federacijų įsteigti teismai/arbitražai arba kiti specializuoti teismai/arbitražai. Lietuvoje praktika šiuo klausimu nėra vienoda. Kiek pats esu susidūręs, Vilniuje teisėjai stengiasi nesiimti tokių bylų nagrinėti, laikydamiesi pozicijos, kad tokios bylos nėra teismingos bendrosios kompetencijos teismams. Tokia pozicija iš tiesų yra sveikintina. Kaune buvo atvejis, kai apylinkės teismas atsisakė nagrinėti bylą dėl rezultato, bet Kauno apygardos teismas visgi išnagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą. Taip atsirado precendentas, formuojantis ydingą praktiką. Juk tokiu procesiniu sprendimu vėliau galima remtis sprendžiant kitus ginčus dėl sportinių rezultatų. Tai nėra gerai. Kai užsienyje papasakoju šią istoriją, niekas nelinkęs tikėti, kad tai yra įmanoma civilizuotoje valstybėje –Europos Sąjungos narėje.

Kaip vertinate teisinį sporto reguliavimą Lietuvoje?

Mano nuomone, reiktų aiškesnio teisinio reguliavimo. Dabar Kūno kultūros ir sporto įstatymo aktualioji redakcija yra labai abstrakti. To gali pakakti nebent tik dalies mėgėjiško sporto reglamentavimui, bet tikrai ne viso sporto, ir juolab – tikrai ne profesionalaus. Man pačiam yra tekę dalyvauti darbo grupėje, svarsčiusioje įstatymo aktualiąją redakciją bei siūlomą naująją. Realybė tokia, kad dažnai į teisės aktų rengimo/derinimo darbo grupes įtraukiami stereotipų vedini, atstovaujantys siaurų interesų grupes, asmenys, nepasiruošę argumentuotai diskutuoti. Jie nėra pakankamai įsigilinę į aspektus, apie kuriuos kalbama darbo grupėse, manydami, kad ir taip puikiai viską išmano, nors dažnai realybėje visą sporto pasaulį suvokia tik per kelių Lietuvoje populiarių sporto šakų prizmę. Dažnai trūksta supratimo, kad įstatymo (bent jau kol jis Lietuvoje yra vienas vienintelis ir yra skirtas viso sporto reglamentavimui) nuostatos taikomos visiems visų sporto šakų atstovams, o ne kažkurios vienos sporto šakos, kad ir kokia ta sporto šaka populiari Lietuvoje bebūtų. Jei kalbėtume apie sporto šakas, kuriose siekiant rezultato varžomasi pasitelkiant padidinto pavojaus šaltinius, mano įsitikinimu, norint tai tinkamai reglamentuoti, reikia bent keleto atskirų įstatymo skyrių. Pavyzdžiui, derinimo procedūros prieš vykdant varžybas tokiose sporto šakose iš tiesų yra specifinės. Suprantama, kad organizuoti krepšinio varžybas sporto salėje yra viena, o gauti leidimus kelių uždarymui, pasirūpinti saugumu automobilių ralyje yra visai kas kita.

Dar vienas aktualus klausimas – ar komandinėse (kai kuriais atvejais ir individualiose) sporto šakose iš savo klubo atlygį gaunantį žaidėją su klubu/komanda sieja civiliniai ar darbo santykiai. ESTT praktikoje bent keletas darbo santykių požymių šiame kontekste yra atskleisti, bet teisinis reglamentavimas yra nacionalinės teisės dalykas. Lietuva yra viena iš nedaugelio ES valstybių narių (šalia Slovakijos), kurioje teisinis šių santykių reglamentavimas dar vis yra griežtai civilinis. Priimant naujajį Darbo kodeksą Lietuvoje, šis klausimas taip ir liko neišspręstas (viena pagrindinių priežasčių – Lietuvoje vis dar nėra stiprių profesinių sąjungų, apjungiančių profesionalius sportininkus. Todėl jų interesai nėra ginami nei įstatymų rengimo/derinimo darbo grupėse, nei Trišalėje Taryboje).

Esate FIA Tarptautinio Apeliacinio Teismo ir Tarptautinio Tribunolo teisėjas, kuo skiriasi ir kada ginčus nagrinėja šios institucijos?

Tai yra dvi skirtingos institucijos, ilgą laiką turėjusios atskirus teisėjų, iš kurių galima formuoti kolegiją, sąrašus. Tačiau po reformos liko vienas sąrašas su 36 teisėjais, kurie gali teisėjauti abiejose institucijose. Į Tarptautinį Tribunolą patenka bylos, kurios nėra iš konkrečių varžybų, o apskritai iš automobilių sporto, pavyzdžiui, kai pažeidžiamos kokios nors taisyklės ar reglamentai. O bylos iš konkrečių varžybų, kuriose jau siekiama rezultato, patenka į Tarptautinį Apeliacinį Teismą. Jam galima skųsti sprendimą, kurį kiekvienose varžybose priima trys sporto komisarai, turintys aukščiausią sporto valdžią automobilių sporto varžybose bei tvirtinantys galutinius rezultatus. Šiame teisme formuojama praktika, precendentai, nagrinėjama gerokai daugiau bylų. Taip pat ir Tarptautinio Tribunolo, kaip pirmos instancijos teismo, sprendimas gali būti skundžiamas Tarptautiniam Apeliaciniam Teismui (šiuo atveju teisėjas, kuris buvo paskirtas bylą nagrinėti Tarptautiniame Tribunole, negali jos nagrinėti Tarptautiniame Apeliaciniame Teisme) kaip apeliacinės instancijos teismui.

Kaip vykdoma minėtų teismų veikla? Ar į juos patenka daug bylų?

 Ginčui persikėlus į FIA teismus, FIA teismų prezidentas skiria teisėjus – konkrečią bylą nagrinėsiančios kolegijos narius. Tuomet teisėjai atvyksta į bylos nagrinėjimo vietą, paprastai tai vyksta Paryžiuje. Nors ginčai nėra dažni, tačiau institucija veikia nuolatos, teisėjai keičiasi informacija tiek susitikimų metu, tiek nuotoliniu būdu. Į Tribunolą nagrinėjimui vidutiniškai per metus patenka vos 1-2 bylos, į Apeliacinį teismą – 6-8 bylos. Dar prieš kokius 10 metų jų buvo žymiai daugiau. Matyt, sumažėjo dėl to, kad formuojasi precendentai, rečiau pasitaiko atvejų, kurie nėra panašūs į jau anksčiau išnagrinėtus. Taip pat pastebėjau, kad vis daugėja inicijuojančių procesą, tačiau atsiimančių apeliacijas apeliantų. Ko gero tai susiformavusios teismų praktikos rezultatas.

Koks atvejis, nagrinėtas šiuose teismuose, Jums buvo įsimintiniausias?

Teko nagrinėti apeliaciją, kai apeliantas buvo iš Saudo Arabijos, o tretysis asmuo, suinteresuotas bylos baigtimi, Kataro atstovas. Labai įdomu. Šalims byloje atstovavo vieni garsiausių sporto teisėje besispecializuojančių Paryžiaus advokatų. Ši byla buvo įdomi, kadangi aiškinomės itin specifinius techninius dalykus, į bylą buvo teikiamos ekspertų išvados, vyko specialistų ir liudytojų apklausos, betarpiškai apžiūrimi visureigio agregatai/detalės, dėl kurių (ne)atitikimo techniniams reikalavimams bei galimos įtakos galutiniam sportiniam rezultatui ir vyko ginčas. Įdomu buvo ir tai, kad šios bylos nagrinėjimui ruošiausi (susipažinau su bylos šalių pateiktais rašytiniais įrodymais) ne Lietuvoje, o Šri Lankoje ir į bylos nagrinėjimą skridau savo atostogų metu.

Raktažodžiai
Close
Close