Senaties termino paradoksai: ar Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai silpnina teisių gynybą?
2025 m liepos 1 d. įsigalioję Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai įtvirtino taisyklę, kad Žurnalistų etikos inspektorius gali skirti poveikio priemones tik per dvejus metus nuo informacijos paskelbimo iki skundo pateikimo dienos. Nors ikiteisminė garbės ir orumo gynimo tvarka iki šiol buvo patraukli dėl paprastumo, mažų sąnaudų ir operatyvumo, naujasis reguliavimas ne tik prieštarauja ankstesnei teismų praktikos logikai, bet ir nepagrįstai sutrumpina terminą, taip apsunkindamas pareiškėjų galimybes ginti savo teises ne teisme.
Kas lėmė naujus įstatymo pakeitimus?
Viena labiausiai gintinų neturtinių teisių visuomenės informavimo srityje – garbė ir orumas. Atitinkamai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 2.24 straipsnio 1 dalyje yra išskiriami trys asmens garbės ir orumo teisių, juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo būdai. Kiekvienas iš jų yra savarankiškas, todėl, siekiant ginti pažeistą asmens teisę, gali būti taikomas kiekvienas atskirai arba taikomi keli teisių gynimo būdai.
Tačiau CK 2.24 straipsnio 2 dalyje ir Įstatymo 44 straipsnyje numatyta, kad jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų.
Taigi, pareiga naudotis išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka privaloma, jeigu reikalavimas reiškiamas visuomenės informavimo priemonei. Jai atsisakius paskelbti paneigimą, asmuo turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl garbės ir orumo pažeidimo arba tokį visuomenės informacijos skleidėjo sprendimą (atsisakymą paskelbti paneigimą) skųsti Inspektoriui (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Tačiau 2014 m. kovo 12 d. LVAT nutartyje (byla Nr. A662-996/2014) buvo pasakyta, kad įstatyme nėra nustatyto termino Inspektoriaus poveikio priemonėms taikyti, ir tai laikytina teisės spraga. Todėl teismas, taikydamas įstatymo analogiją, suformavo praktiką, jog įspėjimams ir įpareigojimams paneigti informaciją galioja 2 metų senaties terminas.
Nesant aiškaus įstatyminio reguliavimo dėl dvejų metų senaties, pareiškėjai, dažnai neįvertindami šios esminės aplinkybės ir praėjus daugiau nei dvejiems metams po publikacijos paskelbimo, teikdavo pretenzijas redakcijoms, vėliau Inspektoriui, o pastarojo teisėtus sprendimus atsisakyti nagrinėti skundus skųsdavo administraciniams teismams. Taip apsunkindami redakcijų, Inspektoriaus tarnybos ir administracinių teismų veiklą.
Pažymėtina, jog 2024 m. Regionų administracinio teismo teisėjo krūvio koeficientas yra 58,33, apylinkės teismuose šis koeficientas 2024 m. siekė 37,44, apygardos teismuose – 16,08[1]. Taigi, Regionų administracinio teismo teisėjas nagrinėja bene dvigubai daugiau bylų nei kitų teismų teisėjai, o iš viso Regionų administracinio teismo teisėjas 2024 m. vidutiniškai išnagrinėjo po 495 bylas[2].
Žurnalistų etikos inspektoriaus ir žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2024 m. veiklos ataskaitiniais metais pastebėta, jog tais metais gauti 358 skundai. Ataskaitiniais metais šios neturtinės teisės gynybos siekta 83 kartus (23 proc. skundų). 2023 m. dėl šios neturtinės teisės buvo gauti netgi 102 skundai[3]. Ko pasėkoje nuosekliai teismų praktikoje plėtojama praktika įstatyminiu lygmeniu įtvirtinta 2025 m. liepos 1 d.
Įstatymo pakeitimų vertinimas
2025 m. kovo 13 d. Visuomenės informavimo įstatymo Nr. i-1418 50 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte (Aiškinamasis raštas) remiamasi LVAT 2014 m. kovo 12 d. nutarties išaiškinimais, pagal kuriuos senaties teisinio instituto neįtvirtinimas Įstatyme konstatuotinas kaip teisės spraga, kuri privalo būti užpildyta taikant įstatymo analogiją.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalimi, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadinasi, įstatymo analogija galima tik nustačius, kad nėra pozityviosios teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris reglamentuotų ginčo santykį.
Įvertinus tai, jog Inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas laikomas poveikio priemone, o panašaus pobūdžio poveikio priemonės (įspėjimas) yra numatytos ir kituose įstatymuose (Vertybinių popierių įstatyme, Draudimo įstatyme, Finansinių priemonių rinkų įstatyme, Mokėjimo įstaigų įstatyme, Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatyme, Bankų įstatyme, Kredito unijų įstatyme, Centrinės kredito unijos įstatyme, Kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme, kt.). Todėl įstatymo analogija taikyta, atsižvelgiant būtent į aukščiau nurodytų ūkio subjektų priežiūrą vykdančių institucijų specialiuosiuose įstatymuose įtvirtintas poveikio priemonių skyrimo terminų skaičiavimo taisykles.
LVAT praktikos formavimo metu (2014 m. kovo 12 d.) Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo galiojusios redakcijos (nuo 2013 m. sausio 30 d.) 46 straipsnio 2 dalis numatė, kad sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Iš esmės analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir kituose įstatymuose.
Įstatymo pakeitimų priėmimo metu (2025 m. kovo 13 d.) Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo galiojusios redakcijos (redakcija, galiojusi nuo 2024 m. gruodžio 21 d.) 40 straipsnio 3 dalis numatė, jog priežiūros institucijos sprendimas taikyti poveikio priemonę gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 5 metai nuo pažeidimo padarymo dienos (esant trunkamam pažeidimui, – nuo pažeidimo pabaigimo dienos). Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir kituose įstatymuose.
Taigi, nors 2014 m. LVAT suformuota praktika buvo grindžiama įstatymo analogijos taikymu, kuri tuo metu nustatė dvejų metų senaties terminą, manytina, kad pasikeitus įstatymams, kurių pagrindu buvo taikyta analogija, turėtų kisti ir praktikos taikymas, juo labiau, reguliavimo įtvirtinimas įstatyminiu lygmeniu. Deja, priimti Įstatymo pakeitimai suponuoja priešingą išvadą.
Sužinojimo momentas
Svarbu tai, jog 2023 m. gegužės 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-247-1188/2023 LVAT toliau nuosekliai plėtojo savo 2014 m. suformuotą praktiką dėl senaties termino Inspektoriaus taikomoms poveikio priemonėms skirti.
Šioje byloje LAVT taip pat išsamiai pasisakė ir dėl sužinojimo apie galimą pažeidimą momento, kai ginčijama publikacija skelbiama internete. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju senaties (2 metų) termino skaičiavimo pradžia yra galimo pažeidimo įvykdymo diena, tai yra publikacijos paskelbimo diena.
Teisėjų kolegija pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad publikacija buvo paskelbta viešai ir į tai, kad pareiškėjas iki publikacijos paskelbimo žurnalisto buvo informuotas, jog domimasi jo tam tikromis asmeninio gyvenimo detalėmis, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas apie galimai savo neturtinių teisių pažeidimą sužinojo vėliau negu publikacija buvo paskelbta.
Taigi, kyla klausimas, kaip vertinti sužinojimo momentą tai atvejais, kai asmeniui ne tik nebuvo suteikta atsakymo teisė, bet ir publikacijos turinys skelbiamas ne viešai, t. y. turiniui taikomas peržiūros apribojimas dėl prenumeratos. Galima manyti, jog toks teisėjų kolegijos vertinimas, siejant sužinojimo apie galimą pažeidimą momento su ginčijamos publikacijos paskelbimu internete, nėra pritaikytas įvairialypėms situacijoms ir gali lemti neproporcingą asmens teisių suvaržymą.
Teismo sprendimų prieštaringumas dėl senaties termino
LVAT 2023 m. liepos 5 d. nutartyje (byla eA-1264-1047/2023) pasisakė, kad suėjęs senaties terminas neturėtų būti laikomas kliūtimi Inspektoriui skundą nagrinėti iš naujo. Toks teismo sprendimas kelia dar daugiau klausimų.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsisakydamas nagrinėti skundą iš naujo, žurnalistų etikos inspektorius iš esmės nevykdė teismo sprendimo, kuris prilygsta įstatymui. Taip jis pažeidė pareiškėjos teisę į tinkamą skundo nagrinėjimą, nors ji buvo jį pateikusi laiku. LVAT pabrėžė, kad teismo sprendimo vykdymo negalima ignoruoti remiantis administracinių paslaugų ar kompetencijos ribomis. Vis dėlto toks LVAT išaiškinimas kelia daugiau klausimų nei atsakymų.
Ankstesnėje LVAT praktikoje teismas išaiškino, kad „Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta, kad, esant praleistam terminui priimti sprendimą dėl poveikio priemonių taikymo, žurnalistų etikos inspektorius galėtų konstatuoti (pripažinti skundą pagrįstu/iš dalies pagrįstu) pažeidimą, tačiau neskirti poveikio priemonės“ (2015-08-14 nutartis byloje Nr. A-1435-624/2015).
Viena vertus, toks viešojo administravimo subjekto sprendimas, kuriuo jokios poveikio priemonės nėra taikomos, nesukelia asmeniui jokių teisinių pasekmių, todėl, pagal vyraujančią administracinių teismų praktiką, negalėtų būti ginčo dalyku administraciniame teisme. Kita vertus, tokiame sprendime yra konstatuojamas tam tikrų aplinkybių buvimas/nebuvimas, todėl sprendimas gali būti naudojamas kaip įrodymas kitoje byloje, todėl jau savaime gali apsunkinti asmeniui galimybę ginti savo teises arba saugomus interesus. Taigi, toks teisės aktuose nenumatytas sprendimas sukuria tam tikrą neapibrėžtumą, kas nėra priimtina gero administravimo principo požiūriu.
Kartu šis LVAT sprendimas prieštarauja ankstesnei to paties teismo praktikai dėl skundų nagrinėjimo, kai yra pasibaigęs senaties terminas. Pavyzdžiui, 2022 m. lapkričio 9 d. byloje Nr. eA-799-422/2022 teismas nusprendė, kad nors paskelbta informacija galėjo pažeisti pareiškėjo garbę ir orumą, poveikio priemonių taikyti negalima, nes skundas buvo pateiktas praėjus daugiau nei 2 metų senaties terminui. Todėl skirtingas teisėjų kolegijų aiškinimas, net jose dalyvaujant tam pačiam nariui, kelia teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą.
Tokios taisyklės įrašymas į įstatymą, nepaisant prieštaringos teismų praktikos ir kylančių teisinių niuansų, laikytinas netinkamu ir keliančiu abejonių.
Tekstą parengė Inga Skužinskaitė, teisininko padėjėja, advokatų profesinė bendrija „Constat“
[1] Regionų administracinio teismo 2024 metų veiklos ataskaita [interaktyvus] (modifikuota 2025 m. birželio 7 d.). Prieiga per internetą: https://administracinis.teismas.lt/data/public/uploads/2025/03/rat-2024-m.-veiklos-ataskaita.pdf [žiūrėta 2025 m. birželio 7 d.], p. 16.
[2] Ibidem, p. 15.
[3] Žurnalistų etikos inspektoriaus ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2024 metų veiklos ataskaita (2024), p. 10. [interaktyvus] (modifikuota 2025 m. birželio 5 d.). Prieiga per internetą: https://www.zeit.lt/data/public/uploads/2025/04/ataskaita-su-registracija.pdf.
