S. Vilkelytė. Kaip išgyventi santuokos nutraukimo procesą: laikinosios apsaugos priemonės šeimos bylose
Santuoka, kaip viešas pasižadėjimas vienas kitu rūpintis, ilgą laiką buvo vienintelė teisinė forma, leidžianti sukurti šeiminius santykius. Tačiau santuokų skaičius nuolat mažėja. Pavyzdžiui, Lietuvoje 1970 m. 1000 gyventojų tekdavo 9,5 santuokos, tuo tarpu 2023 m. jau tik 4,9.[1] Vertinant paskutinius statistinius duomenis Lietuvoje matyti, kad per pastaruosius penkis metus santuokų skaičius sumažėjo daugiau nei 23 proc.[2]
Žmonės nusprendžia nesituokti dėl įvairių priežasčių, tarp kurių yra noras turėti asmeninę laisvę ir nepriklausomybę, finansinis nestabilumas ar nenoras patirti išlaidų, baimė išsiskirti, kitokia gyvenimo filosofija, dėmesys karjerai ar saviugdai, nenoras turėti vaikų arba tiesiog pageidavimas išlaikyti ilgalaikius nesantuokinius santykius. Dalis žmonių gali laikyti santuokos institutą pasenusiu, patriarchališku konstruktu arba tiesiog nematyti santuokos liudijimo teisinės ar socialinės naudos.
Nenuostabu, kad vis daugiau porų gyvena partnerystėje, akcentuodami individualų pasirinkimą išlaikyti santykį ir jį puoselėti. Džiugu, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2025-04-17 nutarimu taip pat pažymėjo, kad pagal Konstituciją konstitucinė šeimos samprata neapribojama tik santuokos pagrindu sukurtais santykiais, bet gali apimti ir kitus de facto sukurtus šeimos ryšius ir pagal Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis turi būti saugomi ir ginami ir kiti, ne tik santuokos pagrindu sukurti, bendro gyvenimo santykiai.
Vis dėlto, kol bus priimti atitinkami teisės aktai, apibrėžiantys partnerystės teisines pasekmes, santuoka išlieka paprasčiausia šeimos kūrimo forma, nes įstatymais yra aiškiai nustatytos sutuoktinių teisės ir pareigos, turto, užgyvento santuokoje, teisinės formos ir padariniai, kylantys pasitraukus iš santuokos.
Santuokos nutraukimo tendencijos ir priežastys
Nepaisant mažėjančio santuokų skaičiaus, ištuokų dalis išlieka pakankamai stabili, pavyzdžiui Lietuvoje 1970 m. 1000 gyventojų teko 2,2 ištuokos, o 2023 m. – 2,5.[3] Žinoma, jeigu ištuokų skaičių lyginsime su mažėjančiu santuokų skaičiumi, bus akivaizdu, kad ištuokos sudaro daugiau nei 50 proc. naujai sudarytų santuokų skaičiaus.[4]
Dažniausiai santuoką nutraukia 35-39 metų asmenys. Daugiau nei 55 proc. išsituokusių turėjo nepilnamečių vaikų.[5]
Pagrindinės santuokos nutraukimo priežastys, kurias nurodo besiskiriantys sutuoktiniai, yra psichologinė nedarna (skirtingi interesai, nepagarba, charakterių nesutapimas), girtavimas, neištikimybė, faktinis šeimos iširimas[6].
Vis dažniau poros bando nutraukti santuoką bendru sutarimu, tačiau nemaža dalis bylų nagrinėjamos ginčo tvarka. Tokie procesai užsitęsia, tampa emociškai ir finansiškai varginantys, ypač vaikams.
Laikinosios apsaugos priemonės – būtinybė ginčo procese
Jei rasti bendro sutarimo dėl santuokos nutraukimo nepavyko, itin aktualus tampa laikinųjų apsaugos priemonių (LAP) taikymo klausimas, nes būtent LAP gali padėti (arba ne) lengviau išgyventi sudėtingą santuokos nutraukimo procesą.
LAP – tai procesinės teisės institutas, tačiau šeimos ginčuose aktualios ir taikytinos LAP yra įtvirtintos tiek procesinės, tiek materialiosios teisės normose. Teismas gali imtis CK 3.65 straipsnyje nustatytų LAP, remdamasis suinteresuotų asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva, kai būtina apsaugoti vaiko (vaikų) interesus. Teismas gali CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nurodytas priemones taikyti visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad, nesiėmus LAP, bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko teisėms.[7]
CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta LAP – įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium – pagal savo tikslą yra teisinius santykius laikinai sureguliuojanti LAP, skirta užtikrinti asmenų teisių apsaugą ir teisinių ginčo santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas. Pagal įpareigojimų pobūdį, ši LAP priskiriama LAP, nustatančioms įpareigojimus atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus. Šios LAP objektas – neturtinio pobūdžio priemonės, kai reiškiami neturtiniai reikalavimai. Sprendžiant dėl LAP, įtvirtintos CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte, taikymo, nustatomos aplinkybės, pagrindžiančios, kad, nesiėmus šių LAP, nukentės vaikų ar vieno iš sutuoktinių turtiniai ir asmeniniai neturtiniai interesai.[8]
Teismų praktikos apžvalga
Atsižvelgiant į tai, jog apygardos teismai, kaip apeliacinės instancijos teismai, yra galutinės instancijos dėl apylinkės teismų taikomų LAP, apygardos teismų praktika minėtais klausimais turi precedentinę galią apylinkės teismams.[9]
Žemiau pateiksiu apygardos teismų, sprendusių klausimą dėl LAP – įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyriumi taikymo, 2021-2025 m. priimtų nutarčių analizę.
Iš viso buvo tirtos 23 šiuo laikotarpiu apygardos teismų priimtos nutartys, iš kurių 16 bylų teismai sprendė taikyti LAP, o 7 atvejais tokį prašymą atmetė.
Dauguma atveju prašymus taikyti LAP – įpareigoti sutuoktinį gyventi skyrium teikia moterys, atitinkamai 19 atvejų iš 23. 3 bylose tokius prašymus teikė vyrai ir visi jie buvo patenkinti. Vienoje byloje tokį patį prašymą teikė abu sutuoktiniai.
4 atvejais (25 % taikytų LAP) įpareigojimas gyventi skyrium buvo taikytas net jei būstas priklausė sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise.
Daugiausiai nutarčių dėl šios LAP taikymo šeimos bylose priėmė Kauno apygardos teismas, atitinkamai 10 iš tirtų 23.
Dažniausia LAP taikymo priežastis – smurtinis elgesys ar reali psichologinė įtampa. Bene pagrindinis klausimas, kuris kyla, siekiant pagrįsti tokios LAP taikymą, yra rizika, kuri keliama vieno iš sutuoktinių asmeniniams ir turtiniams interesams bei kartu gyvenantiems nepilnamečiams vaikams. Vaikų apsauga visada įvardijama kaip prioritetinis interesas, dažnai ir nulemiantis atitinkamos LAP taikymą.
Realaus gyvenimo pavyzdžiai
Sutuoktinio smurtinis elgesys yra dažniausiai pasitaikanti priežastis taikyti LAP. Žinoma, įrodyti smurtinį elgesį ne visada yra paprasta. Būtent todėl vis dažniau santuokos nutraukimo procesuose dalyvauja policija, kuri kviečiama į šeimos namus siekiant pagrįsti vieno iš sutuoktinių smurtinį elgesį. Tačiau šeimos santykiuose smurtinis elgesys gali pasireikšti įvairiai, nebūtinai fiziniu vieno iš šeimos narių žalojimu. Šeimyniniams santykiams pradėjus irti ypač dažnai pasitaikantis yra psichologinis smurtas iš abiejų sutuoktinių pusės, pasireiškiantis vienas kito žeminimu, užgauliojimu, ignoravimu ir pan. Jei suaugę tai priima kaip tarpusavio galynėjimąsi, vaikai, dalyvaujantys tokiuose „mūšiuose“, jaučiasi itin nesaugiai.
Pavyzdžiui, vienoje byloje[10] buvo sprendžiama dėl atsakovo įpareigojimo gyventi skyrium, nes šeimai gyvenant vieno kambario bute, kai sutuoktiniai tarpusavyje nesikalba daugiau nei metus laiko, kyla didelė įtampa. Šioje byloje matyti, kad abi šalys buvo išsilavinusios, kūrybingos asmenybės, augino tris vaikus, tačiau ieškovei priėmus sprendimą skirtis, atsakovas su tuo nenorėjo sutikti. Taip tarp šalių prasidėjo drama – ieškovė vaikų akivaizdoje žemino atsakovo autoritetą, išmetinėjo jo asmeninius daiktus, leido jam miegoti tik prie balkono durų, tuo tarpu atsakovas, siekdamas vaikų palankumo, nenustatinėjo jiems ribų, leido jiems žaisti telefonu, pirko nesveiką maistą arba manipuliavo jais santuokos nutraukimo procese. Kitoje byloje susiklostė labiau konfliktinė situacija, kai besiskiriantys suaugusieji naudojo ne tylą, kaip ginklą prieš kitą, bet priešingai, aktyvų piktavališką elgesį. Teismas byloje[11] pažymėjo, kad vaikas santuokos nutraukimo byloje, esant įtemptiems šalių santykiams, daugiau ar mažiau atsiduria tėvų konfliktinių santykių epicentre, todėl vaiko palikimas tokioje padėtyje, neabejotinai pažeistų jo interesus. Taip pat buvo sprendžiama ir kitoje byloje[12], kur teismas nurodė, kad santuokos nutraukimo procesui trunkant kelerius metus, į šalių tarpusavio konfliktines situacijas įtraukiami ir jų nepilnamečiai vaikai, kurie priversti ne tik matyti konfliktuojančius tėvus, bet ir dalyvauti jiems sprendžiant tarpusavio ginčus.
Vis dėlto, ne visada teismas žodinius suaugusiųjų konfliktus vertina kaip psichologinį smurtą ir grėsmę vaikams[13]. Nors akivaizdu, kad tokiu atveju abiejų tėvų elgesys yra netoleruotinas, todėl jų palikimas vienoje gyvenamojoje erdvėje, toliau leidžiant jiems konfliktuoti, į ginčus įveliant vaikus, neabejotinai pažeidžia vaikų interesus.
Priklausomai nuo suaugusiųjų pateikiamų argumentų, teismai vertina kiekvieno iš jų ryšį su vaiku. Pavyzdžiui, vienoje byloje[14] pagrindinis veiksnys sąlygojęs LAP taikymą, buvo motinos santykis su 14-mete dukterimi. Teismas sprendė, kad dukters santykiai su motina (atsakove) blogi, jos nuolat pykstasi, motina ją įžeidinėja, todėl sutuoktinių konfliktų intensyvumas ir pobūdis kelia nepilnametei dukteriai psichologinę įtampą, nesaugumo jausmą, o tai neabejotinai gali pakenkti vaiko vystymuisi, turėti įtakos jos socialinei raidai, pažeisti vaiko teisę augti saugioje ir ramioje aplinkoje. Vis dėlto, kitoje byloje[15] teismas sprendė priešingai ir nustatęs, kad atsakovas, kaip tolimųjų reisų vairuotojas, namuose būna nedažnai, nepritaikė LAP, nepaisant to, kad paauglė dukra nurodė sunkiai pakelianti tėvo keliamą įtampą ir elgesį tiek su ja, tiek su jos motina.
Apibendrinant darytina išvada, kad už vaikų gerovę yra atsakingi abu tėvai. Tokiu atveju, kai vienas jų priima sprendimą skirtis, kitas, nepaisant to, kad mano priešingai, turėtų gerbti savo partnerio sprendimą ir nekelti konfliktų siekdama(s) „išsaugoti šeimą“, o turėtų stengtis išsaugoti pagarbų tarpusavio kaip tėvų santykį bei santykį su vaiku. Ilgai besitęsiantys santuokos nutraukimo procesai ir kovos sugriauna viską, kas dar buvo likę gražaus, o svarbiausia vaiko pasitikėjimą tėvu/motina.
Netoleruotinas elgesys ir “gyvenimo kūryba”
Negaliu nepaminėti ir kai kurių įdomybių, rodančių, kokia neribota gali būti suaugusiųjų fantazija ir pyktis, sprendžiant santuokos nutraukimo klausimus.
Pavyzdžiui, sutuoktiniai, rinkdami įrodymus santuokos nutraukimo byloje, ne tik kviečia policijos pareigūnus, bombarduoja vaiko teisių apsaugos specialistus skundais, plūsta pas psichologus, įrodinėdami vienokią ar kitokią žalą vaikui, bet dar nuolat kasdieniame gyvenime filmuoja vienas kitą[16]. Vaikas tokioje situacijoje gali išmokti tik manipuliuoti, atsitraukti, pasirinkti vieną iš konfliktuojančių pusių ir pan. Tiek suaugę, tiek vaikas praranda gebėjimą bendrauti gyvai ir megzti tikrą ryšį, kas gali sukelti sunkius padarinius ateityje.
Jeigu galvojate, kad lėkštės dūžta tik filmuose, tai ne, vykstant santuokos nutraukimo procesui jos itin dažnai pasitaiko po ranka reiškiant neigiamas emocijas. Vienoje byloje[17] nepilnametė duktė nurodė bijanti tėvo po to, kai jis daužė indus į sieną, o kitoje byloje teismas, įvertinęs abiejų sutuoktinių elgesį, sprendė, kad jie dar gali išgyventi santuokos nutraukimo procesą ir gyvendami viename name. Nepaisant to, kad toje byloje[18] teismas nustatė, jog ieškovė yra apipylusi atsakovą kava, trenkusi vaza ir lėkšte per galvą, o atsakovas nesusivaldęs trinktelėjo ieškovę į gartraukį, teismas sprendė, kad vaiku turi pasirūpinti abu tėvai ir jie turi rasti būdą, kaip spęsti savo nesutarimus, netraumuojant vaiko.
Sutiktini ir kiti įdomesni būdai pabaigti bendro gyvenimo istoriją. Pavyzdžiui, pora,[19] pragyvenusi kartu iki sidabrinių vestuvių, nepasidalino užgyvento turto. Nesutardami sutuoktiniai vienas kitą įžeidinėjo, provokavo, galiausiai atsakovas nurodė, kad ieškovė jį vieno konflikto metu pasivijo su šluota ir iš nugaros trenkė į kaklo sritį. Kita atveju[20] ieškovas, siekdamas iškraustyti atsakovę iš bendro būsto, gyvenamojo namo kieme paliko „lavono“ muliažą ir užrakino vartus grandine.
Taigi pagrinde teismai, taikydama LAP – įpareigojimą vieną iš sutuoktinių gyventi skyrium, vertina tokias aplinkybes: esant tiesioginiam smurtui prieš vaiką LAP taiko nedelsiant. Psichologinis diskomfortas, konfliktinė aplinka pripažįstama pakankama priežastimi taikyti LAP, tačiau tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių namuose būna retai dėl savo darbo ar gyvenimo būdo, teismas gali priimti ir priešingą sprendimą. Vaiko nuomonė taip pat yra svarus įrodymas spendžiant dėl LAP taikymo, tačiau ji yra tik vienas iš vertintinų kriterijų. Lygiai kaip ir suaugusiųjų elgesio modeliai (filmavimas, triukšmavimas, sekimas), nors ir nedaro tiesioginės žalos, tačiau gali būti teismų įvertintas kaip žalą vaikui darantis elgesys, nuo kurio geriau vaikas turėtų būti apsaugotas.
Nuosavybės teisė ≠ neliečiama
Kitas svarbus veiksnys sprendžiant dėl LAP taikymo yra tai, kam priklauso būstas, iš kurio norima iškraustyti vieną iš sutuoktinių. Įdomu tai, kad teismai nevengia taikyti LAP ir tais atvejais, kai sutuoktiniui, kuriam taikomas įpareigojimas gyventi skyrium, būstas priklauso asmeninės nuosavybės teise, jei byloje nustatoma, kad jo/jos keliama rizika gali padaryti didelę žalą. Net 25 proc. atvejų (4 iš 16), kada buvo taikyta LAP, turtas sutuoktiniui, įpareigotam gyventi skyrium, priklausė asmeninės nuosavybės teise. Teismai tokiu atveju nurodo, kad sutuoktinis, patiriantis atitinkamus nuostolius (gyvenamosios patalpos nuoma, būsto išlaikymo išlaidos ir pan.), turi galimybę pasinaudoti nuostolių užtikrinimo institutu, įtvirtintu CPK 146 straipsnyje.
3 atvejais buvo užtikrinta ieškovių teisė netrukdomai naudotis joms asmeninės nuosavybės teise priklausančiu turtu, įpareigojant sutuoktinį santuokos nutraukimo proceso metu gyventi skyrium.
Vis dėlto, dažniausiai santuokoje įgytas turtas, gyvenamasis būstas, yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, todėl sprendžiant klausimą dėl vieno jų įpareigojimo gyventi skyrium kyla klausimas ir dėl vieno iš savininkų nuosavybės teisių apsaugos. Tačiau teismai yra aiškiai įvardinę, kad šiuo atveju vieno iš sutuoktinių nuosavybės teisės yra ribojamos siekiant apginti svarbesnį interesą, pavyzdžiui, užtikrinti vaiko interesus.
Baigiamoji mintis
Apibendrinant darytina išvada, kad santuokos nutraukimas – daugiau nei teisminis procesas. Tai emocinis išbandymas, kurio pasekmes patiria ne tik sutuoktiniai, bet ir jų vaikai. Vis dėlto, santuokos pabaiga – tai ne mūšio laukas, o galimybė užbaigti vieną gyvenimo etapą brandžiai. Laikinosios apsaugos priemonės padeda suvaldyti krizę, bet reikalauja aiškių įrodymų, kad palikus besiskiriančius gyvenant kartu, gali būti padaryta didelė žala jų vaikams, jiems patiems ar jų turimam turtui.
Simona Vilkelytė yra VU Teisės fakulteto dėstytoja praktikė
[1] https://ec.europa.eu/eurostat/statistics-explained/index.php?title=Marriage_and_divorce_statistics
[2] 2021 m. Lietuvoje buvo sudaryta 16 795 santuokos, o 2024 m. – 12 890 (https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize#/)
[3] Žr. 1 nuorodą
[4] 2021 m. Lietuvoje buvo registruota 7822 ištuokų, o 2023 m. – 7127.
[5] https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize#/
[6] Navaitis, G. (2013). Psichologinis šeimos konsultavimas. Teorijos ir metodai. Antras
pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus šeimos centras.
[7] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020 29 punktas
[8] LAP taikymas CP, 259-260 psl.
[9] LAP taikymas CP, 255 psl.
[10] Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1103-864/2022
[11] Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-274-480/2025
[12] Panevėžio apygardos teismo 2023 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-184-589/2023
[13] Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1824-661/2021
[14] Kauno apygardos teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-941-1041/2025
[15] Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1771-1070/2025
[16] Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1824-661/2021
[17] Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1057-467/2021
[18] Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-497-894/2022
[19] Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1828-866/2023
[20] Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-913-656/2024
