A. Stankevičiūtė. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo jurisdikcija tarptautiniams nusikaltimams, vykdomiems ne valstybėse narėse: galimybės ir ribos

Poreikis taikyti individualią baudžiamąją atsakomybę už įvykdytus tarptautinius nusikaltimus siejamas su ideologine slinktimi nuo pozityvistinės tarptautinės sistemos, kurioje teises ir pareigas turi tik valstybės [1], iki liberalios į žmogų ir pamatinių jo teisių apsaugą orientuotos tarptautinės teisės sistemos, sukurtos po II pasaulinio karo. Niurnbergo tribunolo jurisprudencijoje įtvirtinta nuostata, kad tarptautinius nusikaltimus daro žmonės, o ne abstraktūs subjektai, ir tik nubaudus tokius nusikaltimus padariusius asmenis galima užtikrinti tarptautinės teisės nuostatų įgyvendinimą [2]. Taigi individualios baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimas yra viena iš pagrindinių priemonių tarptautinės teisės efektyvumui ir pamatinių žmogaus teisių apsaugos užtikrinimui ginkluotų konfliktų metu. Skirtingai nei konkretiems konfliktams įsteigti ad hoc specialieji tribunolai, Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT, Teismas) buvo įsteigtas kaip nuolatinė teisminė institucija, orientuota į universalaus, nuoseklaus ir nuo politinės valios atriboto teisingumo įgyvendinimą [3]. Tačiau Teismo jurisdikciją ne valstybėms narėms efektyviai įgyvendinti sudėtinga dėl teritorinio principo ir kitų ribojimų. Ši problema itin aktuali tokių ginkluotų konfliktų kaip Rusijos agresija prieš Ukrainą ar Izraelio karas su “Hamas” kontekste, nes pagrindiniai tarptautinių nusikaltimų vykdytojai ir organizatoriai yra iš ne valstybių narių. Taigi esami jurisdikciniai apribojimai sąlygoja tarptautinio nebaudžiamumo spragą.

Teismas gali vykdyti jurisdikciją ne valstybių narių atžvilgiu tik dviem 1998 m. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statute (Romos statutas) apibrėžtais atvejais: kai tarptautinius nusikaltimus valstybėse narėse ar jurisdikciją ad hoc pripažinusiose valstybėse įvykdo asmenys iš ne valstybių narių arba tarptautiniai nusikaltimai įvykdomi ne valstybių narių teritorijose [4]. Teritorinio principo kaip esminio valstybės jurisdikcijos įgyvendinimo elemento svarba – nepaisant didelės valstybių diskrecijos nustatyti įsakomąją jurisdikciją – tarptautinės teisės doktrinoje buvo įtvirtinta Lotus byloje [5]. Taigi valstybė gali vykdyti jurisdikciją, kai jos teritorijoje atsiranda nusikaltimo padariniai, t.y. tiesioginis fizinis rezultatas, kuris pats savaime yra padaryto nusikaltimo sudėtinė ar esminė dalis [6]. Tarptautiniai nusikaltimai taip pat yra ir masiniai žmogaus teisių pažeidimai, į kuriuos tarptautinė bendruomenė ir valstybės narės privalo reaguoti. Vis dėlto, teritoriniu principu paremtos jurisdikcijos efektyvus įgyvendinimas yra reikšmingai apsunkintas tais atvejais, kai tarptautiniai nusikaltimai įvykdomi ne valstybės narės teritorijoje. 

Jurisdikcija asmenims iš ne valstybės narės gali būti taikoma tik tuo atveju, jei su tuo sutinka pati valstybė. Vis dėlto, aktualių ginkluotų konfliktų pavyzdžių analizė parodo, kad vienašalis vienos iš ginkluoto konflikto šalių sutikimas su Teismo jurisdikcija nesukuria prielaidų praktiniam jos įgyvendinimui asmenims iš ne valstybių narių. Pavyzdžiui, Ukraina 2014–2015 m. deklaracijomis pripažino Teismo jurisdikciją ad hoc šios valstybės teritorijoje įvykdytiems tarptautiniams nusikaltimams [7], [8], tačiau realus Rusijos piliečių baudžiamasis persekiojimas už Ukrainos teritorijoje įvykdytus tarptautinius nusikaltimus yra sudėtingas dėl draudimo teisti in absentia (kaltinamajam nedalyvaujant), o Rusija yra nutraukusi bendradarbiavimą su Teismu [9]. Todėl Rusijos piliečiai galėtų būti sulaikyti tik tuo atveju, jei atvyktų į Ukrainą ar į kitą valstybę narę. Šis pavyzdys parodo, kad ne valstybės narės sutikimo būtinybė reikšmingai apsunkina efektyvų Teismo jurisdikcijos taikymą. 

 Anksčiau aptarti TBT praktikos pavyzdžiai parodo teritorinio principo įgyvendinimo kliūtis. Kita vertus, Teismo praktikoje yra pavyzdžių, kuriais siekta sustiprinti šio principo taikymą didesnę reikšmę teikiant valstybėje narėje atsiradusiems tarptautinių nusikaltimų padariniams. Pavyzdžiui, Mianmaro precedente Teismas konstatavo, kad ne valstybės narės Mianmaro vykdytos potencialių genocido požymių turinčios rohinjų priverstinės deportacijos į valstybę narę Bangladešą yra pagrindas nustatyti ir įgyvendinti baudžiamąją jurisdikciją pagal teritorinį principą, nes esminis nusikaltimo elementas – sienos kirtimas – įvyko valstybės narės Bangladešo teritorijoje, o tai neprieštarauja nusistovėjusiems tarptautinės baudžiamosios teisės principams ir atliepia klausimus dėl priverstinės migracijos, kurie sulaukia didelio tarptautinio susirūpinimo [10]. Šis TBT praktikos precedentas yra reikšmingas teritorinio principo taikymui platesne apimtimi tarptautiniams nusikaltimams, iš dalies padarytiems valstybės narės teritorijoje, ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn piliečius iš ne valstybių narių [11]. 

Teritorinio principo taikymas pagal valstybės teritorijoje atsiradusius padarinius galimas ir tais atvejais, kai dėl to į Teismo prokurorą kreipiasi valstybė narė dėl galimų tarptautinių nusikaltimų, įvykdytų ne valstybėje narėje, ir pateikia prašyme įvardytas faktines aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Šiuo atveju perdavimo objektas yra pati situacija, kuri buvo pasirinkta vietoj termino „skundas“ siekiant išvengti rizikos, kad valstybės gali perduoti individualizuotus skundus, o ne konfliktinę situaciją kaip visumą [12]. Taip pat Teismo praktikoje suformuota nuostata, kad toks valstybės kreipimasis yra suderinamas su Romos statutu [13]. Reikšmingos įtakos šios Romos statuto nuostatos taikymo praktikai gali turėti 2024 m. Lietuvos kreipimasis į TBT dėl ne valstybėje narėje Baltarusijoje vykdomų nusikaltimų žmoniškumui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nurodė, jog yra pagrįstų priežasčių manyti, kad Baltarusijos aukščiausių politinių, teisėsaugos ir karinių lyderiu nurodymu nuo 2020 m. balandžio mėn. ir bent jau iki nuo 2020 m. gegužės 1 d. (iš dalies ir iki šių dienų) buvo vykdomi nusikaltimai žmoniškumui – įskaitant deportaciją, persekiojimą ir kitus nežmoniškus veiksmus – prieš Baltarusijos civilius gyventojus, ir kad dalis šių nusikaltimų elementų buvo įvykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl tokie nusikaltimai laiko, teritorijos ir medžiagos (pagal dalyką) atžvilgiu patenka į Teismo jurisdikciją [14]. Taigi ši situacija gali tapti esminiu precedentu platesniam teritorinio principo taikymo apimties aiškinimui pagal padarinius, kurie kaip tarptautinių nusikaltimų elementas atsirado valstybės narės teritorijoje.

Kitas esminis ribojimas efektyviam Teismo jurisdikcijos įgyvendinimui yra Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (JT Saugumo Tarybos) įgaliojimai dėl konkrečios situacijos perdavimo Teismui ir pradėto baudžiamojo proceso atidėjimo.  Šios nuostatos reikšmingai silpnina Teismo nepriklausomumą dėl kelių priežasčių. Pirma, JT Saugumo Tarybos teisė perduoti Teismui konkrečią situaciją dėl tam tikroje teritorijoje vykdomų masinių ir sistemingų žmogaus teisių pažeidimų kyla iš beveik visuotinės šalių narystės JT ir yra skirti tarptautinės taikos ir saugumo palaikymui [15], tačiau priklauso nuo valstybių politinės valios, todėl yra taikoma nenuosekliai. Pavyzdžiui, JT Saugumo Tarybos rezoliucijomis TBT buvo perduotos Darfūro (Sudano) ir Libijos situacijos, tačiau dėl Rusijos ir Kinijos veto blokavo Sirijos situacijos perdavimą [16], nors visais atvejais perdavimo pagrindas buvo tas pats – šių valstybių teritorijose įvykdyti tarptautiniai nusikaltimai ir būtinybė pritaikyti baudžiamąją atsakomybę juos įvykdžiusiems asmenims. Antra, teisė atidėti pradėtą baudžiamąjį persekiojimą kai kurių autorių vertinimu suteikia reikalingo lankstumo sudėtingoms pasaulinėms krizėms išspręsti [17], tačiau sutiktina su pozicija, kad ši nuostata gali būti nesuderinama su tarptautiniu mastu pripažintais žmogaus teisių standartais [18] ir yra vertintina kaip trukdymas Teismui vykdyti teisingumą [19]. Tokių sprendimų neigiamą poveikį Teismo nepriklausomumui parodo ir praktiniai pavyzdžiai. Pavyzdžiui, rezoliucijomis Nr.1422 ir 1487 JT Saugumo Taryba apribojo TBT galimybes pradėti baudžiamąjį persekiojimą JAV piliečių atžvilgiu. Todėl siekiant išvengti dvigubų standartų taikymo ir užtikrinti nuoseklią tarptautinio baudžiamojo teisingumo įgyvendinimo praktiką būtina stiprinti Teismo institucinį veikimo modelį užtikrinant jo nepriklausomumą. Dėl šios priežasties Romos statuto 13 ir 16 str. nuostatos, suteikiančios JT Saugumo Tarybai teisę savo sprendimais inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą ne valstybių narių atžvilgiu Teisme, turi tiesioginės įtakos Teismo nepriklausomumo vertinimui, nes Teismas gali įgyvendinti jurisdikciją tik tada, kai JT Saugumo Taryba priima savalaikius sprendimus ir įgyvendina savo mandatą tarptautinės taikos ir saugumo užtikrinimo srityje ir masinių ir sistemingų žmogaus teisių pažeidimų atvejais.

Teismo veikla yra orientuota į realaus teisingumo užtikrinimą. Dėl šios priežasties efektyvus arešto orderių įgyvendinimas yra pagrindinė realaus teisingumo užtikrinimo prielaida. Tarptautinių nusikaltimų įvykdymu įtariamiems asmenims iš ne valstybių narių išduoti arešto orderiai gali būti įgyvendinti tik tada, jei jie atvyks į valstybės narės teritoriją ir ši valstybė nuspręs juos sulaikyti. Vis dėlto, praktinių pavyzdžių analizė parodo, kad valstybių bendradarbiavimo praktika su Teismu yra nenuosekli ir prieštaringa. Pavyzdžiui, 2023 m. TBT išdavus arešto orderius Rusijos prezidentui už karo nusikaltimus plataus masto agresijos prieš Ukrainą kontekste, JAV [20] ir daugelis ES valstybių tokį TBT sprendimą parėmė [21], tačiau po to, kai 2024 m. TBT išdavė arešto orderius aukščiausiems Izraelio vadovams ir teroristinės grupuotės „Hamas“ vadeivoms dėl karo nusikaltimų Gazos ruože Izraelio – „Hamas“ karo kontekste, Europos ir JAV pozicijos išsiskyrė. Kelios Europos šalys pripažino, kad gerbia TBT sprendimą, tačiau svarbi Izraelio sąjungininkė JAV arešto orderius pavadino „siaubingais“ ir pareiškė, kad remia Izraelio kovą su teroristais [22]. 2025 m. vasario mėn. JAV prezidentas išleido vykdomąjį įsakymą, kuriuo kaltino TBT „neteisėtais ir nepagrįstais veiksmais, nukreiptais prieš Ameriką ir jos sąjungininką Izraelį“ ir įvedė sankcijas TBT prokurorui ir teisėjams, kurie šiuos orderius patvirtino [23]. Šiuo atveju kontraversišką valstybių reakciją nulėmė Teismo sprendimas išduoti arešto orderius vienu metu ir Izraelio valstybės vadovams, ir “Hamas” teroristams, tačiau teisiniu požiūriu situacijos ir konkrečių asmenų įsakymais sąlygoti šiurkštūs tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai sutampa, todėl bendradarbiavimo pareiga vykdant arešto orderius turėtų būti atsieta nuo politinio spaudimo ir kitų geopolitikos veiksnių. 

Praktinį arešto orderių įgyvendinimą apsunkina ir skirtingos valstybių pozicijos dėl asmeninių imunitetų netaikymo valstybių vadovams, ypač tais atvejais, kai sprendžiama dėl pareigas einančių valstybės vadovų iš ne valstybių narių. Esminė teisinė kliūtis šiuo atveju yra neišspręsta teisinė kolizija tarp dviejų Romos statuto nuostatų turinio: viena vertus, Romos statuto 27 str. numato, kad Romos statutas visiems asmenims taikomas vienodai, nepaisant jų oficialaus statuso ar imunitetų. Tai reiškia, kad asmeniniai imunitetai nėra taikomi aukšto rango pareigūnams, įskaitant ir valstybės vadovus. Kita vertus, pagal Romos statuto 98 str., TBT negali kreiptis su prašymu perduoti asmenį ar suteikti pagalbą, jei tai pažeistų valstybės ar diplomatinį imunitetą, o trečioji valstybė, kurios sutikimas būtinas, tam prieštarauja. Ši kolizija nulemia reikšmingai apribotą TBT arešto orderių praktinį įgyvendinimą ne valstybių narių piliečiams tiek dėl paprotinės teisės, tiek ir dėl dvišalių sutarčių, o tai leidžia ne valstybių narių vadovams išvengti bausmės. Vis dėlto, TBT byloje „Prokuroras prieš O. al-Bashir“, kurioje buvo sprendžiama valstybės narės Jordanijos atsisakymas sulaikyti tuometį Sudano prezidentą jo apsilankymo metu, TBT konstatavo, kad imunitetas nuo arešto ir perdavimo negalioja nei pagal tarptautinę paprotinę teisę, nei pagal dvišales sutartis, todėl Romos statuto 98 str. negali būti laikomas pagrindu sulaikyti valstybės vadovą, kuriam išduotas arešto orderis ir tam tikrais atvejais gali būti išplečiamas ir ne valstybėms narėms per JT Chartiją [24]. Taigi Romos statuto 27 str. visais atvejais, kai tarptautiniais nusikaltimais kaltinami oficialias pareigas einantys valstybės vadovai ar kiti aukšto rango pareigūnai, turėtų būti taikomas tiesiogiai. Šią problemą aiškiai iliustruoja ir 2024 m. Prancūzijos atsisakymas sulaikyti Izraelio vadovus, nurodant, kad jiems taikomas imunitetas, galiojantis ne TBT narėms, ir valstybė negali pažeisti su tuo susijusių įsipareigojimų [25]. Valstybių pozicijų skirtumai dėl šios taisyklės aiškinimo išliko ir diskutuojant dėl Specialiojo Tribunolo dėl Rusijos agresijos nusikaltimo prieš Ukrainą įsteigimo: susitarta, kad kaltinamieji aktai aukščiausiems Rusijos vadovams bus patvirtinti ir arešto orderiai galės būti išduoti tik tuomet, kai jie nustos eiti pareigas [26]. 

Pagrindu ne taip konservatyviai aiškinti valstybių vadovų asmeninių imunitetų klausimą gali tapti Tarptautinio Teisingumo Teismo byloje „Kongo Demokratinė Respublika prieš Belgiją“ pateiktas aiškinimas, kad aukšto rango valstybės pareigūnai išsaugo asmeninius imunitetus, kai jų atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas vykdomas pagal kitos valstybės nacionalinę jurisdikciją, tačiau oficialios pareigos neturi tapti kliūtimi pritaikyti atsakomybę tokiems asmenims juos teisiant tarptautiniuose tribunoluose [27]. Niurnbergo tribunolo sprendimuose buvo konstatuota, kad oficialios pareigos negali tapti kliūtimi asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę [28]. Taigi galima teigti, kad skirtingos valstybių interpretacijos dėl Romos statuto nuostatų atitikties JT Chartijai ar jų suderinamumo su kitais jų įsipareigojimais JT bei šių dokumentų normų konkurencija su valstybių prisiimtas dvišaliais tarptautiniais įsipareigojimais reikšmingai apsunkina Teismo jurisdikcijos efektyvų įgyvendinimą tais atvejais, kai TBT įgyvendina jurisdikciją  asmeniniais imunitetais  saugomų valstybės vadovų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tarptautinės teisės vystymąsi, žmogaus teisių evoliuciją ir tarptautinę jurisprudenciją ir TBT praktiką, galima daryti išvadą, jog Teismui vykdant valstybės vadovų tarptautinį baudžiamąjį persekiojimą dėl tarptautinių nusikaltimų, padarytų valstybės narės teritorijoje, atvejais asmeniniai imunitetai neturėtų būti taikomi nepriklausomai nuo to, ar jų kilmės valstybė pripažįsta Teismo jurisdikciją. Valstybių praktika, įgyvendinant Teismo išduotus arešto orderius ne valstybių narių vadovams, turės lemiamos įtakos šios asmeninių įmunitetų taisyklės įsitvirtinimui tarptautinėje teisėje.

Valstybių nuostatos išsiskiria ir dėl jurisdikcijos agresijos nusikaltimui, kuriam nustatytos išskirtinės jurisdikcijos įgyvendinimo sąlygos, pasiektos 2010 m. Kampalos konferencijoje dėl Romos statuto nuostatų peržiūros. Skirtingai nei jau aptartos bendrosios įgyvendinimo prielaidos, kurios taikomos karo nusikaltimams, genocidui ir nusikaltimams žmoniškumui, Teismo jurisdikcijai dėl agresijos nusikaltimo teritorinis principas netaikomas, tačiau yra būtinas abiejų valstybių sutikimas, taip pat valstybė turi teisę šios jurisdikcijos bet kada atsisakyti. Tokie ribojimai nepagrįstai apriboja Teismo jurisdikcijos efektyvų įgyvendinimą Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir kitų ginkluotų konfliktų kontekste, todėl būtina siekti šių sąlygų suvienodinimo su bendrosiomis jurisdikcijos įgyvendinimo prielaidomis. Vis dėlto, naujausios valstybių pastangos susitarti dėl ribojimų agresijos nusikaltimui panaikinimo buvo nesėkmingos – 2025 m. liepos 7-9 d. vykusioje Specialiojoje sesijoje dėl agresijos nusikaltimo pataisų peržiūros metu valstybės narės nesugebėjo susitarti dėl šių jurisdikcijos sąlygų atšaukimo [29]. Ypač daug diskusijų sukėlė pasiūlymas dėl valstybės teisės atsisakyti jurisdikcijos agresijos nusikaltimui: pasiūlymo šalininkai teigė, kad šios sąlygos reikia atsisakyti, nes ji pažeidžia tarptautinės teisės lygybės principą ir sudaro prielaidas selektyvaus teisingumo taikymui, tačiau dalis valstybių pabrėžė, kad sąlyga buvo sunkiai pasiektas kompromisas Kampalos derybų metu, todėl jo pakeitimus reikia siūlyti atsargiai [30]. Valstybės narės nesutarė ir dėl tokių pasiūlymų teisinio poveikio: pasiūlymo šalininkams akcentuojant jų svarbą sustiprinant Romos statuto nuoseklumą ir atgrasomąjį poveikį, kai kurios delegacijos išreiškė susirūpinimą dėl didesnio TBT jurisdikcijos įgyvendinimo nesuderinamumo ateityje, kai prie Kampalos pataisų prisijungs daugiau valstybių ir bus laikomasi skirtingų teisinių požiūrių. Nors peržiūros procesas gali turėti įtakos valstybių, turinčių skirtingus požiūrius į Kampalos pataisas bei jų sukurtas teisines pasekmes, grupių atsiradimui, sutiktina su pozicija, kad šis aspektas neturėtų stabdyti progreso, nes tikėtina, kad tokie skirtumai ilgainiui išnyktų dėl naujų pataisų ratifikavimo privalumų, daugumai valstybių siekiant geriau apsisaugoti nuo agresijos nusikaltimo [31]. 

Specialiojoje sesijoje dėl agresijos nusikaltimo pataisų peržiūros taip pat išryškėjo valstybių nesutarimai dėl jurisdikcijos privalomumo, kurie iš esmės atkartoja jau aptartą problematiką dėl dalies valstybių nenoro atsisakyti suvereniteto viršenybės ar valstybės sutikimo principo, tačiau vienas iš pagrindinių nesutarimų tarp valstybių siejamas su galima Romos statuto pataisymų prieštara JT Chartijai: pasiūlymo šalininkėms siūlant išplėsti Teismo jurisdikciją taip, kad ji būtų taikoma nuosekliai ir vienodai visoms valstybėms, Prancūzija teigė, kad Kampalos pataisos prieštarauja  JT Chartijai, o ypač jos 39 str., bei joje numatytai JT Saugumo Tarybos kompetencijai nustatyti agresijos akto buvimą [32]. Argumentas dėl prieštaravimo JT Chartijai yra sunkiai pagrindžiamas, nes tarptautinė baudžiamoji teisė yra skirta pamatinėms žmogaus teisėms apsaugoti nuo itin šiurkščių masinių ir sistemingų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimų. Kaip minėta, JT Saugumo Taryba dėl nuolatinių narių veto negali efektyviai įgyvendinti savo atsakomybės tarptautinio baudžiamojo teisingumo srityje, o ankstesnė šios institucijos kreipimosi į TBT  instituto praktika sukūrė dvigubais standartais ir politiniu selektyvumu pagrįstą teisingumo užtikrinimo sistemą. Taigi nesėkmingos valstybių pastangos suvienodinti TBT jurisdikciją visiems tarptautiniams nusikaltimams vertintinos kaip dar viena praleista proga sustiprinti Teismo nepriklausomumą ir užtikrinti efektyvų jurisdikcijos įgyvendinimą. Romos statute nustatytos išskirtinės TBT jurisdikcijos agresijos nusikaltimui įgyvendinimo sąlygos, skirtingos valstybių pozicijos dėl jurisdikcijos suvienodinimo kaip efektyviausio būdo siekiant sustiprinti Teismo jurisdikciją agresijos nusikaltimo atveju aiškiai įrodo, kad  pagrindinė priežastis, neleidžianti užtikrinti nuoseklaus ir vieningo Teismo veikimo visų tarptautinių nusikaltimų atvejais, įskaitant ir agresijos nusikaltimą, yra tarptautinės politikos ir tarptautinio teisingumo sistemos sąsajumas bei valstybių  politinės valios stoka. Todėl siekiant užtikrinti tarptautinės teisės viršenybę ir išvengti dvigubų standartų tarptautinio baudžiamojo teisingumo įgyvendinimo srityje, būtina suvienodinti Teismo jurisdikcijos taikymo sąlygas tam, kad Teismas galėtų veikti visais atvejais, kai tarptautiniai nusikaltimai vykdomi valstybės nares teritorijoje nepaisant to, kad šių nusikaltimų vydytojų kilmės valstybė nepripažįsta TBT jurisdikcijos.

​​Draudimas teisti in absentia, t.y. kaltinamajam nedalyvaujant, iš esmės atitinka bendruosius teisės principus bei Teismo siekį užtikrinti aukų interesų apsaugą [33]. Nepaisant to, toks draudimas gali būti interpretuojamas kaip kliūtis TBT efektyviai pažaboti tarptautinį nebaudžiamumą ir užtikrinti nuo tarptautinių nusikaltimų nukentėjusių asmenų teisių apsaugą. Pavyzdžiui, Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste, toks ribojimas reiškia, kad TBT išduoti arešto orderiai aukščiausiems Rusijos pareigūnams dėl įtarimų karo nusikaltimų vykdymu, įskaitant prezidentą V. Putiną, nebus realiai įgyvendinti. Bendradarbiavimo tarp valstybių trūkumas fiziškai atvesdinant tarptautinius nusikaltėlius į teismą gali sąlygoti procesų stagnaciją ir dėl to tapti kliūtimi siekiant tokių institucijų kaip TBT užsibrėžtų tikslų ir įgyvendinant jų paskirtį [34]. Todėl tikslinga svarstyti apie šios nuostatos pakeitimą numatant išimtis, kuriais atvejais teismo procesas galėtų vykti kaltinamajam nedalyvaujant, kartu užtikrinant jo pamatinių teisių apsaugą kitomis priemonėmis. Šiuo atveju šios formuluotės turinys galėtų būti parengtas remiantis kitų specialiųjų tarptautinių tribunolų, kurie tam tikromis situacijomis leido teisti in absentia, praktika. Pavyzdžiui, Specialiojo tribunolo Siera Leonei Taisyklėse nurodyta, kad kaltinamasis turi teisę dalyvauti teisme, tačiau teismo procesas gali vykti ir jam nedalyvaujant, jei jis pats to atsisakė [35], o Statute yra numatytos kaltinamojo teisės [36]. Nors ši išimtis siejama su situacija, kai kaltinamasis buvo bent kartą pasirodęs teismo procese, Romos statute ši nuostata galėtų būti pritaikyta taip, kad teismo procesas gali vykti kaltinamajam nedalyvaujant, ypač tais atvejais, kai valstybė atsisako jį perduoti.

Apibendrinant galima pasakyti, kad aptarti teisiniai apribojimai turi būti koreguojami taip, kad būtų užtikrintas vienodas ir nuoseklus Teismo jurisdikcijos įgyvendinimas, atitinkantis Niurnbergo ir kituose ad hoc tribunoluose suformuotus individualios baudžiamosios atsakomybės principus bei užtikrinantis nukentėjusiųjų teisių atkūrimą.

Komentarą parengė VU Teisės fakulteto studentė Agota Stankevičiūtė, atliekanti vasaros praktiką Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Praktiką finansuoja Lietuvos mokslo taryba,  o jos vadovė – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dr. Gabija Grigaitė-Daugirdė.

______

Šaltiniai:

1.KELSEN, Hans (2002). Grynoji teisės teorija. Vilnius: Eugrimas, p. 262.

2.International Military Tribunal. The Trial of German Major War Criminals, judgment of 1 October 1946, Part 22 (22 August 1946 to 1 October 1946), para. 446.

3. Report of the inter-sessional meeting from 19 to 30 January 1998 in Zutphen, the Netherlands: Preparatory Committee on the Establishment of an International Criminal Court.

4. Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas (1998). Valstybės žinios, 2003, 49-2165

5. The Case of the S.S. Lotus (France v. Turkey) PCIJ Res Ser. A, No. 10 (1927), par. 18–19

6. JENNINGS, R. Y. The Limits of State Jurisdiction. In: JENNINGS, R. Y (1998). The Collected Writings of Sir Robert Jennings. The Hague: Kluwer Law International, vol. II, 892–893., cituota iš VAGIAS, Michael. Definitions and State territorial jurisdiction. In: VAGIAS, Michael (ed.) (2014). The Territorial Jurisdiction of the International Criminal Court. Cambridge University Press pp. 12 – 36 DOI: https://doi.org/10.1017/CBO9781139525374.003.

7. Declaration by Ukraine lodged under article 12(3) of the Rome Statute, 9 April 2014 https://www.icc-cpi.int/sites/default/files/itemsDocuments/997/declarationRecognitionJuristiction09-04-2014.pdf

8. Declaration by Ukraine lodged under Article 12(3) of the Rome Statute, 8 September 2015, https://www.icc-cpi.int/sites/default/files/iccdocs/other/Ukraine_Art_12-3_declaration_08092015.pdf

9. MASOL, Sergii (2022). Ukraine and the International Criminal Court Between Realpolitik and Post-truth Politics. Journal of International Criminal Justice, 20, 1, 167–190, DOI: 10.1093/jicj/mqac012 p. 185.

10. Prosecution’s Request for a Ruling on Jurisdiction under Article 19(3) of the Statute ICC-RoC46(3)-01/18-1 09 April 2018, par. 2, 4-5.

11. VAGIAS, Michael (2018). The Prosecutor’s Request Concerning the Rohingya Deportation to Bangladesh: Certain Procedural Questions. Leiden Journal of International Law (2018), 31, pp. 981–1002. doi:10.1017/S0922156518000481, p. 982.

12. STEGMILLER, Ignaz. Article 14. In: KLAMBERG, Max; NILSSON, Jonas; ANGOTTI, Antonio (eds.) (2023). Commentary on the law of the International Criminal Court. volume 1: Commentary on the law of the International Criminal Court: the statute. FICHL Publication series, 2nd edition. Brussels: Torkel Opsahl Academic EPublisher [online] https://www.diva-portal.org/smash/get/diva2:1822990/FULLTEXT01.pdf  p.531-538

13. 81. Reasons for the Oral Decision on the Motion Challenging the Admissibility of the Case (Article 19 of the Statute) ICC-01/04-01/07-1213-tENG 18 June 2009 | Trial Chamber II | Decision Case: The Prosecutor v. Germain Katanga, par. 79-80.

14. 82. ICC-01/24-1-AnxI, Annex I to the Decision assigning the situation in the Republic of Lithuania/Republic of Belarus to Pre-Trial Chamber I

15. CORMIER, Monique. The UN Security Council, the ICC and Nationals of Non-States Parties. In: CORNIER, Monnique (ed.) (2020). The Jurisdiction of the International Criminal Court over Nationals of Non-States Parties. [online]. Cambridge University Press. DOI: 10.1017/9781108588706, p. 131-132.

16. United Nations (2014-05-22). Referral of Syria to International Criminal Court Fails as Negative Votes Prevent Security Council from Adopting Draft Resolution [online] https://press.un.org/en/2014/sc11407.doc.htm

17. LAMINE, Mohamed Mohammedi (2025). THE POWERS OF THE SECURITY COUNCIL TO DEFER INVESTIGATIONS AND PROSECUTIONS BEFORE THE INTERNATIONAL CRIMINAL COURT, 13, 5, 1-16, DOI: 10.55908/sdgs.v13i5.4425, p. 9.

18. KIM, Sun (2011). Maintaining the Independence of the International Criminal Court: The Legal and Procedural Implications of an Article 16 Deferral Request [online]. Revista Agenda Internacional, 29, 175-212. https://vlex.com.pe/vid/maintaining-procedural-implications-deferral-430872518 p. 191.

19. 36. FREMUTH, Michael Lysander and STAVROU, Konstantina (2022). The Future We Want? Reflections on the Exercise of the United Nations Security Council Members’Veto Powers towards the International Criminal Court. Max Planck Yearbook of United Nations Law Online, 25, 1, 167-215. DOI:10.1163/18757413_02501008 p. 180

20.. BBC (2023-03-18). Putin arrest warrant: Biden welcomes ICC’s war crimes charges [online]. https://www.bbc.com/news/world-europe-64998165

21. GURMENDI, Alonso (2023-03-29). Tracking State Reactions to the ICC’s Arrest Warrant against Vladimir Putin [online]. https://opiniojuris.org/2023/03/29/tracking-state-reactions-to-the-iccs-arrest-warrant-against-vladimir-putin/

22. BBC (2024-11-22). Biden says ICC war crimes arrest warrant ‘outrageous’.[online]. https://www.bbc.com/news/articles/c704y7gwr95o

23. GALBRAITH, Jean (2025-06-07). U.S. Sanctions on the International Criminal Court: The Details and The Pattern. Preprint. VerfBlog [online] https://verfassungsblog.de/u-s-sanctions-on-the-international-criminal-court/, DOI: 10.59704/2fc624d0e6e15bd3.

24. ICC. Pre-trial Chamber II. SITUATION IN DARFUR, SUDAN IN THE CASE OF THE PROSECUTOR v. OMAR HASSAN AHMAD AL BASHIR, Decision under article 87(7) of the Rome Statute on the non-compliance by Jordan with the request by the Court for the arrest and surrender or Omar Al-Bashir. No.: ICC-02/05-01/09

Date: 11 December 2017; par. 32-35.

25. Le Monde (2024-11-27). France says ‘immunities apply’ to Netanyahu regarding ICC arrest warrant [online]. https://www.lemonde.fr/en/international/article/2024/11/27/france-says-immunities-apply-to-netanyahu-regarding-icc-arrest-warrant_6734304_4.html

26. THE CONVERSATION (2025-06-30). New special tribunal for Ukraine will pave the way for holding Russian leaders to account for the invasion. https://theconversation.com/new-special-tribunal-for-ukraine-will-pave-the-way-for-holding-russian-leaders-to-account-for-the-invasion-260022

27. INTERNATIONAL C O U R T O F JUSTICE IiEPORTS OF JUDGMENTS, ADVI SORY OPINIONS AND OItDERS

CASE CONCE,RNING THE ARRE ST WARRANT OF 11 APRIL 2000 (DEMOCRATIC REPUBLIC OF THE CONGO v. BELGIUM) JUDGMENT OF 14 FEBRUARY 2002, par. 56-61.

28. Trial of the Major War Criminals before the International Military Tribunal, Vol. I (Nuremberg, 1947) [online] https://biotech.law.lsu.edu/Books/blue/pdf/NT_Vol-I.pdf , p. 223.

29 Pass Blue (2025-07-10). ICC Members Tell Victims of the Crime of Aggression to Wait [online]. https://passblue.com/2025/07/10/icc-members-tell-victims-of-the-crime-of-aggression-to-wait/

30.  Special session on the review of the amendments on the crime of aggressionNew York, 7-9 July 2025. REPORT OF THE WORKING GROUP ON AMENDMENTS REGARDING ITS WORK ON THE REVIEW OF THE KAMPALA AMENDMENTS CONCERNING THE EXERCISE OF JURISDICTIONWITH REGARD TO THE CRIME OF AGGRESSION [online] https://asp.icc-cpi.int/sites/default/files/asp_docs/ICC-ASP-S-1-2-ENG.pdf, p. 4

31. GRZEBYK, Patricija (2025-06-06). Myths around the review process of the Kampala amendments on the crime of aggression [online]. https://www.ejiltalk.org/myths-around-the-review-process-of-the-kampala-amendments-on-the-crime-of-aggression/

32. Permanent mission of France to the United Nations in New York (2025). France supports unity in favor of the International Criminal Court [online]. https://onu.delegfrance.org/france-supports-unity-in-favor-of-the-international-criminal-court

33. WHEELER, Caleb, H. (2019). Justice in the Absence of the Accused. Journal of International Criminal Justice, 17, 2, 413-430. DOI: 10.1093/jicj/mqz016, p. 415.

34. MASSIMINO, Irene-Victoria (2024). The ICC and in-absentia proceedings: Finding a response to the

difficulties of executing arrest warrants. ESIL Reflections 13, 9 [online] https://esil-sedi.eu/wp-content/uploads/2024/05/Massimino-Vol.13-Issue-9.pdf p. 3-4.

35. Rules of the Procedure and Evidence of the special Court for Sierra Leone, r. 60.

36. Statute of the special court for Sierra Leone, art. 17.