J. Bartkus. Kai teisė nėra reikalinga: deimantų rinka Niujorke

Niujorkas pasaulyje garsėja savo turistiniais objektais, tačiau ne mažiau įdomios ir mažiau pastebimos vietos. Viena jų – Manheteno 47-ojoje gatvėje esantis deimantų kvartalas. Tai vienas svarbiausių pasaulio deimantų prekybos centrų. Apie 90 % JAV deimantų patenka per Niujorką. 2019 m. kvartale buvo apie 3500 nepriklausomų įmonių (deimantų pjaustymo, šlifavimo ir pardavimo). Vienos dienos prekybos šioje gatvėje pajamos vidutiniškai siekia apie 400 milijonų dolerių. Neoficialiais paskaičiavimais vien Niujorko deimantų rinka sudarytų apie 25 % viso Lietuvos metinio BVP.

Šis kvartalas įspūdingas ne tik ekonominiu mastu, bet ir kaip teisinis fenomenas. 1989–1992 m. Čikagos universiteto profesorė Lisa Bernstein atliko Niujorko deimantų rinkos tyrimą. Jo pagrindu žurnale Journal of Legal Studies buvo paskelbtas straipsnis „Opting out of the Legal System: Extralegal Contractual Relations in the Diamond Industry“[1].

Šis straipsnis yra daugiausia JAV cituojamas sutarčių teisę analizuojantis straipsnis[2], o  jo pagrindinė mintis – Niujorko deimantų pramonė sistemingai atsisakė remtis valstybine teise. Vietoj to prekybininkai sukūrė vidinę normų ir papročių sistemą bei institucijas ginčams spręsti. Praktikoje tai reiškia, kad tarpusavio sandoriuose jie beveik nesinaudoja nei valstybės įstatymais, nei teismų sistema. Kelios detalesnės prof. L. Bernstein įžvalgos:

1. Pagrindiniai deimantų rinkos dalyviai priklauso Niujorko deimantų prekiautojų klubui (angl. New York Diamond Dealers Club). Klubo narystė prekiautojui suteikia ne tik prestižą, bet ir svarbų ekonominį pranašumą – prieigą prie pasaulinio deimantų platinimo tinklo. Apie 80 % neapdorotų deimantų, įvežamų į JAV, praeina per klubo nario rankas. Priklausymas šiam klubui iš esmės yra būtina sėkmingo verslo deimantų rinkoje sąlyga.

• Sutarčių dėl deimantų sudarymas (oferta ir akceptas) vyksta ne pagal Niujorko valstijos teisę, bet pagal vidinius papročius. Kai deimantų pardavėjas pateikia pasiūlymą pirkėjui ar tarpininkui, deimantas įdedamas į voką, kuris sulankstomas ir tam tikru būdu užklijuojamas. Pasiūlymo sąlygos ir data nurodomos ant voko. Jei nenurodyta kitaip, šis pasiūlymas galioja iki kitos dienos 13:00. Nepaisant šio pasiūlymo, pardavėjas išlaiko teisę bet kuriuo metu atšaukti savo pasiūlymą, kai kitas pirkėjas pasiūlo geresnę kainą. 

• Deimantų pramonėje rankos paspaudimas, lydimas hebrajų kalbos žodžiais „mazel u’broche“ (angl. luck and blessing), sukuria privalomą sutartį. Priešingai nei reikalauja Niujorko valstijos teisė, rašytinė sutartis sudaroma tik labai išimtinais atvejais. Skirtingai nuo kitų rinkų, pavyzdžiui, nuomos ar statybų, deimantų rinkoje Niujorke taip pat nėra naudojama standartinė sutarčių forma.

• Deimantų prekeiviai įstodami į klubą įsipareigoja visus tarpusavio ginčus spręsti arbitražu, todėl valstybės teismai su deimantų prekybos ginčais susiduria tik išimtiniais atvejais. Arbitražas vyksta konfidencialiai, ginčus sprendžia deimantų prekybą išmanantys verslininkai, šalis retai atstovauja advokatai, o net 85 % visų arbitražo bylų baigiasi taikiai. Įdomu tai, kad arbitražo teismai neturi pareigos nustatinėti faktų ar netgi priimti rašytinį sprendimą, kuriame pateiktų savo argumentus. Arbitrai paprasčiausiai informuoja bylos dalyvius apie bylos rezultatą.

• Arbitrai bylose netaiko Niujorko valstijos teisės, o ginčą išsprendžia arba remiantis klubo įstatais, arba pramonėje priimtinomis taisyklėmis, papročiais. Pavyzdžiui, arbitrai nėra susaistyti Niujorko valstijos nuostolių skaičiavimo taisyklėmis. Arbitrai atsižvelgia į patį deimantą, bylos, verslo aplinkybes ir įvertindami nuostolius, pritaiko savo pačių verslo patirtį.

• Pagrindinė paskata vykdyti tiek žodines sutartis, tiek dėl jų priimtus šaliai nepalankius arbitražo sprendimus – didelis tarpusavio pasitikėjimas ir galima žala reputacijai. Prekybininkai,  kurie nevykdo savo pažadų, rizikuoja užsitarnauti blogą vardą, kuris neišvengiamai nulems ribotas galimybes toliau dalyvauti prekyboje. Papildomai, arbitražo sprendimo nevykdančios šalies nuotraukos ir informacija apie ją tampa vieša klubo prekybos vietose. Išimtiniais atvejais neįvykdžius sprendimo, prekybininko narystė klube gali būti sustabdyta ar prekybininkas net išmestas iš klubo.

Prof. Bernstein pasitelkdama ekonominę teisės analizę, detaliai pagrindžia, kad ši paprotinė sistema veikia ženkliai efektyviau nei valstybinė teisė. Naudojami papročiai ženkliai sumažina sandorio išlaidas, nes nereikia vesti brangių ir laiko atimančių derybų dėl mokėjimo sąlygų, nereikia atlikti formalumų, susijusių su pasirašymais, notarais ir kt. Tuo tarpu arbitražo sprendimai – palyginus juos su valstybės teismų procesu – yra operatyviai priimami, konfidencialūs bei sudarantys sąlygas operatyviai atsižvelgti į rinkoje taikomus papročius.

Ko mus išmoko šis pavyzdys? Matyt, reikšmingiausia įžvalga yra tai, kad teisė yra ribota, o įsitikinimas, kad teisė yra pajėgi sureguliuoti verslą ar kitus visuomeninius santykius kai kada yra klaidingas. Kaip rodo deimantų pramonės pavyzdys, kai kurios socialinės sistemos gali veikti efektyviau remiantis pasitikėjimu, reputacija ir savireguliacija. Todėl teisę kuriantys ir taikantys subjektai – ar tai būtų parlamento / vyriausybės nariai, teisėjai – kai kada net nėra pajėgūs viešosios ar net privatinės teisės priemonėmis efektyviai sureglamentuoti susiklosčiusius verslo ar socialinius santykius. Šiame kontekste verta prisiminti Romos imperijos politinį veikėją Publijų Kornelijų Tacitą, kuris teigė: „Sugadinta valstybė ta, kuri vadovaujasi pernelyg didele gausa įstatymų“.

Dr. Jurgis Bartkus yra VU Teisės fakulteto asistentas ir Niujorko universiteto Teisės mokyklos mokslininkas

[1] Bernstein, L. (1992). Opting out of the legal system: Extralegal contractual relations in the diamond industry. The Journal of Legal Studies, 21(1), 115–157. https://doi.org/10.1086/467902

[2] Žr. https://nplblog.law.harvard.edu/2015/09/10/top-25-most-cited-contract-law-articles-published-in-the-last-25-years-ted-sichelman/.