A. Medvedevaitė. Konstitucijos ribos ES teisės viršenybės kontekste: C-713/23 sprendimo reikšmė tos pačios lyties santuokų pripažinimui ES valstybėse narėse

2025 m. lapkričio 25 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) priėmė sprendimą dėl Vokietijoje sudarytos tos pačios lyties asmenų santuokos pripažinimo Lenkijoje. Šiame kontekste buvo nagrinėjama byla, kurioje du Lenkijos piliečiai – 2018 m. Vokietijoje – susituokę ir ketinę gyventi Lenkijoje kaip susituokusi pora – prašė, kad jų santuoka būtų įrašyta į Lenkijos civilinės būklės aktų registrą. Lenkijos civilinės būklės registras atsisakė atlikti šį įrašymą, motyvuodamas tuo, kad pagal Lenkijoje galiojančią teisę ir Konstitucijoje įtvirtintą santuokos institutą, tos pačios lyties asmenų sudaryta santuoka nėra leidžiama. Kadangi toks atsisakymas galėjo riboti sutuoktinių teisę laisvai judėti Europos Sąjungoje (ES) ir sudaryti kliūtį tęsti šeimos gyvenimą grįžus į kilmės valstybę, ginčas pasiekė Lenkijos vyriausiąjį administracinį teismą, kuris nusprendė kreiptis į ESTT, siekdamas išsiaiškinti, ar toks nacionalinių institucijų atsisakymas yra suderinamas su ES teise.

Nagrinėdamas bylą ESTT pirmiausia pabrėžė, kad santuokos institutas, įskaitant jos apibrėžimą ir sudarymo sąlygas, iš tiesų priklauso valstybių narių kompetencijai. Vis dėlto ši kompetencija nėra absoliuti. Valstybės narės, įgyvendindamos savo konstitucines ir įstatymines nuostatas, privalo užtikrinti ES teisės veiksmingumą ir negali priimti sprendimų, kurie paneigtų ES Sutartyse įtvirtintas teises, ypač ES piliečių teisę laisvai judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje. Teismas akcentavo, kad ES piliečiai, teisėtai įregistravę santuoką kitoje valstybėje, turi pagrįstą lūkestį, jog grįžę į savo kilmės valstybę jie galės naudotis šiuo statusu be kliūčių, kurios faktiškai panaikintų iš santuokos instituto kylančias teises ir pareigas.

ESTT taip pat pažymėjo, kad atsisakymas pripažinti kitoje valstybėje teisėtai sudarytą tos pačios lyties asmenų santuoką lemia tai, jog tokie asmenys savo kilmės valstybėje traktuojami kaip nesusituokę. Tokia situacija, ESTT vertinimu, gali sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų ir sudaryti realią kliūtį naudotis SESV 21 straipsnyje įtvirtinta laisvo judėjimo teise. Be to, toks atsisakymas kelia grėsmę Chartijos 7 straipsnyje garantuojamam privataus ir šeimos gyvenimo gerbimui bei gali būti laikomas diskriminacija dėl seksualinės orientacijos, draudžiama pagal Chartijos 21 straipsnio 1 dalį.  

Galiausiai ESTT pabrėžė, kad valstybės narės turi diskreciją nustatyti konkrečią užsienyje sudarytos santuokos pripažinimo procedūrą, tačiau ši procedūra privalo būti realiai prieinama, veiksminga ir nediskriminacinė. Kitaip tariant, teisinė sistema turi užtikrinti, kad santuoka, teisėtai sudaryta kitoje valstybėje narėje, galėtų sukelti teisinius padarinius ir kilmės valstybėje, neliekant jokių kliūčių, susijusių su sutuoktinių lytimi. Kitu atveju būtų pažeista ne tik ES teisės viršenybė, nediskriminavimo principas ir sudaryta kliūtis naudotis ES teisėje garantuotomis teisėmis.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad bylos esmė nėra valstybių narių pareiga nacionalinėje teisėje įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas – tokia teisėkūros kompetencija ir toliau išlieka pačių valstybių dispozicijoje. Aptariamoje byloje ESTT sprendė visai kitą klausimą – ar valstybė narė gali atsisakyti pripažinti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje teisėtai sudarytą santuoką dėl jos neatitikties valstybės nares Konstitucijai, net jeigu toks atsisakymas riboja ES teisėje įtvirtintas teises. Teismo atsakymas buvo nedviprasmiškas – tokia santuoka turi būti pripažįstama tiek, kiek to būtina tam, kad ES piliečiai galėtų grįžti į savo kilmės valstybę nepaneigiant jų įgyto santuokinio statuso ir netrukdant veiksmingai naudotis judėjimo laisve.

ESTT nustatyta pareiga pripažinti kitoje valstybėje narėje sudarytą tos pačios lyties asmenų santuoką atskleidžia tipinę ES valstybių narių konstitucinės teisės ir ES teisės koliziją, kai ES teisėje įtvirtintas pagrindinių teisių apsaugos standartas yra platesnis nei tas, kuris yra garantuojamas pagal ES valstybių narių konstitucijas. Tokia kolizija išryškėjo ir aptariamos bylos kontekste. Valstybių, tokių kaip Lietuva, Lenkija, Slovakija ar Latvija, konstitucinės normos, siejančias santuokos institutą su vyro ir moters sąjunga, savaime neužtikrina tokios apimties apsaugos, kokios reikalauja ES teisė, kai piliečiai teisėtai įgyja santuokinį statusą kitoje valstybėje narėje. Vis dėlto, kaip matyti iš ESTT sprendimo, teismas laikosi pozicijos, kad nacionalinės konstitucinės nuostatos negali būti taikoma taip, kad užkirstų kelią užsienyje sudarytos santuokos teisiniam poveikiui kilmės valstybėje, nes toks taikymas būtų nesuderinamas su veiksmingu ES teisės viršenybę bei ES teisėje įtvirtintų teisių įgyvendinimu, ypač su laisvo judėjimo ir teisę gyventi įprastą šeimos gyvenimą.

Tokio pobūdžio kolizijos nėra naujas reiškinys ESTT jurisprudencijoje. Panašios situacijos buvo nagrinėtos ir ankstesnėse bylose, kuriose ES teisė, nustatydama aukštesnį pagrindinių teisių apsaugos standartą, apribojo nacionalinės konstitucinės teisės taikymą tiek, kiek jis trukdė užtikrinti ES teisės veiksmingumą. Pavyzdžiui, ESTT byloje Kreil (C-285/98) konstatavo, kad Direktyva 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo profesinėse socialinės apsaugos sistemose prieštarauja Vokietijos Konstitucijoje galiojusiai nuostatai, kuri sistemingai draudė moterims eiti karines pareigas, susijusias su ginkluotės naudojimu. Teismas pažymėjo, kad toks absoliutus draudimas negali būti pateisinamas nei valstybės Konstitucija, nei valstybių narių diskrecija gynybos srityje, nes jis neatitinka Direktyva 76/207/EEB įtvirtinto lyčių lygybės standarto.

Taigi, kaip rodo ESTT praktika, nacionalinėse ES valstybių narių konstitucijose įtvirtintas žemesnio lygio pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos standartas negali būti laikomas leistinu pagrindu nukrypti nuo ES teisės aukštesnio pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos lygio. ES teisės viršenybės principas lemia, jog atsiradus kolizijai, prioritetas suteikiamas tam standartui, kuris užtikrina ES Sutartyse įtvirtintų teisių veiksmingumą. Toks požiūris leidžia išlaikyti vienodą ir nedalomą ES piliečių teisių apsaugą visoje ES. Vis dėlto čia kyla jautrus klausimas – ar tokiu būdu nėra peržiangomos ribos tarp ES teisės viršenybės užtikrinimo ir valstybių narių konstitucinės autonomijos?

Tačiau Teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžia, kad nacionalinė konstitucinė tapatybė, saugoma pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį, negali būti aiškinama taip plačiai, kad leistų paneigti pačių Sutarčių suteiktas teises. Dėl šios priežasties, nacionalinės konstitucinės nuostatos negali būti naudojamos kaip argumentas atsisakyti pripažinti santuokinį statusą, teisėtai įgytą kitoje valstybėje narėje, jeigu toks nepripažinimas sumažintų ES teisės suteikiamų teisių apsaugos lygį arba sukeltų kliūtį jų veiksmingam įgyvendinimui. Kitaip tariant, ESTT nevykdo intervencijos į ES valstybių narių konstitucijas, o užtikrina, jog nebūtų pažeistos ES teisės integralumas ir ESS 2 straipsnyje įtvirtintų vertybių apsauga visoje ES.

Vis dėlto šio sprendimo implikacijos nacionalinei konstitucinei sistemai neišvengiamai išlieka atviros. Remiantis ES teisės viršenybę, prioritetas yra suteikiamas ES teisės apsaugos lygiui ir įpareigoja pripažinti kitoje valstybėje narėje sudarytos santuokos teisinį poveikį, tačiau neatsako į klausimą, kaip valstybės narės turės praktiškai suderinti šią pareigą su konstitucinėmis nuostatomis, kurios santuoką supranta griežtai heteroseksualiai. Tokiu būdu susidaro paradoksali situacija – valstybė turi pripažinti tos pačios lyties asmenų santuokinį statusą kaip teisiškai galiojantį pagal ES teisę, nors tas pats statusas, vertinant nacionalinės Konstitucijos tekstą, būtų laikomas antikonstituciniu.

Akvilė Medvedevaitė yra VU Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros doktorantė